Tačiau miškininkai yra puolami kone dėl kiekvieno plynojo kirtimo. Dabar gi, kai tai padarė patys gamtosaugininkai, gyvenantys iš „Life“ projekto lėšų, niekam – jokių pretenzijų: tylu ir ramu. O gal ir jie kartais veikia siekdami didelės finansinės naudos?
Smėlynėje iškirto medžius
Žmonės jautriai reaguoja į kiekvieną nukirstą medį, tačiau nė šuo nesulojo, kai Dzūkijos nacionaliniame parke praėjusią žiemą, gruodžio – sausio mėnesiais technika nuskaptavo kone 14 hektarų nebrandaus pušyno.
Šiuo metu, rengiant Saugomų teritorijų įstatymų pataisas, esą viskas daroma dėl buveinių apsaugos, bet tai, kad buveinės dingo nuskustomis dzūkų kopomis, kažkodėl gamtosaugininkams neparūpo.
Ir tik tada, kai darbai jau buvo atlikti, šių metų sausio viduryje aplinkosaugininkai suskubo aiškinti, kad tai esąs išskirtinis gamtotvarkos projektas – unikalus kopų visuomenei atvėrimo eksperimentas, skirtas atkurti išskirtinį Dzūkijos kraštovaizdį bei buvusias sąlygas gamtinei įvairovei – retoms ir nykstančioms augalų rūšims.
Eimutis Gudelevičius, vadovaujantis Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijai, tuo metu išplatintame pranešime spaudai aiškino, kad gamtotvarkos darbai buvo kruopščiai planuoti ir derinti iš anksto.
„Didelės apimties gamtotvarkos planą rengė geriausi Dzūkijos nacionalinio parko specialistai ir Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai, kurie konsultavosi ir su Valstybinės miškų urėdijos atstovais. Po ilgo pasiruošimo gavome reikiamus leidimus ir buvo pradėti darbai. Jie daromi šaltuoju sezonu, iki kovo 1-osios, kad poveikis gamtai būtų minimalus“, – teigė E.Gudelevičius.
Teigta, kad tai padaryta įgyvendinant „Life“ integruotąjį projektą „Naturalit“, o ateityje iš viso kopos bus atvertos 44,3 hektarų plote. Jos bus palaikomos atviros, kad atsirastų sąlygos įsikurti retoms ir nykstančioms rūšims.
Kiek kainavo projektas?
Su miškais galima daryti bet ką, tereikia darbus pridengti „gražiais“ projektais, ir tada jokie Miškų įstatymo ar kitų teisės aktų reikalavimai negalioja.
Gamtosaugininkai kažkodėl nepamatė, kaip viduržiemį miškų kirtimo technika guldo ant žemės plantacinį, pokario metais pasodintą, maždaug 70-metį pušyną. Tuo pačiu ji sunaikino ir dvi biologinės įvairovės buveines – tas, kurios buvo pažymėtos buveinių registre biomon.lt. Ir niekam dėl to neplyšo širdis – atrodytų, kad visuomenė apie šį projektą iš anksto nieko nežinojo.
Tai – plynasis kirtimas Dzūkijos nacionaliniame parke, draustinyje, kuriame kirtimų sąlygas numato Miškų įstatymas ir kuriame tvarkytis privalu atsižvelgiant į III miškų grupės reikalavimus.
Anot miškininkų, visos taisyklės, kurios tik yra susijusios su ūkininkavimu miškuose – ir miško kirtimo taisyklės, ir miškotvarkos projektų rengimo taisyklės – numato, kad tokioje vietoje nieku gyvu negali būti plynųjų kirtimų.
Tačiau sugalvojus gamtotvarkos projektą nutarta nė nepakeitus miškų paskirties žemės į kokią nors kitą paskirtį ir naudojantis ES lėšomis, medžiai buvo išguldyti kone 14 hektarų plote.
Tokioje vietoje, kaip nacionalinis parkas, plynieji kirtimai Lietuvoje apskritai yra draudžiami. Jame leidžiami tik atvejiniai kirtimai ir ne didesniame kaip 5 hektarų brandaus medyno plote, o tai reiškia, kad pušims turi būti ne mažiau kaip 110 metų.
Reikėjo „įsisavinti“ pinigus?
Kiek gi ES lėšų buvo panaudota iškertant 13,6 hektaro miško Dzūkijos nacionaliniame parke?
Nors paprastai kiekvienas ES pinigais finansuojamas projektas yra viešinamas, šiuo atveju apie žemyninių kopų atvėrimo visuomenei išlaidas informaciją atrasti nėra lengva.
Tinklalapyje naturalit.lt nurodoma, kad 2022 m. kovo 18 dieną Europos Komisijai buvo pateiktas galutinis Lietuvos „Natura 2000“ Prioritetinių veiksmų programos variantas 2021–2027 m. laikotarpiui.
Šis strateginis planavimo dokumentas apima priemonių, kurių reikia sukurti ir palaikyti „Natura 2000“ tinklui ir su juo susijusiai žaliajai infrastruktūrai, finansavimo poreikius.
Programoje numatyta „Natura 2000“ teritorijas saugoti ir jų ekologinės darnos siekti pasitelkus ekologinį švietimą, saugomų rūšių tyrimus, natūralių Europos Bendrijos svarbos buveinių atkūrimo ir palaikymo darbus, šalinant užtvankas, naikinant invazines rūšis, kompensuojant saugomų rūšių daromą žalą ir kita.
Pagal kartu su įvairių sričių ekspertais atliktus skaičiavimus Lietuvos lėšų poreikis vienerių metų laikotarpiui siekia 21,71 mln. eurų.
Koordinuojantis „Naturalit“ partneris yra Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, greta valstybė institucijų projekto partnerė yra ir nevyriausybinė organizacija viešoji įstaiga „Baltijos aplinkos forumas“.
Nederino su visuomene
Anot Lietuvos miškininkų sąjungos prezidento dr. Aido Pivoriūno, projektas Dzūkijoje – iškirstas „miškelis“ ir taip „atidengtos“ smėlio kopos – pavadintas biologinės įvairovės kirtimais.
„Miškininkams tai buvo didelė naujiena, kad vienas buveines galima sunaikinti kitų sąskaita. Bet, kaip sakoma, kai „negalima, o labai reikia“, viskas tampa įmanoma“, – ironijos atseikėjo A.Pivoriūnas.
Apmaudu ir tai, kad Lietuvoje vis dar galioja dvigubi standartai.
Pasak miškininkų atstovo, plynojo kirtimo biržės, kurios buvo nurodytos abipus kelio Varėna – Marcinkonys, realiai sudarė 13,6 hektarų plotą, tuo tarpu pagal teisės aktus leistinas plynais kirtimas negali būti didesnis nei 4 hektarai.
„Tokiu atveju miško kirtimui žemyninėse kopose turėjo būti rengiamas gamtotvarkos projektas ir koreguojamas valstybinio miško miškotvarkos projektas.
Bet to, pagal teisės aktus numatytos procedūros paprastai ilgai trunka, tad šiuo atveju buvo išvengta sudėtingo derinimo su visuomene.
O gal politikai, atsakingi už gamtos apsaugą, brėždami naują gamtosaugos paradigmą, tokiu būdu sudarė galimybę visuomenei, negalinčiai pasiekti Kuršių nerijos, galimybę pajusti kopų smėlį Dzūkijos nacionaliniame parke? Visa tai buvo padaryta už didelius europinių pinigus, tenkančius biologinės įvairovės kirtimams.
Medieną naudojantys pirkėjai gamtininkus galės pagirti už tokią veiksmingą žaliavos biomasei paruošimo reklamą“, – ironizavo A.Pivoriūnas.
Jis palygino: tokiu atveju, jeigu žemynines kopas imtų ir sumanytų atverti privataus miško savininkas savo valdoje, tam leidimo niekaip negautų.
Jeigu jis tai padarytų be leidimo ir aiškintų, kad mediena jam nė kiek nerūpi, nes daug svarbiau – buveinės smėlyje, visuomenė jį sumaltų į miltus.
„Prisiminkim, koks „šokis su kardais“ vyksta dėl vieno sostinėje nukirsto ąžuolo, o Dzūkijoje buvo nukirsta tūkstančiai medžių, bet visi tyli. Viskas teisėta?
Šiuo atveju Valstybinių miškų urėdija padarė tai, kas buvo liepta jai padaryti, – padėjo įvykdyti brangų, su visuomene nederintą projektą“, – sakė Aidas.
Išpjovė medžių alėją
„Miškininkystės požiūriu toks parinktas miškininkavimo būdas yra abejotinas. Gali būti, kad šis projektas apskritai nepasiteisins – buveinių neatsiras.
Palikti keli medžiai plyname lauke yra nesaugūs, jie smėlyje ilgai nestovės.
Ties atverta erdve nėra perspėjamųjų ženklų dėl pavojingų medžių, o ten lankytis žmonėms yra pavojinga.
Manau, kad tuomet, kai projektą visi pamirš, miškas kopose bus atsodintas tų pačių miškininkų sąskaita“, – svarstė A.Pivoriūnas.
Kalbintiems miškininkams nuostabą kelia ir tai, kad dalis 13,6 hektarų plote paruoštos medienos buvo parduota kaip popiermedis bei žaliava tarai, kita dalis – susmulkinta į biokurui tinkančią masę. Daug jos, užuot pardavus, išberta keliose kirtimo vietose, ant keliuko – taip pat.
Dar vienas „dvigubų standartų“ pavyzdys – palei kelią Varėna – Marcinkonys buvo išpjauti galingų, sveikų medžių alėja.
„Tai padaryta ne miško žemėje tam, kad esą geriau nuo kelio matytųsi kopos. Miško kirtėjai neturėjo teisės jų liesti – jie viršijo įgaliojimus.
Iškirsti medžiu galėjo nebent kelininkai, bet jie to nedarė. O visuomenei, verkiančiai Vilniuje nupjauto ąžuolo, dėl prarastos medžių alėjos širdies neskauda“, – užsiminė pašnekovas, prašęs neminėti nei vardo, nei pavardės.
Regi bioįvairovę
2023-iųjų sausį išplatinus pranešimą spaudai apie iškirtus medžius Dzūkijos kopose, buvo štai taip buvo aiškinama tokio veiksmo svarba bioįvairovei.
Anot ilgamečio Dzūkijos nacionalinio parko botaniko dr. Mindaugo Lapelės, Dzūkijos nacionalinio parko išskirtinumas yra ne tik miškai, upių tinklas, šaltiniai, bet ir kopos. Jame yra didžiausias žemyninių kopų masyvas visoje Lietuvoje.
„Nacionalinio parko teritorijoje yra keturi geomorfologiniai draustiniai, skirti būtent žemyninių kopų išsaugojimui, bet jos visos užaugusios mišku ir nesimato nei kopų reljefo, nei kaip jos atrodė praeityje. Dalies kopų atvėrimas buvo sumanytas jau seniai, jis įrašytas ir nacionalinio parko tvarkymo plane“, – teigė M.Lapelė.
Pasak jo, atvertos kopos sudarys sąlygas įsikurti retoms ir nykstančioms rūšims, kurios ūkininkaujant buvo išvarytos iš miško.
„Tos rūšys, tokios kaip Lietuvoje ir Europoje saugoma vėjalandė šilagėlė ar smiltyninis gvazdikas, persikraustė į pakeles, ant geležinkelio pylimų. Tai rūšys, kurioms reikia atvirų buveinių ir kurios nepakelia konkurencijos su samanomis.
Seniau jos puikiai kūrėsi miško aikštelėse, pamiškėse. Taip pat Dzūkijoje dar buvo ganomi gyvuliai, palaikę atviras smėlynų buveines prie kaimų. Dabar tų buveinių praktiškai nelieka, o mes esame įsipareigoję jas išsaugoti“, – teigė buvęs nacionalinio parko Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas.
Pasak jo, atviri plotai dažnai būna sengirių gyventojų maitinimosi vietos, tokių kaip gyvatėdis, kuriam atveriamose kopose įsikuriančios roplių rūšys yra puiki maisto bazė.
Ar tie patys patys tikslai negalėjo būti pasiekti išvengiant plyno kirtimo? Anot biologų, reikėjo atverti pakankamą plotą, kad kopoje prasidėtų natūralūs procesai.
