Kaune vis mažiau užsiimančiųjų senu amatu – batsiuvyste. Didžioji jų dalis – senyvo amžiaus. Jaunimui ši profesija darosi nebeįdomi.
„Nebeliks tokių batsiuvių, kokie yra mūsų kartos“, – įsitikinęs mieste kasdien plušantis batsiuvys Lionginas Banevičius.
„Laikinajai sostinei“ miesto batsiuviai sutiko papasakoti, kas dirbant šį darbą sunkiausia ir kas labiausiai žavi.
Batsiuvystė – kraujyje
Kaunietis L.Banevičius batsiuvyste užsiima jau 37 metus.
„Šiuo verslu užsiimu ilgai, aš jau senas. 1986-aisiais su broliu dirbome „Tauro“ fabrike, tuometiniame „Juzės“ skyriuje. Ten gaminome batus. Po to sugalvojome, kad gal norime išeiti dirbti patys sau. Nuo to ir pradėjome.
Iš pradžių gaminome batus, po to užsakinėjome, dar vėliau priiminėjome individualius užsakymus“, – viską puikiai prisiminė L.Banevičius. Vis dėlto laikui bėgant apyvarta mažėjo, tad broliams teko priimti sprendimą papildomai užsiimti ir batų taisymu.
„Dabar tik juo ir užsiimu: ardau, siuvu, iš senų darau naujus ir atvirkščiai – iš naujų senus“, – pridūrė batsiuvys.
L.Banevičius taisyklėlę įkūręs Alaušo gatvėje. Moteriškų batų pakalimas čia kainuoja nuo 6 eurų. Vyriškų – 7–8 eurus. Užtrauktukų pakeitimas – nuo 5 iki 7 eurų.
Kauniečio teigimu, profesija – tikrai nelengva, kaip gali pasirodyti. Kai kuriems batams sutaisyti reikia ne tik nemažai jėgos, bet ir išmonės.
„Nėra taip, kad paėmei ir padarei, – kartais reikia ir gerai pagalvoti, kaip sutaisyti batą, kad jis būtų kaip naujas, kad nesimatytų įtrūkio.
Darbo tikrai daug. Ypač jeigu keiti batų padus ar turi kitą rimtesnį darbą – tada į darbą turi ateiti anksčiau nei tavo darbo laikas ir išeiti vėliau“, – atviravo batsiuvys.
Labiausiai jį žavi klientai – duris kasdien jų varsto pačių įvairiausių, o su jais bendrauti L.Banevičius išties moka.
„Juk daugiausia dirbu su moterimis. Kaip vyrui gali nepatikti darbas su moterimis? Dėl to ir dirbu. Aišku, juokauju – ateina ir vyrų. Tiesiog prisirišau prie šio darbo“, – juokėsi pašnekovas.
Tačiau kai kalba pasisuka apie pinigus, L.Banevičius surimtėja. Jis pabrėžia: batsiuvystė – ne bet kam, ypač besivaikančiam pinigų.
„Šis darbas nėra aukso kasykla, kur uždirbtum milijonus. Minimalią algą tikrai užsidirbu, bet nereikėtų pamiršti, kad mes neturime tam tikrų lengvatų, pavyzdžiui, negalime pasiimti nedarbingumo – turime eiti dirbti, nes niekas kitaip tau nemokės“, – tikino jis.
Paklaustas, ar jaunimas seks jo pėdomis, L.Banevičius susimąstė. Ši profesija – jo kraujyje. Batsiuvystės su broliu jie pirmiausia mokėsi iš tėvų. Amatu užsiėmė ir jo dėdė. Deja, bet batsiuvystė iš kartos į kartą greičiausiai nebeis – šiuolaikinis jaunimas tuo verstis nebenori.
„Aš esu užaugęs su batsiuvyste, o dabar nebėra tokios paklausos, jaunimas net nesistengia. Įsivaizduoju, kad nebeliks tokių batsiuvių, kokie yra mūsų kartos. Mes galime padaryti bet ką – naują batą, modeliuoti, tvarkyti. Tokių batsiuvių, man atrodo, nebeliks. Bus universalių: kartu ir raktus gamins, ir batus taisys, ir suvenyrais prekiaus“, – atsiduso batsiuvys.
Per dieną – vienas klientas
Batsiuvys Algirdas Aleksiūnas gyventojams, turintiems problemų dėl batų, pasiruošęs padėti savo taisyklėlėje, esančioje Kovo 11-osios gatvėje.
Šį amatą jis pasirinko prieš devynerius metus, mat su amžiumi susidūrė ir su sveikatos problemomis – negalėjo dirbti jokio fizinės ištvermės reikalaujančio darbo.
„O kitų darbų dirbti ir amžius neleidžia. Kažkada jaunystėje dirbau avalynės fabrike. Ten dirbau ne prie pačios avalynės, o labiau prie technikos, bet žinojau, kokie būna batsiuvių darbai. Todėl nusprendžiau po truputį pradėti krapštytis prie batų. Po to prie to pripratau, tad ir pasilikau“, – prisiminė A.Aleksiūnas.
Vyras daugiausia užsiima avalynės taisymu, dirba ir su galanterijos gaminiais. Kainos čia – mažos. Pakulnės taisymas – nuo 4 iki 6 eurų, užtrauktuko galvutės pakeitimas – 1 euras.
A.Aleksiūnas tikino, kad šiame darbe jaučiasi pats sau viršininkas. Gali dirbti, kada tik nori. Kartais, užuot atėjęs darbuotis, pasilieka namuose prižiūrėti anūkų. O tai – didžiausias privalumas.
„Darbas nei sunkus, nei lengvas. Čia daug klijų smarvės, dulkių, bet sunkumų juk yra kiekviename darbe. Kartais sunku ir psichologiškai – žmonės atneša batus, nori, kad padarytum tvarkingai, gražiai, bet ne visuomet viskas pavyksta.
Dabar gaminama avalynė, tinkama vienam kartui apsiauti. Mažai tokios avalynės, kurią gali atkurti“, – pripažino batsiuvys.
O ir kauniečiai pas A.Aleksiūną kulniuoja rečiau nei anksčiau.
„Anksčiau jie atnešdavo daugiau batų, o dabar sėdžiu ištisą dieną ir ateina vos keli klientai. Susirenku pinigų druskai, ir viskas. Vasarą klientų dar mažiau, nes visi išvažiuoja poilsiauti. Per dieną ateina tik kokia nors vyresnio amžiaus moterėlė. Kainų kelti negaliu, nes tuomet išvis niekas neateis“, – pasakojo pašnekovas.
Mažėjant klientų, mažėja ir pačių batsiuvių.
„Kiek pastebėjau, visi likę batsiuviai – senjorų amžiaus. Nežinau, kaip bus su jaunimu, nesu pastebėjęs naujų batų taisyklų, kuriose dirbtų jaunimas.
Ir pats ilgai dirbti nesiruošiu – žiūrėsiu, kiek viskas kainuos, kokie bus mokesčiai. Jei bus brangiau, teks važiuoti į mišką grybauti. Ir dabar dirbu, nes greičiau dienos prabėga, nereikia gulėti lovoje. Čia pasėdžiu, pabendrauju su visuomene“, – šyptelėjo A.Aleksiūnas.
Batsiuvį sužavėjo lietuvaitė
Batus Kaune, V.Krėvės prospekte, taiso ir armėnas Kamu Agharyana. Ši profesija ėjo iš kartos į kartą – dar būdamas vaikas K.Agharyana žiūrėjo, kaip tarp batų kalno sėdi jo senelis.
„Mano senelis buvo kaimo batsiuvys, jis pats gamindavo ir batus, ir odą. Kaimo žmonės eidavo pas jį taisyti batų. Jis pinigų tais laikais neimdavo – žmonės už darbus jam atnešdavo pieno produktų, mėsos, kiaušinių. Paskui amato išmokė ir mane – senelį mačiau labai trumpai, bet tas amatas liko“, – kalbėjo pašnekovas.
Batsiuvyste jis užsiėmė dar būdamas Armėnijoje, o paskui nutarė persikelti į Lietuvą, tęsė darbus čia. Kaune jis – jau 30 metų. Pradžioje gamindavo naujus batus, o paskui perėjo prie taisymo.
„Iš Armėnijos sugalvojau atvykti į Lietuvą, nes čia gyveno brolis, jis tarnavo armijoje. Atvažiavau į Kauną ir pasilikau – sužavėjo Lietuva ir lietuvaičiai, tiksliau – lietuvaitė“, – kvatojosi K.Agharyana.
Kiekviena batsiuvio diena – tokia pati.
„Taisai batus ir lauki, kada ateis klientai, – čia ne maisto produktų parduotuvė, eilės niekuomet nebūna. Vieną dieną darbo yra, o kitą dieną ne. Iš bėdos galima gyventi. Ypač sunku vasarą. Žmonės išvyksta prie ežerų, į sodybas, avi šlepetes. Tuomet vos išgyvenu. O paskui ateina rugsėjis, ir darbo atsiranda“, – atviravo armėnas.
O ir batsiuviai dabar nebe tokie, kokie seniau. Kaip sako K.Agharyana, kai kurie, rodos, nukrinta iš dangaus ir, vos išmokę kalti ar klijuoti, vadinasi batsiuviais.
„Reikia išmanyti, suprasti apie darbą. Kadangi aš anksčiau gamindavau naujus batus, suprantu, nuo ko prasideda gamyba. Kuo tolyn, tuo žmonės mažiau moka ir nenori mokytis šio amato“, – apgailestavo batsiuvys.
K.Agharyana pridūrė: batsiuviui svarbiausia, kad jam patiktų dirbti.
„Tada patiks ir klientams. Būsi visuomet laimingas – su šypsenėle. Kam kaitalioti darbą, jeigu kitokie darbai nelabai traukia? Mėgsti darbą ir jį dirbi“, – pabrėžė jis.
Batai senovėje bylodavo apie žmogaus rangą
Senovėje tradiciškai batus gamindavo batsiuviai ir kurpiai. Batai tuomet bylodavo apie žmogaus rangą – kuo ypatingesni batai, tuo aukštesnis rangas. Priklausę žemesniajai klasei vaikščiodavo be batų. Batsiuvystę išplėtojo graikai ir romėnai.
Po pirmojo tūkstantmečio miestuose atsirado cechų, į kuriuos batsiuviai burdavosi. Viduramžiais šis amatas buvo tarp labiausiai gerbiamų. XVI amžiaus pabaigoje pasikeitus madoms batsiuviai išrado paaukštintą pakulnę, ją avėjo tiek vyrai, tiek moterys, bet laikui bėgant moterų pakulnė vis aukštėjo.
XIX amžiuje pramonės perversmas batus padarė prieinamus daugeliui. Tais laikais atsirado ir aukštoji mada, tad avalynės kūrėjai privalėjo ieškoti įdomių modelių.
Šiuo metu batsiuvystė laikoma nykstančiu amatu – ją nuslopino masinė pigių batų gamyba. Auganti vartotojų karta neretai suplyšusius batus tiesiog išmeta ir ieško pirkti naujų.
