Seniai brendusi įtampa tarp JAV ir Kinijos pasireiškia vis naujais pavidalais – sankcijomis, draudimais eksportuoti atskiras prekių kategorijas ar technologijas, o geopolitinėje erdvėje – ir vis gilėjančiu konfliktu dėl Taivano ateities.
Šiuo metu bene geriausioje padėtyje yra Amerika. JAV prezidentas J.Bidenas paskelbė apie milžiniškos apimties antiinfliacijos paketą, kuriuo į valstybės ekonomiką gali būti įlieta daugiau nei trilijonas dolerių.
Vašingtonas gali toliau rodyti tvirtą stuburą derybose su Pekinu ir netgi išgyventi visiškai izoliuotas.
JAV yra apsirūpinusios energijos ištekliais, technologijomis, o jų eksportas sudaro tik apie dešimtadalį bendrojo vidaus produkto.
Tuo negali pasigirti Kinijos bei Europos Sąjungos ekonomikos, kurios yra labai priklausomos nuo tarptautinės prekybos.
Todėl vos tik Pekinas paskelbė atšaukiantis karantino suvaržymus, ten patraukė ES valstybių vadovai – nuo Ispanijos premjero iki Vokietijos kanclerio. Tokie vizitai sukėlė nemažai pasipiktinimo, nes buvo kalbama ir deramasi toli gražu ne visos Bendrijos, o atskirų šalių vardu.
Daugiausia alyvos į ugnį kliūstelėjo Prancūzijos prezidentas E.Macronas, Pekine paskelbęs, kad Europa dėl Taivano neturėtų sekti JAV pėdomis, nes šitaip neva rizikuoja įsivelti į ne savo krizes.
Tačiau panašu, kad Briuselyje tokios idėjos surado atgarsį.
Antai Japonijoje vykusio G7 forumo metu Europos Vadovų Tarybos prezidentas Ch.Michelis sakė, kad stabilūs ir konstruktyvūs santykiai su Kinija atitinka abiejų pusių interesus, tačiau įspėjo, jog „Kinijai tenka ypatinga atsakomybė pasaulyje ir ji turi laikytis tarptautinių taisyklių“.
Vis dėlto griežtesnių pareiškimų, kokie sklinda iš Vašingtono, ES vardu neatsiranda.
Todėl susidaro įspūdis, kad Europa mėgina atskirti geopolitiką nuo ekonomikos, nes jai labai svarbu išlaikyti prekybinius santykius su Kinija, o pastarajai Europos Sąjungos šalių rinka irgi yra viena pagrindinių, ypač gresiančios recesijos akivaizdoje.
Kilus didesnei Briuselio ir Pekino konfrontacijai vėl gali strigti ekonomikos plėtra ir išaugti infliacija.
Tai atitinkamai lemtų ir politinius pokyčius – yra grėsmių, kad kai kuriose Europos šalyse į valdžią patektų populistinės jėgos.
Lietuva savo poziciją Taivano atžvilgiu paskelbė jau prieš keletą metų, nusprendusi atidaryti Taivaniečių atstovybę ir sugadinusi santykius su Pekinu. Tai kainavo labai daug.
Pirmiausia visiškai sustojo maisto produktų ir panašių prekių eksportas į Kiniją – ten dabar gabenama tik tai, ko būtinai reikia patiems kinams. Tačiau importas iš Kinijos į Lietuvą augo stebėtinais tempais ir pernai jau pasiekė 2 mlrd. eurų.
Tuo metu santykiai su Taivanu puikūs tik politiniu atžvilgiu. Ši sala Lietuvoje kol kas investuoja palyginti nedaug, nors planų yra ambicingų.
Tad ekonominiai praradimai Kinijoje kol kas didesni, nei gaunama nauda iš taivaniečių.
Galbūt padėtis pasikeistų, jei mūsų šalyje iškiltų, pavyzdžiui, lustų, kurių gamybos technologijomis Taivanas žada pasidalyti, gamykla, bet tai yra gana ilgas procesas.
Bet kuriuo atveju atvira Lietuvos ekonomika bus ir toliau priklausoma nuo užsienio rinkų, bet tam, kad Vilniaus balsas būtų girdimas bent jau Europoje, būtinas ir strateginis mąstymas bei sutarimas tarp mūsų šalies politikų.
Kol kas tokio neregėti nė iš tolo: vieni nori visiškai atsiriboti nuo Pekino, kiti ketina kuo glaudžiau su juo bendradarbiauti.
Tai yra bene prasčiausia žinia verslui, kuris savo ateitį planuoja remdamasis į politinę valstybės laikyseną. Tačiau kaip įmanoma ką nors numatyti, jei valdžios pozicija gali radikaliai pasikeisti po eilinių Seimo rinkimų?
Akis bado ir iki galo neatlikti namų darbai, dėl kurių Lietuvoje stringa Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės, vadinamos RRF fondu, lėšų panaudojimas. Neseniai paaiškėjo pirmoji mūsų šalies įmonė, sulaukusi RRF finansavimo. Ja tapo saulės modulius gaminanti „SoliTek“, priklausanti Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento V.Janulevičiaus verslo grupei.
Bet tai sykiu ir liūdnoka žinia, nes ši bendrovė finansavimo sulaukė per Italijos valstybinę agentūrą ir tris gamybos linijas turintį fabriką statys būtent Italijoje, o ne pas mus.
Kaip sakė pats V.Janulevičius, Lietuvoje viskas priklausys nuo to, kaip ilgai mūsų politinę sistemą kaustys nežinios paralyžius.
„Lietuvos verslui būtų svarbu, kad per patį ekonominio nuosmukio piką šalyje dirbtų stabili, žinanti, su kokiomis negandomis gali susidurti ir ką tokiu atveju reikia daryti, valdžia. Verslas ir ekonomika nelaukia, ir pačiu nepalankiausiu metu vykstanti politinė krizė tik dar vienas papildomas iššūkis ir taip pastarųjų trejų metų iškankintai šalies visuomenei.
Verslui šiuo metu nieko nėra blogiau už sumaištį ir nežinomybę“, – dėstė konfederacijos vadovas.
Taigi politinė sumaištis šalies viduje tik silpnina mūsų ekonomikos pamatus, kuriems ir šiaip grasina rimti geopolitiniai pokyčiai bei jau prasidėjusi recesija.
