Beveik 500 narių vienijantys Vilniaus PPAR atkreipia dėmesį, kad šiandien diskusijų centre atsidūrusi mokesčių reforma nesprendžia artėjančių vidaus ir išorės grėsmių, su kuriomis verslai visu stiprumu susidurs dar šiemet, ir pablogina įmonių konkurencingumą.
„Tuoj prasidės vasara, ateis geri orai, visi atsikvėps ir visiems galbūt atrodys, kad jokios krizės nėra ir nebus, tačiau trečiojo ketvirčio pabaigoje jau galime matyti smarkių pokyčių, taupymo režimo ir masinių darbuotojų atleidimų bangos, kurios užuomazgas jau dabar pastebime rinkoje“, – atkreipia dėmesį Sigitas Leonavičius, Vilniaus PPAR prezidentas ir bendrovės „Traidenis“ vadovas.
Gyvena atskiruose pasauliuose
Pasak S.Leonavičiaus, pandemijos akivaizdoje valstybė tikrai buvo susitelkusi, verslai – gelbėjami ir remiami, dabar susidaro įspūdis, kad viskas palikta savieigai, pagalbos pagalvės atimtos, kaukės nusiimtos, tačiau, deja, problemos yra, jos didelės ir dar didės.
„Niekas nebesuveda bendro vaizdo ir susidaro įspūdis, kad gyvena atskiruose pasauliuose ar burbuluose – verslas prašo pagalbos ir skambina pavojaus varpais, darbuotojai nori gauti daugiau, o valstybė imituoja dialogą su verslu dėl papildomų kaštų, kurie nuguls ant mūsų pečių.
Tai reiškia, kad dar labiau mažės pirmiausiai į eksportą orientuotų verslų konkurencingumas, bus suduotas smūgis mažiausiems verslams, kurie sukuria didžiąją dalį valstybės biudžeto įplaukų. Bumerangu šis smūgis grįš valstybei ir mokesčių mokėtojams, tačiau taip toli niekas nebežiūri“, – teigia Vilniaus PPAR prezidentas.
Pasak S.Leonavičiaus, nebandoma matyti toliau nei trumpalaikiai tikslai padidinti įplaukas į valstybės biudžetą. „Verslas jaučiasi paliktas ir dar susiduria su konkurencingumą mažinančiomis iniciatyvomis, kurios, jeigu ir turi prasmę, tai laikas joms yra netinkamas. Galbūt iš tiesų trumpalaikiu metu valstybė ir surinks daugiau mokesčių, tačiau atleisti darbuotojai užguls jų išlaikymo našta ir turėsime daug blogesnę situaciją, nei kartu ieškodami išeičių.
Efektyvumo tikrai galima būtų rasti karpant valstybės išlaidas, peržiūrint išpūstus savivaldybių, kuriose gyventojų nepadaugėjo, tačiau išlaidos padidėjo kartais, biudžetus. Paskutiniai didžiulį rezonansą sukėlę įvykiai dėl savivaldybių lėšų naudojimo asmeniniais tikslais parodo, kiek daug rezervų turi valstybė lėšų panaudojimo efektyvumui didinti, tačiau nesusitvarkius su išlaidomis, problemos sprendžiamos didinant mokesčius.
Pasigendame ir valstybiško požiūrio ir į pagalbą verslui pasinaudoti ES parama, kai dėl biurokratinių kliūčių paramos verslas, net ir norėdamas, negali gauti paramos dėl lėto valstybės institucijų paslankumo“, – atkreipia dėmesį Vilniaus PPAR prezidentas.
Rodo besitvenkiantį sunkmetį
Vilniaus PPAR viceprezidento ir „Šeimos kredito unijos“ valdybos nario bei finansų eksperto Taurimo Valio teigimu, situacija JAV ir Europoje yra sudėtinga, o Lietuvos pašonėje vykstantis karas sujaukė Rytų Europos rinkas ir ši situacija niekur nedingo, o visi makroekonominiai rodikliai rodo, kad tvenkiasi audra. „Matome krintančius ekonomikos lūkesčius JAV, recesiją Europoje, brangstančias žaliavas, išliekančias aukštas energijos išteklių kainas. Infliacija tebeauga, verslo finansavimo palūkanos didėja, vartotojų perkamosios galios indeksai krenta“, – teigia T.Valys.
Verslas – tarp girnapusių
Vilniaus PPAR viceprezidentės ir bendrovės „Comfort Heat“ vadovės dr. Vydos Mozūriūnienės teigimu, verslas, o ypač gamybos sektorius, jau kuris laikas iš vienos pusės spaudžiamas kylančių žaliavų kainų, iš kitos pusės – krentančio vartojimo, o kaštai darbuotojams dėl naujų mokestinių iniciatyvų varo į neviltį daugelį mažų ir vidutinių įmonių.
„Didelės įmonės, kurių sukuriama vertė smarkiai atsilieka nuo smulkaus ir vidutinio verslo įmonių sukuriamos sudėtinės vertės, dar turi didesnę amortizacinę pagalvę – mažesnes bankų palūkanas, daugiau efektyvinimo galimybių, o mažos ir vidutinės įmonės tokios prabangos neturi ir dažniausiai krizės atveju tenka atsisakyti arba darbuotojų, arba kabinti spyną ant įmonės durų.
Verslas jau daugiau nei metus visu pajėgumu malamas žaliavų brangimo ir mažėjančios perkamosios galios girnapusių. Brangstant žaliavoms, papildomai spaudžiant produkcijos ir paslaugų kainoms, darbo jėgos verslui kaštų didinimas, tikėtina, paskatins darbuotojų atleidimus. Nes spaustis verslas jau nebeturi kur, o kainų kelti irgi nebėra kur, nes produkcijos už tokią kainą partneriai nebeperka, o vartotojai nebeįperka“, – teigia V.Mozūriūnienė.
Eksportuoja prekių milijardu eurų mažiau
Pasak Vilniaus PPAR viceprezidento, UAB „BY&N“ komercijos direktoriaus Kęstučio Černecko, vasarinis apsvaigimas, kad viskas gal bus gerai, gana greitai išsisklaidys vėstant orams. „Realybę išvysime ketvirtame ketvirtyje. Jau traukiasi įmonių gamyba, logistika, tam reikia ruoštis jau šiandieną ir išlikti susitelkus. Lietuvoje pagamintų prekių eksportas nuosekliai mažėja nuo 2022-ų metų rugsėjo mėnesio.
Tai – labai grėsminga tendencija. Lietuvos įmonės per mėnesį dabar eksportuoja prekių vienu milijardu eurų mažau nei tai darė praeitų metų rugsėjį. Turime būti pasiruošę naujiems ekonominiams iššūkiams, išlikti eksporto rinkose konkurencingi, atlaikyti konkurentų spaudimą iš kaimyninių, palankesnę mokestinę bazę turinčių valstybių“, – sako K.Černeckas.
Jis atkreipia dėmesį, kad nors Lietuvos gamintojams pagrindinė eksporto rinka išlieka ES ir Skandinavijos šalys, nerimą keliantis faktorius yra tai, kad šia kryptimi per 2023 m. pirmą ketvirtį Lietuvos įmonės eksportavo prekių 321,89 mln. eurų mažiau arba 4,66 proc. nei per tą patį laikotarpį 2022-ais metais.
Antra didžiausia Lietuvos įmonių eksporto kryptis buvo Rusija, Baltarusija, Armėnija, Kazachstanas, Kirgizija. Ir, nors prasidėjus karui, eksportas į Rusiją smuko daugiau nei 18 proc., tačiau į šias šalis Lietuvos įmonės per 2023 m. pirmą ketvirtį eksportavo prekių kiek daugiau nei už 502 mln. eurų, lyginant tuo pačiu laikotarpiu 2022-ais iais.
Eksportas į Taivaną neužsikuria
Pasak K.Černecko, šiame sektoriuje reiktų išskirti Kirgiziją – jeigu iki karo į šią šalį buvo eksportuojama prekių iki 2,5 mln. eurų per mėnesį, tai dabar eksportas į Kirgiziją yra išaugęs 1934 proc. ir artėjama prie 60 mln. eurų eksporto apimties per mėnesį. „Tikėtina, kad toks staigus eksporto išaugimas susietas su Lietuvos įmonių mėginimu apeiti taikomas ekonomines sankcijas Rusijai. Ir kuomet ES bus priimtas 11-as sankcijų paketas, kuriame bus sankcionuojamos taip besielgiančios įmonės, Lietuvos eksporto duobė tik gilės,“ – teigia Vilniaus PPAR viceprezidentas.
„Panašią eksporto tendenciją galime stebėti Tolimųjų Rytų sektoriuje. Jei Lietuvos įmonių eksportas į Kiniją per pirmą 2022-ų metų ketvirtį sudarė 9,331 mln. eurų, tai šiais metais per pirmą ketvirtį stebime 245 proc. augimą arba 32,198 mln. eurų eksporto apimtis. Atmetus Kinijos faktorių, šių metų pirmą ketvirtį Lietuvos eksportas Tolimųjų Rytų kryptimi patiria 4 proc. nuosmukį. Liūdnai atrodo eksportas į Taivano rinką – po milžiniškų pastangų atidarant atstovybes, šiais metas pirmame ketvirtyje eksportuota prekių tik už 1,5 mln. eurų daugiau nei 2022-aisiais“.
Vis dėlto, pasak K.Černecko, didžiausią nerimą kelią ženklai iš Šiaurės Amerikos rinkų. Šių metų pirmą ketvirtį Lietuvos eksportuotojų apimtys smuko daugiau kaip 35 proc., todėl Lietuvos eksportuojančioms įmonėms reiktų projektuoti dar gilesnį JAV rinkos susitraukimą ateityje.
Valdžia sprendimus priima nepaisydama verslo interesų
Vilniaus PPAR tarybos narys ir UAB „Straikas“ vadovas Gintaras Didžiokas pastebi, kad labai didelė problema, jog, planuodamos reformas, valdžios institucijos nesikalba su verslu ir dažnai neturi praktinių žinių, kaip vieno darbuotojo išlaikymo kaštų pabrangimas turi įtakos visai verslo grandinei.
„Nepriimtina, kad sprendimus, tiesiogiai susijusius su verslo ir verslo savininkų, kūrėjų, investuotojų, darbo vietų kūrėjų interesais, priima ar pakeitimus siūlo valdininkai, kurie net neturi tokios teisės ir rinkėjų mandato, o dar ydingesnė praktika, kad politikai siūlo pakeitimus ir reformas, kurių nebuvo jų rinkimų programose ir net siūlo priešingai. Tai irgi reiškia, kad jie irgi tokio mandato, nes veikia prieš rinkėjų valią“, – sako G.Didžiokas.
„Jeigu gamybinė įmonė turi 10 darbuotojų, net minimalus įvestas darbuotojų kaštų padidinimas dažniausiai darbdaviams reiškia 30 proc. išlaidų darbuotojams padidėjimą. Tada verslas turi peržiūrėti visą verslo grandinę, kur galime sutaupyti arba staigiai ieškoti naujų rinkų, kurias dėl kilusio karo ir jo sąlygotos suirutės rasti labai sudėtinga.
Kainas kelti krentant vartojimui irgi nėra išeitis. Kainų kelti eksportuojančios įmonės negali, nes klientai tokiomis kainomis produkcijos nebeperka. Tada šuniui ant uodegos nueina visas mūsų įdirbis – verslo misijų organizavimas, užmegzti verslo kontaktai, nes dėl 5 centų skirtumo, lyginant su mūsų kaimyninių šalių įmonių produkcija, užsienio partneriai atsisako pirkti mūsų įmonių produkciją. Tikrai galėtume patarti valdžios institucijoms, kaip išlaikyti verslų konkurencingumą, tačiau pokalbiai dabar formalūs, kalbamės, bet mūsų negirdi“, – sako G.Didžiokas.
Perdėtas tikrintojų uolumas smaugia logistikos sektorių
Viena opiausių problemų logistikos sektoriuje, pasak Vilniaus PPAR viceprezidento ir bendrovės „Vilteda“ vadovo Tautgino Sankausko, yra tai, prarandame patrauklumą lyginant su kitomis kaimyninėmis šalimis dėl sankcijų paketo įgyvendinimo.
„Logistikos bendrovės krizę visada pajunta pirmosios, tad konkurencingumą gerinančius sprendimus reikia priimti nedelsiant. Suprantama, kad griežtos sankcijos negali nesuvaržyti prekių judėjimo greičio, tačiau sankcijas taiko ne tik viena Lietuva, bet ir kaimyninės šalys, tačiau panašu, kad biurokratinių kliūčių ten mažiau.
Pavyzdžiui, krovinių patikra iš tokių šalių, kaip Kazachstanas, Uzbekistanas, užtrunka ilgai, sąstatai daugiau stovi patikroje nei važiuoja. Iš šių šalių keliauja trąšos, metalai, armatūra, tačiau pristatymo terminai neapibrėžti, kai net kelios mūsų institucijos daro patikrą, nėra gerai veikiančios sistemos.
Galbūt verta sukurti vieną centrą, kuris vertina ir atlieka patikrą – nes dabar verslininkas turi lakstyti po kelias institucijas, gaištasi laikas ir, užuot judėjusios, prekės sandėliuojamos. Akivaizdu, kad mūsų institucijos čia galėtų smarkiai pagerinti bendradarbiavimą keisdamosi informacija. Ryškėjant sunkmečiui, turime būti greitesni visur nei iki šiol, ypač kalbat apie logistiką, – sako T.Sankauskas. –
Nemažai problematikos yra ir taip vadinamame Baltijos solidarumo koridoriuje, vežant Ukrainos krovinius – daug prastovų Lenkijos pusėje, nėra tinkamos infrastruktūros. Sprendimas galėtų būti palydos organizavimas, fitosanitarinė patikra galbūt, pvz., Klaipėdoje ir t.t. Turime problematiką ir su Mobilumo paketu, kurio reikalavimai dabar įgauna pilną jėgą – vilkikų grąžinimai į registracijos šalį, kabotažinių vežimų apribojimai ES viduje, vairuotojų problematika, o tai tiesiogiai atsiliepia mūsų logistikos konkurencingumui“.
Kas moka – negali, kas gali – nemoka
Pasak Vilniaus PPAR viceprezidentės, bendrovės „Global world consulting agency“ vadovės Lauros Aldonės, viena iš galimybių verslui išlaikyti konkurencingumą – galimybė greičiau pasinaudoti ES fondų parama, tačiau čia susiduriama su didelėmis problemomis, nes dėl ES taikomo regioniškumo principo, sąlyginai gerai išvystyto sostinės regiono bendrovėms parama skirta itin maža. Nors yra pasiruošusios, Vilniaus įmonės jaučiasi nuskriaustos, o kitų regionų – gali naudotis ES parama, tačiau visiškai nėra tam pasiruošusios.
„Pagrindinė problema, kad parama verslui vėluoja, o ES parama regionams negali būti įsisavinta, nes regionai nėra tam tinkamai pasiruošę. Įmonės nesupranta ir negauna tinkamų išaiškinimų, kaip deklaruoti išlaidas moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP), nors tai yra viena iš pagrindinių sąlygų beveik kiekvienoje iš paramos priemonių, o dažnai net nesupranta, kokios tai išlaidos.
Dažnai domėjimasis parama pasibaigia pamačius, kad energetiniam auditui, būtinam norint teikti paraišką paramai, atlikti reikės susimokėti apie 8 tūkst. eurų.
Ir niekam dėl to, išskyrus verslą ir vienijančias organizacijas, neskauda. Liūdina ir tai, kad didelis dėmesys skiriamas MTEP veikloms, tačiau tam, ko labiausiai reikia Lietuvos pramonei, kaip, pvz., medienos, metalo apdirbimui ar baldų gamybai, įrangos įsigijimui, paramos nebeliko. Nebeliko ir paramos verslo pradžiai, išskyrus inovatyviuosius startuolius ir vadinamųjų „Spiečių“ klientus. Nėra galimybių kurtis naujiems verslams kaimo vietovėse ir miestuose, išskyrus lengvatines paskolos, bet jas be galo sudėtinga gauti ir verslas turi laiduoti savo nuosavu turtu“, – problematiką vardina L.Aldonė.
Teisės aktų gausa kelia grėsmę
Pasak Vilniaus univertisteto Teisės fakulteto partnerystės docento, advokato ir Vilniaus PPAR revizijos komisijos pirmininko Gintauto Bartkaus, teisės aktų Lietuvos Seimas priima tris kartus daugiau nei estų ir du kartus daugiau nei latvių parlamentai. „2020–2024 m. kadencijos Seimas per 5 sesijas priėmė̇ 1 780 teisės aktų. 2016–2020 m. kadencijos Seimas atitinkamu laikotarpiu priėmė 1 980.
Tai reiškia, kad vidutiniškai per vieną sesiją Seimas priima net 376 teisės aktus, kai ekspertiniu vertinimu galėtų priimti tik apie 50. Galime nebent pasidžiaugti, kad teisė aktų „gamyboje“ šios kadencijos Seime stebimas lėtėjimas, bet akivaizdu, kad tai yra nepakankama“, – akcentuoja G.Bartkus.
Pasak jo, tokia teisės aktų gausos pasekmė, paradoksalu, ne kuria teisinę valstybę, o ją griauna: visuomenė nebespėja gyventi pagal nuolat besikeičiančius teisės aktus, pasidaro nebeįmanoma suvokti teisinio reglamentavimo esmės, sukuriama situacija, kai pilietis ar verslas, kad ir kokius veiksmus beatliktų, bus pažeidžiantis vieną ar kitą teisės normą, teisės sistemoje pradeda dominuoti imperatyvios teisės normos, bet kokios veiklos (sandorio) kaštai labai reikšmingai išauga ir pan. Teisės aktų gausa reikšmingai didina ir administracinę naštą tenkančią piliečiams ir verslui.
„Esant tokiai teisės aktų gausai iš esmės negalima kalbėti ir apie jų kokybę. Nėra ir niekada nebus tiek resursų, kurie leistų šią teisės aktų gausą vertinti vadovaujantis teisėkūriniais principais: konsultacijos su visuomene tampa beprasmės, kaštų ir naudos analizės neįmanoma atlikti, reglamentavimo koncepcijos nėra ruošiamos, pasekmių vertinimas neatliekamas, monitoringas neįmanomas ir t.t.
Net ir ES teisės aktų perkėlimas į mūsų teisės sistemą pažymėtas ypatingu reiškiniu – „auksavimu“. Tai reiškinys, kurio metu ES teisės aktų reikalavimai apauga specifiniais nacionaliniais reikalavimais ar kai atsisakoma taikyti išimtis, numatytas ES teisės aktuose,“ – sako G.Bartkus.
Jis akcentuoja, jog toks „auksavimas“ yra vienas iš reikšmingų veiksnių, mažinančių Lietuvos konkurencingumą ir jos potencialą augti, sukuria papildomą administracinę naštą, bereikalingai apsunkina Lietuvos piliečių ir verslo veiklą.
„Lietuvos verslo bendruomenės laukia nauji ir gana dideli iššūkiai. Labai norėtųsi, kad Lietuvos Vyriausybė įsiklausytų į verslo siunčiamus signalus, pokyčiai eksporto rinkose yra tarsi katalizatorius to, ko reiktų tikėtis netolimoje ateityje mūsų šalyje. Pandeminis laikotarpis parodė, kad susivienijus galima įveikti didžiausius sunkumus. Verslas ir politikai dabar turėtų susėsti vienoje stalo pusėje, nes kitoje jo pusėje jau sėdi ekonominis nuosmukis“, – situacijos rimtumą apibendrino K.Černeckas.
