Įstatymo pataisos realiai jau parengtos. Jeigu jos bus priimtos, atsiras ir kitų teisės aktų pakeitimų, kuriais miškų plotai, į kuriuos net žmonėms nevalia įžengti, bus padidinti dešimtadaliu. O kol kas politikai stumia nacionalinį susitarimą dėl miškų.
Aštrios briaunos
Tuomet, prieš ketverius metus svarstant Miškų įstatymo pataisas, skiedros lėkė iš visų pusių. Miškų savininkai neslėpė apmaudo dėl to, kad valstybė su privačiais jų miškais daro tai, ką užsimano.
Privatūs miškai, kaip ir valstybiniai, patenka į tam tikras saugomas zonas, kuriose ūkininkauti tenka kitaip.
Anuomet, dar prieš teikiant pataisas svarstyti, 2018-ųjų rudenį, ūkinės paskirties miškuose staiga atsirado naujų saugomų teritorijų: Lietuvos erdvinės informacijos sistemoje („geoportal.lt“), kurioje rodomos ir saugomos miškų buveinės, buvo „patikslinti“ anksčiau vykdytos inventorizacijos duomenys.
Tokiu būdu keliasdešimt tūkstančių hektarų ūkinių miškų tapo buveinėmis, kai kuriais atvejais apimančiomis visą savininko miško sklypą. O netrukus, po kelių mėnesių, visuomenei buvo pristatytos Miškų įstatymo pataisos.
Tuometis kontekstas toms pataisoms buvo gana palankus, – po visuomenę įaudrinusio plynojo kirtimo Labanoro girioje 2018-aisiais ir sumanymo plėsti Punios šilo rezervatą dirva emociškai jau buvo išpurenta. Nes aplinkosaugininkai tuomet kibo valdžiai į atlapus. Esą, nebus buveinių – verslininkai išsikirs visus miškus.
Vis dėlto Miškų įstatymo pataisos, pasiekusios Seimą, po karštų ginčų nebuvo priimtos. Bet dabar jos vėl tampa aktualios.
Kūrė atskirą grupę
Tuomečiai Aplinkos ministerijos vadovai aiškino, kad Miškų įstatymas keičiamas tam, kad būtų galima įvykdyti europinius įsipareigojimus. Svarbiausias jų tikslas – užtikrinti tinkamą ekologinių sistemų bei biologinės įvairovės apsaugą ir tai, kad miškų ištekliai būtų tvariai naudojami.
Lietuvos miškai jau nuo 1994-ųjų yra suskirstyti į keturias pagrindines grupes: rezervatus (I grupė), specialios paskirties (II), apsauginius (III) ir ūkinius (IV).
II grupės – specialiosios paskirties miškai savo ruožtu skiriami į II A (ekosistemų apsaugos) ir II B (rekreacinius) miškus.
II A grupę sudaro kraštovaizdžio, botaninių bei zoologinių draustinių miškai ar jų dalys, taip pat – priešeroziniai miškai. Numatyta, kad juose ūkininkavimo tikslas yra išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas ar atskirus jų komponentus.
Šios miškų grupės medynuose draudžiami plynieji pagrindinio naudojimo miško kirtimai, o gamtinės brandos nepasiekusiuose medynuose negalimi ir atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai.
Būtent dėl šios miškų grupės daugiausia iki ir šiol buvo sukryžiuojama iečių.
Tuo tarpu rekreaciniuose miškuose painiavos mažiau. Tai miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kiti poilsiui skirti miškai, kuriuose ūkininkaujama formuojant ir išsaugant miško aplinką.
Didžiausia naujovė, kurios ėmėsi tuometė Aplinkos ministerijos vadovybė, buvo užmojis sukurti atskirą II C miškų grupę. Būtent joje turėjo atsidurti visos saugotinos europinės svarbos miško buveinės. Tokiuose miškuose būtų leidžiami tik biologinei įvairovei išsaugoti ar gausinti reikalingi kirtimai.
Buvo skaičiuojama, kad į II C grupę pateks apie 150 tūkst. hektarų plotas – kiek mažiau nei 7 proc. visų Lietuvos miškų. Esą, Tas miškų plotas, kuriame negalima būtų buvę kirsti medžių medienai paimti, teoriškai kasmet sudarytų apie 800 tūkst. kubinių metrų medienos kasmet.
II C grupėje turėjo atsidurti didžiausią gamtinę vertę turintys miškai, iš kurių privati nuosavybė būtų sudarė maždaug trečdalį numatyto ploto – apie 50 tūks. hektarų. Dalis šių miškų ir taip pateko į II miškų grupę, kurioje plynieji miško kirtimai neleidžiami, o kiti kirtimai – atvejiniai bei atrankiniai – apriboti.
Vis dėlto IIC grupė įstatyme nebuvo įtvirtinta. Pasiekusios Seimą pataisos nebuvo patvirtintos, tačiau vėliau kokių nors įstatymo pakeitimų nuolat atsirasdavo.
Dabar gi, pavymui Nacionaliniam susitarimui dėl miškų, yra parengtas ir įstatymo pataisų paketas.
Sukama priešinga kryptimi
Anot ekologinio ūkininkavimo miškuose specialisto, miškotyros mokslų daktaro Virgilijaus Mikšio, IIC grupę buvo bandoma sukurti vien dėl Europos Bendrijos svarbos buveinių.
„Vien joms kurti atskirą grupę buvo absoliučiai nepraktiška, juo labiau kad ir taip daug „Natura2000“ teritorijų iki šiol puikiausiai egzistuoja ir nekeičiant miškų grupių“.
Daugelis tų buveinių yra mažo ploto, ir, įvedus atskirą miškų grupę jų apsaugai, būtų kilusi tik dar didesnė painiava. Skirtingų tipų buveinių apsaugos ir tvarkymo poreikiai yra labai skirtingi, todėl naujos miškų grupės vien joms sukūrimas mažai racionalus ir dėl to“, – priminė dr. V.Mikšys.
Pastaruoju metu gi prie buveinių plėtros grįžtama pasitelkus Nacionalinį susitarimą dėl miškų ir su juo siejamas naujas Miškų įstatymo pataisas.
„Nacionaliniu susitarimu bandoma dar labiau sugriežtinti ribas tarp miškų grupių.
Dabar egzistuojančios miškų grupės buvo sumanytos tam, kad apjungtų panašaus ūkininkavimo ir panašaus apsaugos režimo miškus.
Vis dėlto manau, kad jau ir dabartinėse miškų grupėse yra daug skirtybių, kaip minėjau, net ir buveinėse neįmanoma taikyti vienodo jų apsaugos ir tvarkymo režimo“, – sakė V.Mikšys.
Pasak jo, vienur žmogui visai nereikia kištis, kitur – reikia ūkinėmis priemonėmis padėti, kad buveinės neišnyktų. Pavyzdžiui, nenaudojamos ganyklos apauga medžiais ir dažnai tampa mišku, taigi medžius reikia kirsti, kad buveinės neišnyktų.
Priešingai, Vakarų taigos tipo buveinių tvarkymo, palaikymo poreikio beveik nėra arba jis minimalus, tad geriausia būtų leisti gamtai tvarkytis pačiai. Tik atskirais atvejais galima kiek paspartinti lėtus gamtinius procesus, ypač ten, kur taigos požymiai tėra minimalūs ir pritrūksta kantrybės sulaukti buveinių būklės pagerėjimo.
„Nacionaliniame susitarime man mažiausiai patinka tai, kad vėl braukiamos ryškios linijos, kur ir kas turi būti skirta biologinės įvairovės apsaugai, kas – rekreacijai, o kas – ūkinėms funkcijoms.
Vienur medienos ruošos visiškai atsisakoma, o ūkiniuose miškuose siekiama ją didinti, dėl to juose net mažinamas aplinkosauginių priemonių kiekis.
O juk Vakarų ir Centrinės Europos šalys, ypač kalbančios vokiškai, seniai pasuko kitu – funkcijų derinimo, o ne atskyrimo keliu. Jos aplinkosaugių ir ūkinių funkcijų derinimui taiko gamtai artimą miškininkavimą ir panašias priemones“, – sakė V..Mikšys.
Jo nuomone, visiems – ir gamtosaugininkams, ir miškininkams negerai, kai bandoma labai griežtai apibrėžti funkcinę miškų paskirtį.
„Net jei turėsime daug didesnę nei dabar griežtai saugomų miškų dalį, vien dėl to bendros („suminės“) aplinkosauginės miškų funkcijos tikrai nepagerės, ypač jei šias funkcijas menkiau atliks ūkiniai miškai. Visada bus poreikis dar labiau didinti griežtai saugomų miškų plotus. Dėl to mažės ir miškų teikiami medienos kiekiai, o juk tai – atsinaujinantys ištekliai.
Todėl manau, kad pagrindiniu diskusijų objektu turėtų būti ne „kiek“, o „kaip“. Ne kiek saugome ar nesaugome, o kaip saugome ir kaip ūkininkaujame“, – teigė pašnekovas.
Nepaiso nuosavybės
„Sakyčiau, kad miškų specialistai, valdytojai ir savininkai pyksta, kad ribojami ne plynieji kirtimai ar kirtimai apskritai, bet dėl to, kad ribojamas miškininkavimas, kuris mokslo ir praktikos patikrintas šimtus metų.
O dabar dar nedžiugina ir tas faktas, kad naujos saugomos teritorijos steigiamos ūkiniuose miškuose, taip ribojama nuosavybės teisė.
Pagal Buveinių direktyvą saugomos teritorijos gali būti steigiamos tik suderinus su valdytoju ar savininku. Dabar pas mus daroma taip, kad eismas yra vienpusis, – savininkas apie faktą sužino paskutinis.
Kadangi dažnai naujai įsteigtose saugomose teritorijose jokių vertybių nėra, krenta žemės vertė ir žmonės skuba tokias žemes parduoti. Štai ir visa negudri schemutė ir miškų savininkų nepasitenkinimo šaltinis“, – štai taip svarbaus teisės akto primestą situaciją apibūdino Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas Aidas Pivoriūnas.
