Dirbti į Ukrainą rusus vilioja pinigais ir pažadais pamiršti prasižengimus: štai ką pasakoja iš čia grįžusieji

Britų nacionalinis transliuotojas BBC aiškinosi, kas ir kodėl vyksta dirbti į okupuotas teritorijas.

Kai Rusijos valdžia paskelbė, kad užgrobtose Ukrainos teritorijose planuoja pastatyti daugiau kaip 600 tūkst. kv. metrų gyvenamojo ploto, pirmuosius užsakymus gavusios bendrovės šimtais ėmė samdyti statybininkus, kuriuos siuntė į Mariupolį, Melitopolį ir Chersoną.

Dar visai neseniai čia atsidūrusiems darbuotojams buvo gerai mokama. Mūrininkai, elektrikai, montuotojai gaudavo daugiau kaip 100 tūkst. rublių (1052, 5 euro) per mėnesį. Į Melitopolį nuvykę statybininkai BBC pasakojo už pamainą gaudavę 5 tūkst. rublių (52,6 euro). Mariupolyje šaltkalviams, jei jie buvo iš Rusijos, mokėta po 2,5 tūkst. rublių per dieną (26,3 euro), nežiūrint į rezultatus: „Taigi visi ten dirba nepersistengdami, tik pasiimdami atlyginimą“, – sakė vienas darbininkų.

Vietiniams mokėta perpus mažiau. „Pusė vietinių mums dėkojo, kita pusė – keikė. Buvo atvejų, kai padeginėjo automobilius su Rusijos Federacijos numeriais. Kai kurias statybininkų brigadas saugojo automatais ginkluoti asmenys. Bet ir tai pavojinga – į stovyklą, kurioje buvo mano pažįstamas, per Naujuosius metus įskrido raketa. Jis liko gyvas, nes miegojo kitoje pastato dalyje. Jam už tris dienas sumokėjo 90 tūkst. rublių (947 eurus) ir išsiuntė namo“, – pasakojo „bbc.com“ pašnekovas.

Daugelis tokių darbininkų neturi darbo sutarčių. Įmonės iš Maskvos ir Sankt Peterburgo samdo daug subrangovų, kurie statybininkus ne taip jau retai palieka likimo valiai. Pinigus gauna tie, kurie nebijo skambinti rusų pareigūnams arba rašyti į „Yandex.zen“, „Yandex“ asmeninių rekomendacijų paslaugą – ši priemonė, pasak darbininkų, yra viena veiksmingiausių susigrąžinant skolas.

Mariupolyje ir Melitopolyje darbo užmokestis, jei jį pavyksta gauti, laikomas kišenėje – čia nėra bankų, o po miestą klajoja daug benamių alkanų žmonių.

Profesionalus statybininkas Denisas Suvorinas iš Sankt Peterburgo, devynerius metus tarnavęs kariuomenėje, į Mariupolį vyko ne dėl pinigų. Jis norėjo pamatyti „istorinius įvykius“. Atvykęs vyras rado, kaip sako, „nesveiką padėtį“: niekas neorganizuota, nebuvo nė elementarių elektrinių įrankių, vietiniai darbininkai – „su buteliu kišenėje“. Iš Sankt Peterburgo atvyko tik viršininkai – direktorius, pavaduotojai ir brigadininkas. „Iš darbininkų – aš vienintelis“, – sakė Denisas.

Mariupolyje jis praleido mėnesį, po kurio grįžo į Sankt Peterburgą, bet atlyginimo vis dar nesulaukė. Mėnesį D.Suvorinas skambino statybų bendrovės telefonais, ėmė rašyti laiškus prokuratūrai, tyrimų komitetui, darbo inspekcijai, gubernatoriui, prezidento administracijai ir Donecko liaudies respublikos (DLR) vadovui Denisui Pušilinui. „Netgi užsienio agentams, kad atkreipčiau dėmesį, pradėjau rašyti. Rašiau televizijoms REN-TV ir NTV. Naudos nebuvo“, – pasakojo statybininkas.

Darbo inspekcija atsiuntė pranešimą, kad mokėjimas neįmanomas, nes bendrovės sąskaitos užblokuotos: nuo 2023 m. spalio 17 d. bankas jos su Mariupoliu susijusias operacijas laikė „įtartinomis“ ir pradėjo tikrinti dėl „pagalbos terorizmui“. Telefonu atsiliepę įmonės atstovai taip pat sakė, kad pinigų nėra.

2023 m. vasarį statybininkas įmonės direktoriui išsiuntė balso žinutę – su keiksmažodžiais ir bendra prasme: „Jei nesumokėsi, ateisiu ir nubausiu“. Vyras žadėjo kreiptis į policiją, bet galiausiai atgavo pažadėtus 150 tūkst. rublių (1579 eurus). Tokią pat sumą jis paprastai uždirba per mėnesį Sankt Peterburge. Sutartyje buvo numatyta minimali 35 tūkst. rublių (368,5 euro) išmoka.

„Ten su su pinigais problema. Cirkuliuoja tik grynieji. Norėdami atvežti pinigus į Mariupolį, jie automobiliais iš Taganrogo ar Rostovo pinigus gabena maišuose“, – pasakojo 30-metis Denisas.

Paklaustas, kodėl vyko į Mariupolį, jis sakė: „Tai buvo avantiūra. Nesigailėjau, kad nuvažiavau. Vykau pažiūrėti, man buvo įdomu, tai – istorija. Į daugelį dalykų pažvelgiau kitu kampu. Jaučiausi taip, lyg būčiau grįžęs 40 metų atgal. Tiesą sakant, nemaniau, kad tokius dalykus XXI amžiuje galima pamatyti. Tai tikrai Stalingradas. Tiesiog griuvėsiai“.

– Tai provokuojantis klausimas. Šiuo atžvilgiu niekam neturiu jokių priekaištų. Nežinau, kas tai pradėjo, nes tuo metu visai nežiūrėjau televizijos.

– Taigi tuos tris mėnesius nuo 2022 m. kovo visą laiką dirbau, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Nemačiau nei televizoriaus, nei naujienų. Nieko nežinojau. Man buvo gaila ten gyvenančių žmonių. Kalbėjausi su vietiniais, nesaldu jiems... Daugiausia tai pagyvenę žmonės, kurie negalėjo išvykti.

D.Suvorinas rodo vaizdo įrašą, kurį padarė devynaukščio namo rūsyje, kur įrenginėjo šildymą. Akmeninės sienos, tualeto kibirai, čiužiniai, purvini skudurai vietoj antklodžių, vaikiški puodukai, išskleistas žaidimas „Twister“, rožinis lėlių namelis. „Tai taip čia gyveno ir žaidė vaikai po apšaudymo, – sako statybininkas ir ima kelti balsą. – Degti pragare jiems visiems! Šunsnukiai, nėra žodžių“. Pasirodo, jis kalba ne apie rusų kariuomenę.

Vėliau vyras prisipažino, kad jau skambino pažįstamiems Mariupolyje ir svarstė, ar neverta ir vėl ten vykti. „Bet dabar, jei vėl važiuosiu, pinigų prašysiu iš anksto“, – sakė Denisas. Tik šįkart jam perdavė, kad darbo nėra – viskas sustoję. Statybininkai tai sieja arba rengiamu Ukrainos kontrpuolimu, arba Rusijos puolimu.

Tokie patys gandai – apie neišmokėtus pinigus ir atšauktas valstybines sutartis – sklando ir tarp privačių saugos bendrovių darbuotojų. Nuo vasaros policininkai buvo aktyviai samdomi saugoti mokyklų, vaikų darželių, bankų ir valstybinių institucijų okupuotose teritorijose. Atlyginimai prasidėjo nuo 170 tūkst. rublių (1789,5 euro) per mėnesį. O apsaugininkai noriai vyko užsidirbti į Chersoną, Zaporižės sritį, Mariupolį, Luhansko liaudies respubliką (LLR) ir DLR.

„Jie važiuoja iš skurdo. Čia (Rusijoje – aut. past.) beveik nėra galimybių gauti gerą atlyginimą ir pareigas. Apskritai jie važiuoja iš nevilties. Bent jau visi, kuriuos pažįstu“, – BBC sakė vienas apsaugininkų.

Apsaugininkas Aleksejus Tregubovas 2022 m. rugsėjį išvyko iš Samaros – keturiems mėnesiams į kaimą netoli Melitopolio. Kartu su juo važiavo dar penki jo kolegos apsaugininkai. Samaroje jie gaudavo 35 tūkst. rublių per mėnesį (368,5 euro), o užgrobtoje teritorijoje pagal valstybinį kontraktą žadėta 170 tūkst. rublių (1789,5 euro).

„Gyvenimas ten normalus, ramus, teritorijos išlaisvintos. Girdisi šūviai ir sprogimai, bet niekas neatskrenda. Vietiniai gyventojai, žinoma, kitokie. Visi laukia, kad tai baigtųsi, visi nori ramybės“, – prisimena A.Tregubovas.

Jis su kolegomis saugojo vaikų darželius. Kiekvieno darželio teritoriją visą parą saugojo po du vyrus. Svarbiausia – nepraleisti jokių sprogmenų, apsaugoti nuo galimo teroristinio išpuolio. Jei kas nors atsitiktų, aptverti teritoriją, išvesti vaikus ir iškviesti policiją. Jie gyveno ir valgė ten pat, darželio patalpose – pinigų nuomai ar maistui leisti nereikėjo.

Atlikęs privalomąją ir trejų metų tarnybą pagal sutartį, 2016 m. A.Tregubovas išėjo į atsargą ir apie kariuomenę daugiau niekada negalvojo. Rugsėjį jis išvyko į Melitopolį, o po savaitės gavo šaukimą – mobilizacija į karą. „Man pasisekė, kad patekau lygiai keturiems mėnesiams. Kitaip mane tikrai būtų išvežę – aš juk tankistas“, – kalbėjo Aleksejus.

Jau grįžęs į Rusiją jis metė apsaugininko darbą. Vyras sako, kad dabar didžiausi atlyginimai mokami mobilizuotiesiems – bet „žinoma, vaikų darželio saugoti ten nepasodins“.

Vienas BBC kalbintų apsaugininkų teigė, kad nuo sausio 1 d. jie nustojo gauti pervedimus iš valstybės biudžeto. Iš pradžių vadovai manė, kad tai – laikinas atidėjimas, todėl darbuotojams sumokėjo iš savo lėšų, tačiau ir kovui persiritus į antrąją pusę pinigų nebuvo.

Policininkai, priešingai nei apsaugininkai, į okupuotas teritorijas nesiveržė.

Tuos, kurie buvo atleisti iš Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių institucijų dėl smulkių nusižengimų, po darbo užgrobtose teritorijose žadama grąžinti į pareigūnų gretas. Susiviliojusiųjų yra: policininkas iš Belgorodo, kuris penkerius metus negalėjo grįžti dirbti dėl „rimto nusižengimo“, iš karto buvo įdarbintas Chersone.

BBC šaltinis Maskvos policijoje patvirtina: į okupuotas teritorijas nori vykti atleistieji už girtavimą darbe, už vairavimą neturint vairuotojo pažymėjimo, už kyšius, dėl kurių nebuvo iškelta baudžiamoji byla.

Tie, kuriems iki pensijos liko keleri metai ir jiems gresia atleidimas, rezga planą ramiai iki pensijos atbūti Ukrainoje.

Tiesa, tų, kurie buvo atleisti iš darbo dėl paramos Aleksejui Navalnui, į okupuotas teritorijas nesiunčia. „Jie jokiu būdu negrąžinami į policiją. Jų netgi į karą neima“, – kalbėjo BBC šaltinis.

Vidaus reikalų ministerijos valdybos duomenimis, Rusijai trūksta 109 tūkst. policijos pareigūnų. Okupuotose teritorijose reikia dar nuo 29 tūkst. iki 42 tūkst. pareigūnų. BBC pašnekovai teigia, kad vadai nenori išleisti patyrusių policininkų išvykti iš Rusijos, kad nesulauktų generolų papeikimų už nesukomplektuotą būrį.

Krymo policijos pareigūnas, atsakingas už pareigūnų verbavimą dirbti užgrobtose teritorijose, kalbėdamas su BBC situaciją vadina „švelniai tariant, nepatenkinama“. „Nustatyti planai neįvykdyti net 10 proc. Niekas nežino, kaip motyvuoti žmones dirbti šiuose daliniuose“, – sako jis.

Pašnekovo užduotis – surasti buvusius policijos pareigūnus, kurie dabar pensininkai, ir įtikinti juos pasirašyti sutartį. „Joje nenurodyta, kiek pinigų bus mokama ir kokios bus socialinės išmokos. Iš 50 žmonių, kuriems paskambinu, sutinka tik maždaug penki“, – mini BBC pašnekovas.

Iš Rusijos į DLR iškviestiems dirbti apsaugos darbuotojams mokama daugiau nei vietiniams policininkams. Tai gana įprasta situacija DLR, kai privačiose struktūrose atlyginimai daug didesni nei teisėsaugos institucijose. Su kuo tai susiję – atviras klausimas.

Internetiniuose įdarbinimo skelbimuose nurodomas 50–90 tūkst. rublių (526–947 eurų) atlyginimas. Prie šios sumos pridedamas priedas „už ypatingas tarnybos sąlygas“. Karininkams jis prasideda nuo 16,5 tūkst. (173,5 euro), seržantams – nuo 12 tūkst. rublių (126 eurai).

Nuo 2022 m. rudens Chersono, Melitopolio ir Donecko policijos pareigūnų pareigybių aprašymuose supaprastinti reikalavimai. Galimas kandidato amžius – iki 55 metų.

„Pirmą kartą matau tokią žemą amžiaus ribą – daugiau nei penkiasdešimt metų tokioms pareigoms. Matyt, jiems tikrai reikia pareigūnų!“ – komentuoja vienas BBC kalbintas karininkas. Nuo kovo panaikintas bandomasis laikotarpis ir psichologiniai testai. Nebereikia ir medicininės komisijos – pakanka atnešti pažymą apie gyvenamąją vietą. Tačiau žmonių vis tiek trūksta.

Dėl to, pavyzdžiui, DLR 80 proc. policijos pareigūnų yra priešpensinio amžiaus, sako BBC pašnekovas iš Donecko. Tačiau maždaug prieš penkerius metus smarkiai sumažėjo ir nusikalstamumas – apiplėšimų, vagysčių, automobilių vagysčių. Policininkas tai sieja su gyventojų nutekėjimu, įvesta komendanto valanda ir sustiprintu patruliavimu naktimis.

Gydytojai labiau nei policininkai nori vykti į okupuotas teritorijas. Regionuose jiems siūlomas geras atlyginimas, pamaina trunka kelis mėnesius, o grįžę jie sutinkami kaip didvyriai.

Okupuotuose miestuose ir kaimuose dirbo arba dirba vyriausieji gydytojai ir jų pavaduotojai iš Čeliabinsko regioninės vaikų klinikinės ligoninės, medikai ir chirurgai iš Kemerovo, kardiologai, endokrinologai, radiologai, onkologai, traumatologai, otolaringologai, akušeriai iš Volgogrado, chirurgai iš Pskovo srities, pediatrai iš Tulos ir kiti specialistai iš mažiausiai 20 Rusijos regionų.

Netoli Irkutsko gyvenanti slaugytoja išvyko dirbti į DLR, kad atkeršytų už per karą žuvusį sužadėtinį. Iš Jekaterinburgo į Zaporižės sritį medikai reanimuoti pacientų į ligonines važiavo per atostogas, nes patys buvo gimę tose vietovėse.

„Šeši pažįstami ten nuvyko laisvu laiku ir savo noru, – sako vienas gydytojų. – Daugelis juos smerkia, sakydami, kad nėra ten ko važiuoti – viskas pernelyg politiška. Bet aš pats esu tarnavęs kariuomenėje ir dalyvavęs kovose, todėl manau, kad niekas negali smerkti mediko už tai, kad jis gydo žmones ekstremaliomis sąlygomis. Aš tik pritariu tokiems dalykams. Medicinos požiūriu mes padėsime žmonėms, kuriems to reikia, iš kur jie bebūtų“.

Pasak jo, Zaporižės srities ligoninėse dirba vos šimtas iš 500 darbuotojų. Anot pašnekovo, ten dirbti važiuoja tie, kurie tose vietovėse turi pažįstamų, arba tie, kurie važiuoja į komandiruotes tobulinti vietinės sveikatos apsaugos sistemos.

Kaip BBC pasakojo keli gydytojai, darbo diena tokioje kelionėje įkainota 8,5 tūkst. rublių (apie 90 eurų). Gydytojas per mėnesį gali uždirbti iki 400 tūkst. rublių (4210,5 euro), slaugytoja – iki 300 tūkst. rublių (3158 eurų). BBC pašnekovai atkreipia dėmesį, kad tokios sumos neįsivaizduojamos gydytojams regionuose, kur atlyginimai siekia apie 25 tūkst. rublių (263 eurus).

„Bet juk negalima ten važiuoti dėl pinigų – likimas nubaus, – sako vienas BBC pašnekovų Sankt Peterburge. – Tik kai supranti, kad tavo žinios paklausios, kad be tavęs bus daugiau aukų, prasminga ten vykti“. Tačiau tarp gydytojų, bendraujančių su žurnalistais, toks požiūris nėra dažnas.

„Žmonės pas mus atėjo su džiaugsmu, nes daugelis pas medikus nesilankė pusę metų, kai kurie net neprisimena, kokius vaistus vartojo. Buvo pacientų, kurių kraujospūdis siekė 200, daugelis jų net neturi kraujospūdžio matuoklių“, – pasakoja iš DLR grįžęs chirurgas.

„Ar dar kartą ten važiuosiu? – svarsto gydytojas. – Kol kas man reikia pailsėti, susidėlioti mintis. Mūsų brigadoje buvo toks šūkis: „Kas kitas, jei ne mes?“ Žinoma, tai labai sunku, tai ne kiekvienam. Jei ne specialioji operacija, gal net būčiau svarstęs galimybę persikelti ten: labai švelnus klimatas, spalį viskas žalia ir šilta, o aš kiekvieną rytą valgiau šviežius graikinius riešutus, kurie auga aplinkui. Bet kol kas situacija pernelyg rimta“.

„Norime įsitraukti, padėti. Tai patriotinis jausmas – padėti saviems“, – aiškino Pskovo regioninės klinikinės ligoninės chirurgas apie savo antrąją kelionę į okupuotas teritorijas.

Tačiau medikų stinga ir pačioje Rusijoje, tad nenuostabu, kad kiekvienas pranešimas apie gydytojų išvykimą į užgrobtas teritorijas sulaukia šimtų pasipiktinusių komentarų net ir vyriausybę palaikančiose žiniasklaidos svetainėse.

„Metus. METUS!!!! nesulaukiu vizito pas kardiologą. Kokį komentarą galiu parašyti po šiuo interviu? Pykčio stinga....“ – rašo vienas naujienų skaitytojas apie okupuotose teritorijose dirbančius gydytojus. „Volgograde nėra kam gydyti, o šie važiuoja. Na, už pinigus galima padaryti bet ką“, – pritaria kitas. „Važiuoju gydytis į DLR. Panašu, ten yra specialistų, tai nemokama, o Čeliabinske – eilės ir viskas brangu“, – ironizuoja skaitytoja.

Kitaip nei medikų, rusų mokytojų okupuotose teritorijose beveik nėra. 2022 m. vasarą kvietimai dirbti Zaporižės, DLR ir LLR mokyklose buvo išsiųsti į daugelį Rusijos regionų. Šimtai mokytojų atsiliepė – jie buvo įtraukti į pretendentų duomenų bazę, tačiau tuo viskas ir baigėsi, BBC pasakojo mokytojas iš Kalmukijos.

– Ir aš labai norėčiau išvykti. Man reikia pinigų ir galiu padėti.

– Ne, beveik visi mano giminaičiai Ukrainoje. Daugiausia – Charkive. Ir jie labai džiaugiasi, kad viskas taip susiklostė.

– Na, ne. Bet jie už Rusiją. Ir jie palaikė mano norą vykti į Zaporižę. Bet ten vėl prasidėjo karo veiksmai, ir galiausiai mūsų niekur nepakvietė.

Daugelis regioninių mokyklų padeda mokytojams užkariautose teritorijose nuotoliniu būdu – jei yra internetas, susisiekia per jį, jei ne – telefonu. Mokytojai klausia patarimų dėl naujų metodikų, dėl mokymo programos, kurią ukrainiečių mokiniai ir mokytojai mato pirmą kartą gyvenime, dėl visos sistemos atkūrimo. „Bet, ačiū Dievui, mūsų ten vykti neverčia“, – sako mokytojas iš Čeliabinsko srities.

BBC pavyko rasti tik keletą mokytojų iš Rusijos, kurie išvyko į Donecko mokyklas. Viena jų – Oksana Bucholceva, buvusi Buriatijos nacionalinio churalo deputatė ir buvusi kaimo mokyklos direktorė. Po to, kai ją atleido iš mokyklos, moteris išvyko į Donecką. Kaip sako vietos žurnalistai, „iš apmaudo“. Iš ten O.Bucholceva feisbuke rašo apie raketų antskrydžius, remia Jevgenijų Prigožiną ir sako, kad pati yra pasirengusi paimti į rankas mėgstamiausią „Wagner“ grupuotės įrankį – kūjį. Į BBC klausimus ji neatsakė.