Kasdien padėjo slaugyti senolius, o dabar nepaprastų namų gyventojus vežioja po parodas

„Tuomet, kai prieš porą dešimtmečių pradėjau dirbti slaugos namuose, ir man nebuvo lengva. Neįsivaizdavau, kad taip būna sunku žmonėms išeiti. 

Vis dėlto esu emociškai stipri, greitai susitaikau su realybe, tad netrukau suprasti, jog tai, ką regiu, yra neišvengiama. Ir kad dūsaudama kitiems nepadėsiu, nes tiems neįgaliems žmonėms reikia konkrečios pagalbos“, – štai taip į klausimą atsakė 56 metų lazdijiškė Virginija Savostienė.

Nors ji 22 metus dirba Lazdijų rajone esančiuose Veisiejų socialinės globos namuose ir turi sukaupusi milžiniškos patirties, vis tiek nutarė imtis svarbių pokyčių. 2021-aisiais Virginija įstojo į profesinio mokymo centro „Žirmūnai“ Pietų Lietuvos filialo Veisiejų verslo ir technologijų skyrių, ir mokslus šį pavasarį baigė.

Per porą mokslo metų būtent tame pačiame miestelyje, kuriame ir dirba, Virginija įgijo socialinio darbuotojo padėjėjo profesiją, – tokią, kuri dar šiemet bus pradėta vadinti individualios priežiūros darbuotojo specialybe.

Tam tikrus programos modulius ji mokėsi pameistrystės būdu, o tai reiškia, kad 30 procentų laiko skyrė paskaitoms, o 70 procentų mokymo sudarė praktika darbovietėje.

„Metams bėgant ėmė atrodyti, kad žinios išsisėmė. Pagalvojau, kad galbūt vertėtų daugiau ką nors sužinoti, galbūt šiek tiek kitokioje srityje – socialinėje globoje.

Juo labiau kad prieš keletą metų mano gera bičiulė, bendradarbė Veisiejų verslo ir technologijų skyriuje įgijo socialinio darbuotojo padėjėjo specialybę. Ji ir mane paskatino, kad tik nebijočiau – kad mokyčiausi. O dar toks „cinkelis“ manyje atsirado – toks sveikas postūmis: nepaisant to, kiek man yra metų, širdyje jų nejaučiau“, – motyvais, nuvedusiais į mokymo įstaigą, pasidalino Virginija.

Slauga ir socialinė globa lyg ir panašios specialybės, bet besimokydama ji sužinojo daug naujų dalykų. „Mokantis buvo labai daug teorijos, labai daug, užtat tai, ką išgirsdavau per paskaitas, tuoj pat galėjau pritaikyti savo darbe“, – užsiminė ji.

Moteris tik geru žodžiu mini savo dėstytoją, kuri kartu buvo ir profesijos meistrė. Tai Kristina Pileckienė, kuri, anot Virginijos, kartu su ja besimokiusioms moterims buvo ir mokytoja, ir pagalbininkė.

„Besimokydama pameistrystės būdu ir dirbau, ir kartą arba du per savaitę važiuodavau į paskaitas. Gyvenu Lazdijuose, nuo namų iki Veisiejų man – vos 25 kilometrai, tad taip suplanuodavau darbus, kad paskaitų dienomis įtaigoje būtų laisvadienis.

Lankyti gyvai paskaitas man buvo labai svarbu, nes dėstytoja ypač stropiai, nuosekliai, suprantamai viską aiškindavo.

Gerai buvo ir tai, kad ji vėliau paskaitas vesdavo ir nuotoliniu būdu. Jos buvo ypač reikalingoms mano kursiokėms – irgi dirbančioms moterims, kurios gyvena toli ir kurios negalėdavo pasiekti Veisiejų“, – sakė Virginija.

Veisiejų socialinės globos namuose, kuriuose dirba ši moteris, slaugos ir socialinių paslaugų skyriai yra atskiri. Iš viso juose gyvena apie 130 gyventojų, darbuojasi kone 80 specialistų.

Šiuose namuose teikiama ir ilgalaikė, ir trumpalaikė globa nesavarankiškiems arba dalinai savarankiškiems žmonėms, kuriems reikia nuolatinės pagalbos. Į juos priimami senyvo amžiaus gyventojai, taip pat gyventojai, turintys proto ar psichikos negalią ir kuriems nustatytas 40 proc. nedarbingumo lygis.

„Mūsų globos namuose yra ir daug jaunų žmonių, turinčių įvairią negalią. Jiems reikia ne tik maisto ir poilsio – jiems reikia ir „užklasinės“ veiklos: užsiėmimų, renginių, parodų, ekskursijų, net varžybų. Dirbu su kitais darbuotojais komandoje ir padedu visa tai organizuoti“, – paaiškino pašnekovė.

Tačiau kodėl Virginija du dešimtmečius dirbo slaugytojo padėjėja, ir paskui vėl pasirinko padėjėjos kelią, o nesiekė tapti slaugytoja ar socialine darbuotoja?

„Norint dirbti slaugytoja reikia medicinos mokslų. O mano pirmoji specialybė yra ikimokyklinio auklėjimo pedagogas. Esu dirbusi ir vaikų darželyje, buvau atsitraukusi darbui net į prekybos sistemą. O savo šeimoje paauginusi vaikus į pedagoginį darbą grįžti nebenorėjau.

Būtent tuo metu, kai 2001-aisiais Veisiejų socialinės globos namuose buvo renkama socialinių darbuotojų, slaugytojų ir jų padėjėjų komanda, mano pedagoginis išsilavinimas ypač tiko.

Apskritai tuo metu slaugytojo padėjėjų nė nebūdavo – dirbome kaip socialinio darbuotojo padėjėjos. Vėliau vyko įstaigos reorganizacija, atsirado ir slaugytojo padėjėjų poreikis, o aš ėmiau ir pasirinkau būtent slaugos padalinį“, – prisiminė Virginija.

Savo pasirinkimo ji nesigaili, nors – patikino – dirbti yra sunku. Reikia ne tik fizinių jėgų teikiant kitam pagalbą. Jų reikia ir psichologinių, nes būna tokių situacijų, kai tenka žmogui padėti įveikiant jam kylančius sunkumus. Reikia ir gero žodžio nepagailėti, ir nuraminti, ir paguosti.

Pasak Virginijos, darbas su žmonėmis, kuriems reikia nuolatinės priežiūros, suteikia prasmės jausmą.

„Ta panašus darbas į ikimokyklinio ugdymo pedagogo darbą, tik ten buvo maži vaikai, čia – kitokie suaugusieji. Užtat kai išgirstu nuoširdų jų padėkojimą už tai, kad padėjau nusiprausti, apsirengti, pavalgyti, jaučiuosi esanti reikalinga visai svetimiems žmonėms, kurie galbūt be mano pagalbos neišsiverstų, – pratarė buvusi pameistrė Virginija. – Ir dar: dirbant reikia nuolat prisiminti, kad svarbu išsaugoti slaugomo žmogaus orumą“.

Profesinio mokymo centro „Žirmūnai“ Pietų Lietuvos filialas Druskininkuose gyvuoja pirmuosius mokslo metus. Jo Veisiejų verslo ir technologijų skyriuje šiemet pameistrystės forma mokėsi 11 mokinių, ankstesniais mokslo metais – 15-a.

Pameistrystės mokymosi būdas patinka visoms pusėms – besimokantiems, verslui ir mokymo įstaigai. Veisiejų Verslo ir technologijų skyriuje mokosi 240 mokinių.

„Lietuvos ryto“ televizijos laidai „Kuriantys Lietuvą. Pameistrystė“, šio skyriaus vedėjas Romualdas Makauskas sakė, kad socialinio darbuotojo padėjėjo profesija, kurios pavadinimas šiemet keičiamas į individualios priežiūros darbuotojo profesiją, – puikiai tinka mokytis pameistrystės būdu.