Po Konstitucinio teismo išaiškinimo priimtu įstatymu merai tapo savivaldybių vykdomąja valdžia su plačiais įgaliojimais.
Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidento M.Sinkevičiaus apibūdinimu, jie – savotiški rajonų ar miestų premjerai, bet kaip valdys, kokia nusistovės santykių su taryba tvarka, dar neaišku.
Bent dalį pažadų rinkėjams galbūt pavyks įgyvendinti tik turint projektams finansinių išteklių, o vien savivaldybių biudžetų tam nepakaks.
ES fondų lėšos rimčiausiai galėtų prisidėti prie infrastruktūros projektų, bet čia lemiamą žodį taria Vilnius.
Merai pradėjo rūpintis ES lėšų skirstymu regionams vos pasibaigus savivaldybių rinkimams. Jonavos rajonui vadovaujantis LSA prezidentas M.Sinkevičius net pareiškė, kad dideli regionų lūkesčiai dėl ES investicijų gali subliūkšti nė nepradėjus įgyvendinti projektų, kuriais tikimasi mažinti regioninę atskirtį.
Tokį pareiškimą jis paskelbė po susitikimo su vidaus reikalų ministre A.Bilotaite. Mat Vidaus reikalų ministerija (VRM) koordinuoja valdžios įstaigų veiksmus skiriant regionams ES investicijas.
Gal LSA vadovas būtų ir mažiau kritiškas, jei jo partija priklausytų valdančiajai koalicijai, bet pavojaus varpais suskambinta turbūt pagrįstai.
Eina jau tretieji 2021–2027-ųjų ES finansinio laikotarpio metai, bet europinės paramos investicijos regionų vis dar nepasiekusios.
Regionams ES skyrė beveik trečdalį Lietuvai numatytų paramos lėšų. Tai įspūdingos 1,623 mln. eurų investicijos, ir būtų tiesiog nusikalstama jų nepanaudoti ar iššvaistyti pinigus skubiai parengtiems mažai naudos duodantiems projektams.
Kodėl neskubama pasinaudoti ES parama regionams? Pirmiausia, ministerijos nėra parengusios Regioninių pažangos priemonių finansavimo gairių, o jų neturėdami regionai negali planuoti investicijų.
Tokių gairių nėra parengusi net ir VRM, kuri įpareigota koordinuoti visų ministerijų veiksmus.
ES investicijos skiriamos regionų švietimui ir sveikatos apsaugai gerinti, socialinių paslaugų ir būsto plėtrai, geresniam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui, darniam judumui, taip pat viešosioms erdvėms, kitiems projektams.
Visi šie sumanymai įstrigę, ir negalima teisintis, kad dar Lietuva suspės pasitempti. O panaši ir valstybinių projektų padėtis.
Naujojo finansinio laikotarpio valstybės projektai jau startavo, o savivaldybių lygiu – visiškas sąstingis. LSA nuomone, tai liudija apie atsainų centrinės valdžios požiūrį į regionų atskirtį.
Ministerijų pasyvumas esą lemiamas įsisenėjusio požiūrio, kad ES investicijas jos suplanuos įprastu būdu – „iš viršaus“.
Tuo metu plačius įgaliojimus gavę merai nenori būti statistai ir siekia investuoti pagal tikruosius savivaldybių poreikius: gerinti viešąsias paslaugas, pritraukti kapitalą ir kurti naujas darbo vietas.
Bijoma, kad realūs savivaldos lūkesčiai smarkiai prasilenks su ministerijų kabinetuose sudėliotais planais, o rūpinimasis regionais virs tik jų atskirties mažinimo imitacija.
Savivaldybių vadovai viliasi pagerinti infrastruktūrą ne vien europinės pagalbos, bet ir Lietuvos verslo investicijomis.
Šias viltis atspindi LSA ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos susitarimas, numatantis sudaryti patrauklias sąlygas atsinaujinančiosios energetikos plėtrai – saulės ir vėjo jėgainėms.
Suvienytos pastangos dėl žaliosios transformacijos padėtų pramonei stabilizuoti ar net sumažinti energijos sąnaudas ir taip sustiprinti savo konkurencingumą.
Tuomet būtų sukurta ir didesnė pridėtinė vertė savivaldybėms.
Vėjo ir saulės jėgainių parkai sudarys sąlygas pramonei kurtis ir plėstis regionuose, tolygiau pasiskirstys investicijos, plačiau po šalį pasklis pramonės centrai, o kartu turėtų sumažėti ir regionų atskirtis.
Tai užtikrintų ir didesnį visos šalies atsparumą galimoms ateities krizėms.
Bet visi regionų plėtros projektai galimi tik esant būtinai sąlygai – kvalifikuotiems specialistams. Regionuose juos rengia kolegijos, o pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos planus iki 2029 metų galės savarankiškai veikti tik tos iš jų, kuriose mokysis ne mažiau kaip 1,2 tūkst. studentų ir bent pusė dėstytojų dirbs visu etatu.
Daugumai regionų kolegijų tai sunkiai pasiekiami rodikliai, todėl jau dabar jos mėgina susitarti su universitetais ir tapti jų padaliniais, kitos bus priverstos jungtis ar visai užsidaryti.
Turbūt naudinga būtų, jei šiame kolegijų tinklo konsolidavimosi procese dalyvautų ir savivaldybės, ir verslas, galintis numatyti, kokių specialistų labiausiai reikės regionui.
Bet pavojinga atmesti ir kiekybinius bendrus rodiklius, kaip siūlo Prezidentūra, ir pasikliauti tik savivaldos politikais. Kiltų grėsmė, kad kolegijos žūtbūt gali būti išsaugotos, negerinant studijų lygio.
Regis, reikėtų atsižvelgti į savivaldybių ir verslo nuomonę, bet nedaryti jokių nuolaidų studijų kokybei.
