Iš Jordanijoje pastarąjį dešimtmetį gyvenančio ir dirbančio, bet atlyginimą iš JAV bendrovės į banko sąskaitą Lietuvoje gaunančio buvusio Seimo nario J.Čekuolio mokėjimo kortelių per beveik dvejus metus buvo nuskaičiuota apie 8 tūkst. eurų.
Keistus neautorizuotus mokėjimus 52 metų vyras pastebėjo atsitiktinai žvilgtelėjęs į savo kredito kortelės išrašą. Tuomet pradėjo tikrinti ir debetine kortele pastaraisiais metais atliktus mokėjimus.
Juos peržiūrėjęs J.Čekuolis nustėro: nuo 2021 m. balandžio pradžios iki šių metų kovo vidurio, kai pamatęs įtartinus mokėjimus kredito kortelę užblokavo, iš jo sąskaitų nuolat dingdavo pinigai.
„Aš tų mokėjimų neatlikau, – garantavo vyras. – Bet įdomiausia, kad pradėjus domėtis, kas čia vyksta, ir prašant banko paaiškinimų šis atsakomybės kratėsi, o ir bendrauti nuo pat pradžių buvo sudėtinga.
Pats turiu aiškintis, kur ir kam nukeliavo mano pinigai. Pikta ir dėl to, kad bankas nė karto nepaklausė, ar būtent aš atlieku tuos mokėjimus, nors per dieną būdavo nuo kelių iki keliasdešimties neautorizuotų operacijų.“
Problemos – skirtingos
J.Čekuolis aiškinasi, kur dingo 8 tūkstančiai eurų iš jo kortelių, ir kaltina banką, kad jis nesiėmė pakankamai priemonių jo pinigams apsaugoti, o štai vilnietė Simona teigė negalėjusi išleisti vos 45 euro centų autobuso bilietui.
Nors moters, priešingai nei J.Čekuolio, buvo prašoma šią operaciją autorizuoti – kitaip tariant, suvesti reikiamus kodus patvirtinant, kad sąskaitos banke savininkė tikrai nori atlikti operaciją, bilieto jai taip ir nepavyko įsigyti, nes bankas pats nusprendė, kad Simona to daryti nenori.
Žinomas rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Marius Ivaškevičius dėl banko kaltės į nepavydėtiną situaciją buvo pakliuvęs viešėdamas JAV.
Jo draugės kortelė buvo užblokuota, nors moteris apie išvyką iš anksto buvo pranešusi bankui.
„Kadangi abu naudojamės to paties banko paslaugomis, aš irgi baiminausi atsiskaityti savo kortele, nes galėjo baigtis taip pat“, – sakė M.Ivaškevičius.
Netgi į kelias keistas situacijas su bankais buvo patekęs Gintaras Furmanavičius, tad dabar buvęs politikas bankuose stengiasi laikyti tik tiek pinigų, kiek jų reikia svarbiems mokėjimams atlikti.
„Lietuvos rytas“ išklausė ne vieną istoriją, kai dėl bankų elgesio lietuviams kilo bėdų.
Šiuose skirtingų žmonių pasakojimuose konkretaus banko pavadinimas nebus minimas, nes panašiai elgiasi visi mūsų šalyje veikiantys bankai.
Nustebino 85 mokėjimai
J.Čekuolis vieno Lietuvoje veikiančio banko klientas yra apie 20 metų. Per šio banko fondą jis kaupia pensijai, banke sudarė investicinio gyvybės draudimo ir turto draudimo sutartis.
Nuo 2012 m. lietuvis gyvena Jordanijoje – dirba nevyriausybinėje amerikiečių organizacijoje NDI („National Democratic Institute“). J.Čekuolis yra biuro Amane direktoriaus pavaduotojas ir programos direktorius. Jo pagrindinis uždavinys – konsultuoti Jordanijos parlamentą ir paspartinti demokratinius procesus šioje šalyje.
J.Čekuolio atlyginimą NDI organizacija perveda į sąskaitą Lietuvoje.
Dirbdamas Jordanijoje jis naudojosi banke tėvynėje išduotomis debetine ir kredito kortelėmis, nors ir Azijos valstybės banke turi sąskaitą, kuria naudojasi atlikdamas vietinius mokėjimus.
Jis neneigė, kad banko Lietuvoje sąskaitų išrašus tikrindavo retai, todėl tik kone po dvejų metų pastebėjo įtartinus mokėjimus.
„Sąskaitose paprastai pažiūrėdavau tik bendrą turimų pinigų sumą, tad esu ir pats atsakingas dėl to, kad anksčiau nepastebėjau, jog pinigai dingsta.
Bet aš pasitikėjau banku ir neabejojau, kad jei tik kils problemų ar neaiškumų, bankas su manimi susisieks ir apie tai praneš“, – kalbėjo J.Čekuolis.
Kai jau atsitiktinai pamatė neautorizuotus mokėjimus kredito kortelėje, vyras iškart kreipėsi į banką prašydamas juos stabdyti.
„Kokiu pagrindu?“ – išgirdo klausimą. „Nes aš tų mokėjimų neatlikau“, – pareiškė sąskaitos savininkas, o tada puolė nagrinėti visų per jo kortelių sąskaitas atliktų mokėjimų.
Jis aptiko per 100 neautorizuotų mokėjimų įvairioms bendrovėms per „Google“ platformą. Vieni mokėjimai siekdavo vos kelis eurus, kiti – ir netoli 200 eurų.
Įtartini atsiskaitymai J.Čekuolio debetine kortele prasidėjo 2021 m. balandžio pradžioje.
Tąsyk nuskaičiuoti beveik 23 eurai. Kiti du mokėjimai jau buvo gegužės mėnesį ir per dieną vyras neteko daugiau kaip 200 eurų.
Birželį – vienas 43 eurų mokėjimas, liepą – jau 7 mokėjimai po kelis eurus. Tačiau tų metų rugpjūčio pradžioje vos per 4 dienas buvo atliktos 85 neautorizuotos operacijos: 2 d. – 11, 3 d. – 14, 4 d. – 29, 5 d. – 31.
„Tuo metu su žmona buvome išvykę į pirmąją pokovidinę kelionę Europoje. Keliaudami sužinojome, kad Lietuvoje likusi dukra susilaužė ranką, tad tąsyk mums tikrai nerūpėjo tikrinti sąskaitas.
Bet keisčiausia, kad daugybė mokėjimų nesukėlė įtarimų bankui ir iš jo negavau jokio pranešimo ar paklausimo, ar tikrai tuos mokėjimus atlikau aš?“ – stebėjosi J.Čekuolis.
Daugiausia įtartinų operacijų atlikta vyro debetine kortele. Tačiau 2021 m. rugsėjį baigėsi jos galiojimas, todėl baigėsi ir neaiškios operacijos. Po mažiau kaip pusmečio – 2022 m. vasarį – prasidėjo nuskaičiavimai jau nuo J.Čekuolio kredito kortelės.
Pradėjo grąžinimo procedūrą
Banko išrašai rodo, kad per su „Google“ platforma susietą sąskaitą Jordanijoje dirbančio lietuvio pinigai nukeliavo tokioms bendrovėms kaip „California Internet“, „Xiaoliang Internet“, „Gismart“, „EA Mobile Internet“, „Roblox“, „TikTok Live“, „Twitch“ ir kitoms.
Prie daugumos šių mokėjimų dar yra ir „Mountain View“ pavadinimas. Taip originalo kalba rašomas vietovardis JAV ir Kanadoje – Šiaurės Amerikoje yra bent keli miestai ir miesteliai šiuo pavadinimu.
Tačiau internete J.Čekuolis su žmona Gabriele rado ir nemažai įspėjimų, kad šiuo pavadinimu veikia žinomi sukčiai, vagiantys pinigus iš žmonių sąskaitų.
Čekuoliai parašė laiškus kone visoms bendrovėms, į kurių sąskaitas neva nukeliavo jų pinigai. Iš kai kurių gavo atsakymus. Pavyzdžiui, vaizdo transliacijų internetu platforma „Twitch“ atsakė, kad mokėjimų iš J.Čekuolio sąskaitų nerado, tad pasiūlė kreiptis į savo finansų įstaigą.
59,5 milijono vartotojų per dieną turinti žaidimų platforma „Roblox“ į lietuvio užklausą reagavo itin operatyviai – paprašė „Google“ autorizavimo, o gavusi šiuos duomenis įvertino, kad tai nebuvo J.Čekuolio mokėjimai, ir jau pradėjo pinigų grąžinimo procedūrą.
„Tik su pačiu banku viskas vyksta vangiai. Po to, kai pradėjau viešinti savo istoriją, komunikacija su banku lyg ir buvo pagyvėjusi, bet paskui vėl nuslopo. Aš esu banko privačios bankininkystės sistemos dalyvis – už tai kas mėnesį moku mokestį. Nors aprašyme nurodyta daug šios sistemos naudų klientui, aš jų nepajutau, nes niekas man nepadeda spręsti situacijos.
Bankas kaltina mano šeimos narius, kad kuris nors galėjo pasinaudoti mano kortelėmis ir pirkti paslaugas per „Google“ man nežinant. Bet patikrinome visus namuose esančius įrenginius ir tokių mokėjimų neaptikome – nei aš pats, nei žmona, nei mano vaikai tų paslaugų nepirko.
Dėl pinigų vagystės ir policijoje parašėme pareiškimą.
Pikčiausia, kad bankas tik baksnoja pirštu į mane ir mano šeimą, bet netiria, kur realiai tie pinigai nukeliavo. Mes juk nežinome – gal už juos kas nors pirko ginklų?“ – sakė J.Čekuolis.
Ekonomikos studijas baigusiai jo žmonai Gabrielei net kilo klausimas, kokia apskritai prasmė laikyti pinigus banke, jei atsidūrę tokioje situacijoje jie patys turėjo tapti sekliais?
„Kol kas tiriame tik mes – ne bankas. Klientas neturėtų būti tyrėjas, nes tam ir moka mokesčius bankui, kad jis pasirūpintų.
Bet jei pats turi viskuo rūpintis, tai nededi pinigų į banką, o išslapstai kojinėse, nes bankas, pasirodo, nėra už nieką atsakingas, o mes net negalime daryti jokios įtakos jam, kad apsaugotume savo pinigus, nes – ironiška – dėl banko saugumo naudojamos saugumo priemonės nuo mūsų slepiamos.
Lietuvoje, kad pinigai nebūtų šešėlyje, esi verčiamas juos laikyti banke. Net už savo sąžiningai uždirbtų pinigų pasiėmimą privalai susimokėti! Bet, kaip paaiškėjo, tų mano pinigų niekas net nesaugo“, – piktinosi G.Čekuolė.
Komentuodamas šią istoriją banko atstovas teigė, kad „klientų lėšos banko sąskaitose yra saugios. Tai yra pamatinis banko ir klientų santykių principas.
Tačiau neatidus ar neatsargus klientų elgesys su turimomis mokėjimo priemonėmis ar kliento identifikavimo priemonėmis gali lemti, kad prieigą prie klientų lėšų gali įgauti tretieji asmenys. Neretai tai gali būti ir šeimos nariai ar artimieji“.
Bankas dėl saugumo sumetimų viešai negali komentuoti jo naudojamo neteisėtų mokėjimo operacijų monitoringo veikimo principų.
Jokio įspėjimo nesulaukė
Iš pažįstamų žmonių J.Čekuolis girdėjo daugybę pasakojimų, kad bankai Lietuvoje esą perdėtai rūpinasi pinigų saugumu ir prašo pasiaiškinti net dėl nedidelės atliktų pavedimų sumos.
Laikytis griežtų saugumo priemonių bankai priversti dėl Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo, todėl privalo išsiaiškinti viską apie bankui neaiškias pinigų operacijas.
„Net Jordanijoje bankai nuolat aiškinasi dėl mokėjimų. Dirbdamas nuolat pasirašinėju finansinius pavedimus. Jei tik suma didesnė, banko atstovas skambina man ir teiraujasi, ar tikrai noriu pervesti pinigus.
Tokia priežiūra tik į naudą, nes internetiniai sukčiai tampa vis gudresni. Bet kodėl šiuo atveju nebuvo jokios banko kontrolės, ypač tuomet, kai įvykdavo net kelios dešimtys operacijų per dieną? Per susitikimą su banko atstovais išgirdau, kad bankas mane neva informavo apie daugybę neautorizuotų mokėjimų. Parašiau paklausimą, kaip jie tai darė, ir laukiu atsakymo“, – sakė J.Čekuolis.
Privertė važiuoti zuikiu
Tuo metu vilnietė Simona patyrė kitokių bėdų.
Moteris per mobiliąją programėlę „mTicket“ įsigijo autobuso bilietą. Po kelių valandų prireikė dar vieno tokio bilieto ir Simona pabandė jį nusipirkti, bet iškart gavo banko pranešimą su klausimu, ar tikrai norinti pervesti lėšų šiam gavėjui. Vis buvo prašoma įvesti kodus ir juos patikrinti, bet rezultato nebuvo.
„Vedžiau tuos kodus vis iš naujo, bet tai nepadėjo – bilieto taip ir nenusipirkau. Nesuprantu sistemos: jei vieną dieną jau pirkau autobuso bilietą, antrą kartą nebegaliu to daryti? Bilieto kaina – mažiau nei pusė euro. Ar bankas taip saugo mano pinigus?
Pakliuvau į tokią situaciją, kad buvau priversta važiuoti be bilieto, rizikuodama, kad įlips kontrolieriai ir gausiu baudą“, – piktinosi Simona.
Moters banko atstovė pripažino, kad jo mokėjimų sistemoje yra klientų perspėjimo funkcija, kai per trumpą laiką kelis kartus bandoma atlikti tokios pačios sumos pervedimą tam pačiam gavėjui.
„Taip kviečiame klientą pasitikrinti, ar jis tikrai nori šį mokėjimą atlikti.
Pasitaiko atvejų, kai klientai nepastebi, kad mokėjimas jau buvo įvykdytas, ir netyčia jį dar kartą pakartoja.
Klientui patvirtinus, kad tai nėra tas pats mokėjimas, pervedimas turėtų būti atliekamas įprastai. Dėkojame už pastabą, viešojo transporto bilietų įsigijimo procesą peržiūrėsime papildomai“, – teigė banko atstovė.
Kortelės likučio nepasakė
Buvęs politikas, 2004–2006 m. vidaus reikalų ministru dirbęs 61 metų G.Furmanavičius buvo pakliuvęs net į kelias nemalonias situacijas su Lietuvoje veikiančiais bankais.
Viena tokių istorijų vyrą itin supykdė. Nuo 1994 m. jis buvo vieno banko klientas.
Tuomet net buvo vienas pirmųjų Lietuvoje, gavęs šio banko „Visa“ kredito kortelę, kai jos prireikė vykstant į Kanadą.
Itin didelių rūpesčių su banku vyras neturėjo iki 2021-ųjų, kai pusryčiaujant lauko kavinėje Vokietijoje pavogė jo piniginę su dokumentais ir mokėjimo kortelėmis.
G.Furmanavičius paskambino į banką norėdamas užblokuoti kortelę, bet prieš tai turėjo atsakyti į aibę klausimų, kad operatorė galėtų identifikuoti tikrąjį savininką.
„Manęs paklausė vardo, pavardės, asmens kodo, mamos mergautinės pavardės, visų adresų, kuriais kada nors gyvenau, ir dar uždavė galybę klausimų.
Tada kortelę galiausiai blokavo ir pridūrė, kad joje dar yra pinigų. Paklausiau – kiek?
Bet operatorė man pareiškė negalinti pasakyti, nes nežinanti, su kuo kalbanti. Tai išgirdau po to, kai kone pusvalandį atsakinėjau į klausimus, kad būtų nustatyta mano tapatybė“, – stebėjosi G.Furmanavičius.
Grįžęs į Lietuvą jis dar kone mėnesį aiškinosi, kiek pinigų liko pavogtoje kortelėje, mat į banką negalėjo paprastai ateiti ir to paklausti – privalėjo registruotis iš anksto. Jei atėjus sutartam vizito laikui atsirasdavo svarbesnių reikalų, laiką tekdavo perkelti.
„Ta situacija mane privertė veikti – kone tris dešimtmečius buvęs banko klientu atsisakiau jo paslaugų. O didžioji paslaptis buvo 347 eurai blokuotoje kortelėje“, – sakė G.Furmanavičius.
Tiesa, bankas jau ir anksčiau vyrą buvo pradėjęs erzinti, tad istorija su kortele buvo paskutinis lašas.
Nuo 2004 metų G.Furmanavičius buvo išsinuomojęs banko seifą Kaune.
Po kurio laiko bankas vienašališku sprendimu tą seifą perkėlė į Vilnių, nors buvo pasirašyta sutartis ir mokamas nuolat didėjantis mokestis. Galiausiai klientui pasakyta, kad seifus iš banko perima privati saugos tarnyba, o mokestis dar padidėjo.
Neįspėjęs pakeitė sąskaitą
Kitame Lietuvoje veikiančiame banke G.Furmanavičius nuo 2007 metų yra pasiėmęs paskolą. Jis nustatė, kad pinigai paskolai dengti iš sąskaitos būtų nuskaičiuojami automatiškai.
Buvęs politikas su banku neturi daugiau jokių ryšių – tik kas mėnesį grąžina dalį paskolos su palūkanomis.
„Neturiu nei banko kortelės, nei internetinės bankininkystės, nes nematau prasmės mokėti mokesčius už neaišku ką.
Staiga iš banko gaunu trumpąją žinutę, kad padengčiau skolą, nes likau skolingas.
Pamaniau, kad įvyko kokia nors klaida ir automatinis mokėjimas neįvyko, tad pinigus pervedžiau dar sykį.
Bet vėl gavau žinutę, kad esu skolingas bankui.
Puoliau skambinti siekdamas išsiaiškinti, kas čia vyksta. Klausydamasis muzikos laukiau kone pusvalandį, kol atsiliepė operatorė ir pareiškė, kad sąskaitos, iš kurios nuskaičiuojami pinigai paskolai dengti, numerį bankas vienašališkai pakeitė“, – pasakojo G.Furmanavičius.
Buvęs politikas paprašė naują sąskaitos numerį atsiųsti trumpąja žinute, tačiau operatorė pareiškė, kad bankas negali to padaryti.
Moteris dar pridūrė, kad naują sąskaitos numerį vyras gali pasitikrinti internetinėje bankininkystėje.
„Tačiau aš tos bankininkystės neturiu ir niekada neturėjau.
O bankas, kuris negali atsiųsti man žinutės su nauju sąskaitos numeriu, staiga vėl atsiunčia žinutę, kad esu skolingas bankui, – stebėjosi G.Furmanavičius. – Užtrukau, kol išsiaiškinau tą naują sąskaitos numerį, bet galiausiai man buvo grąžinti mokėjimai į ankstesnę sąskaitą, tad bent finansinių nuostolių nepatyriau.
Tačiau nesu tikras, ar dėl to, kad bankas pats nusprendė pakeisti sąskaitos numerį ir to nežinodamas aš negalėjau laiku atlikti mokėjimų, mano kredito istorijoje neliko kokių nors raudonų įrašų.“
Bendravo tik su robotu
Prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas ir režisierius 50 metų M.Ivaškevičius į nepatogią situaciją pakliuvo pernai vasarą, kai su drauge nuskrido į Niujorką pasveikinti savo dukters mokyklos baigimo proga.
M.Ivaškevičius ir jo draugė sąskaitas turi tame pačiame Lietuvoje veikiančiame banke, tad išvykdami telefonu banko operatorę informavo, kad mokėjimo kortelėmis naudosis Jungtinėse Valstijose.
Operatorė nenoriai, bet vis dėlto neva pažymėjo dienas, kuriomis lietuviai viešės JAV, ir patikino, kad kortelėmis galima ramiai atsiskaitinėti.
„Tačiau trečią buvimo Niujorke dieną staiga buvo užblokuota draugės kortelė, kai ji pasinaudojo „Uber“ pavežėjų paslaugomis.
Galėjome naudotis mano kortele, bet buvo baugu, kad ir ji bus užblokuota.
„Uber“ tuomet į mus, kaip į lojalius klientus, pažiūrėjo geranoriškai ir leido sumokėti, kai išspręsime nesklandumus su banku“, – pasakojo M.Ivaškevičius.
Tačiau išspręsti tuos nesklandumus nebuvo lengva: savaitgalį ir telefonu, ir internetu teko bendrauti tik su robotu, o internetinėje bankininkystėje galimybės pačiam atblokuoti kortelę nebuvo.
Robotas teigė, kad realus banko darbuotojas su klientu susisieks per 5 darbo dienas.
Tuomet M.Ivaškevičius savo feisbuko paskyroje paskelbė emocingą įrašą.
„Bet po 5 darbo dienų, paliktas be pinigų, tu jau gyvensi po Bruklino tiltu ir naršysi nebe telefone, o konteineriuose.
Taip šiandien, saugodamas tave, veikia X bankas“, – rašė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Banko atstovai sureagavo žaibiškai ir užblokuota kortelė buvo atblokuota.
„Tą sykį padėjo viešumas. Jeigu nebūčiau kiek viešesnis asmuo, gal būtų reikėję laukti tas penkias dienas.
Aš visąlaik prieš skrisdamas į Ameriką į bankus pats eidavau, kai dar buvo galima į juos patekti iš anksto neužsiregistravus, ir prašydavau, kad tam tikram laikotarpiui leistų atsiskaitymą.
Labai keista, kad tokių problemų dėl blokuojamų kortelių kyla keliaujant būtent į JAV.
Kažkodėl laikoma, kad ten bankininkystė yra nesaugi. Kiek keliavau į kitas šalis, tokių problemų nekildavo.
Tiesa, daugiausia keliauju po Europą. Neseniai buvau Vidurinėje Azijoje, bet vykdamas į tokias šalis stengiuosi turėti grynųjų“, – sakė M.Ivaškevičius.
Turi aiškintis, iš kur gavo butą
Žmonės pasakoja istorijas, kaip vos dėl kelių eurų mokėjimo bankas reikalauja paaiškinimų, o jų negavęs stabdo mokėjimą arba net blokuoja sąskaitą.
Kai kurie šių pasakojimų skamba tarsi anekdotai: moteris pardavė butą ir dalį pinigų padovanojo dukteriai.
Dukters bankas pradėjo aiškintis, iš kur šie pinigai, o paskui dar pareikalavo įrodymų, iš kur jos motina apskritai gavo tą butą, kitaip užblokuos sąskaitą.
Kitai sutuoktinių porai bankas apsunkino būsto įsigijimo procesą. Netrukus pensininkais turintys tapti sutuoktiniai per gyvenimą sutaupė pakankamai, kad galėtų įsigyti būstą be paskolos.
Radę pageidaujamą būstą jie pervedė pardavėjui 100 tūkst. eurų, bet bankas įšaldė šiuos pinigus ir puolė pardavėjo klausinėti, iš kur pinigai, o paskui – iš kur jis turi butą, kurį įsigijo prieš 20 metų.
Buto pirkėjai jau baiminosi, kad sandoris apskritai neįvyks, bet bankas galiausiai leido įsigyti trokštamą būstą.
„Tokių istorijų žinau ne vieną. Perkant būstą bankai vis prašinėja įvairių popierėlių, taip vilkindami įsigijimo procesą ir nepervesdami pinigų.
Yra buvę, jog nuosavais pinigais leista naudotis tik tada, kai žmogaus advokatas pagrasino, kad bankui teks mokėti už netesybas“, – sakė Finansų ir kreditų valdymo asociacijos prezidentas Marius Jansonas.
M.Jansonas pasakojo ir istoriją, kai, baigiantis metams, bankas vienam verslininkui įteikė „Kalėdų dovaną“ pareiškęs, kad uždaro visas jo asmenines ir įmonės sąskaitas.
„Žmogui reikia atlyginimus darbuotojams mokėti, o bankas nesileidžia į kalbas.
Paskui paaiškėjo, kad nesusipratimas įvyko dėl banko kaltės, nes vadybininkas neatliko savo darbo ir neišsiaiškino, kad žmogus paskolino pinigų vienai savo įmonių, ta įmonė netrukus juos grąžino, bet bankas tai palaikė įtartinais pavedimais.
Ši nemaloni situacija su banku išsisprendė tik tada, kai kreipėmės į teisininkus“, – pasakojo M.Jansonas.
Nekilnojamojo turto plėtotojai kalba, kad pastaruoju metu ši rinka vėl suaktyvėjo: žmonės dairosi būsto, o kai kurie jį perka tik iš asmeninių lėšų – be paskolų.
Finansų rinkos užkulisiuose net sklando teorija, kad bankai tokius nekilnojamojo turto sandorius stabdo visai ne dėl Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo, o dėl to, kad patys nenori lengvai išleisti pas juos laikomų santaupų. Įstatymas – tik pretekstas pinigus užlaikyti.
Draudžia piktnaudžiauti teise prašyti informacijos
Dovilė Arlauskaitė, Lietuvos banko Mokėjimo paslaugų priežiūros skyriaus vadovė:
„Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos reikalavimai yra ir europinio, ir nacionalinio lygmens. Jie įpareigoja visas finansų įstaigas – ne tik bankus, bet ir kredito unijas, mokėjimo įstaigas – užkirsti kelią pinigų plovimui ar terorizmo finansavimui.
Tie reikalavimai reiškia, kad visos finansų įstaigos pirmiausia turi pažinti savo klientą: suprasti jo mokėjimo įpročius, pajamų šaltinius, turi stebėti, kokios mokėjimo operacijos atliekamos, reaguoti, jei pastebi kokius nors neįprastus pokyčius.
Teisinis reguliavimas finansų įstaigoms draudžia vykdyti mokėjimų operacijas, jei įstaigos nesupranta, kas čia per operacija, kodėl ji vyksta, ir negali valdyti rizikos.
Tačiau teisės aktai nenustato, kokios konkrečiai informacijos turi prašyti finansų įstaiga norėdama įvertinti riziką.
Jei, pavyzdžiui, bankas prašo manęs pateikti kokią nors informaciją ir aš nesuprantu, kaip ta informacija susijusi su mano mokėjimu, galiu – ir mes net rekomenduojame – prašyti banko paaiškinimo, o bankai turėtų tokius paaiškinimus teikti.
Lietuvos bankas stebi, kaip bankai įgyvendina pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos reikalavimus, bet drauge ir vertina, kokį tai poveikį turi klientams ir ar nėra perspaudžiama su tų reikalavimų įgyvendinimu.
Bankai tikrai privalo valdyti rizikas, tai – neginčijama. Kita vertus, jie šia savo teise negali piktnaudžiauti ir turi prašyti tokios ir tiek informacijos, kiek jos reikia.
Jei klientui nepavyksta susikalbėti su savo banku ir rasti sprendimų, jis visada gali kreiptis į Lietuvos banką ir, jei matome, kad bankas prašė nereikalingos informacijos, irgi reaguojame.“
