Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo Simonas Gentvilas, aplinkos ministras, ir Vidas Šukys, Lietuviškų degalinių sąjungos vadovas.
– Mano patirtis sako, kad brangiausi degalai – Vokietijoje: už dyzelino litrą sumokėjau 2,32 euro. Pigiausi – Lietuvoje, kur dyzelinas kainuoja iki 1,5 euro. Kas tai lemia?
V.Šukys: Sunku pasakyti, nes dar nuo pernai metų vasaros iki metų pabaigos kitose Europos šalyse kainos nebuvo labai didelės. Pavyzdžiui, žmonės, kurie Vokietijoje pirko šildymui skirtą kurą, mokėjo netgi pora centų pigiau.
Šalyse, kurios geografiškai didelės, kainodara stipriai skiriasi pagal regionus. Tarkime, Švedija pagal degalų rūšis suskirstyta į penkias klimatines zonas.
Tai priklauso ir nuo pristatymo sąnaudų, be to, reikėtų įvertinti ir mokestinę situaciją: gali skirtis akcizo mokestis, pridėtinės vertės mokestis (PVM), kaina priklauso ir nuo biopriedo. Ir pas mus žiemą į A1 dyzeliną buvo maišomas priedas, kuris litro kainą padidindavo 10 centų. Dabar maišomas kitoks priedas – prisideda 5 centai litre degalų.
Dar vienas dalykas: nuo vasario 5 d. Rusijai pritaikytų sankcijų labai bloga situacija bendrai Europoje – jaučiamas degalų trūkumas. Iki pernai metų pabaigos 42 proc. naftos produkto buvo įvežama iš Rusijos, daugiausia kliūdavo Prancūzijai ir Suomijai. Šiam regionui gresia uždelsto veikimo bomba, nes jis gali susidurti su dyzelino trūkumu: pirkti iš Rusijos negalima, ieškant, tarkime, Indijoje, kainodara gali dar labiau pasikeisti.
Kitas dalykas – mes turime gamyklą savo kieme. Dabar kone 100 proc. tiekiama tik iš „Orlen Lietuva“.
– Ministre, kodėl dabar nusitaikyta į akcizų įstatymą? Jis turbūt daugiau nei metus gulėjo Seimo komitetų stalčiuose, o dabar mėginama jį vėl ištraukti kartu su mokesčių reforma.
S.Gentvilas: Taršos mokesčių didinimas – nuosekli mokesčių politika. Juos stengtasi didinti nepaisant, kokia buvo politinė dauguma.
Europoje prieš dvejus metus iš esmės peržiūrėti susitarimai dėl klimato kaitos, todėl valstybėms atsirado įpareigojimai mažinti kuro vartojimą. Europos Parlamentas priėmė Europos klimato įstatymą. Pagal jį iki 2030 m. 55 proc. turime sumažint emisijų kiekį.
Kiekviena valstybė ėmėsi įvairių pastangų. Bet dėl karo kilo energetinė krizė – buvo pats blogiausias metas įvesti taršos mokesčius. Energetikos kainos paskatino persiorientavimą: pernai visi pirko saulės jėgaines, ieškojo, kaip įsigyti šilumos siurblį, kaip susimažinti šilumos kaštus.
Dabar matome, kad dyzelino, biokuro, dujų kainos žemesnės nei prieš karą. Įvairiose Europos valstybėse grįžtama prie taršos mokesčių, nes ilgalaikiai tikslai išlieka. Vėluojame su pastangomis mažinti šią priklausomybę. O ji – milžiniška: buvo užsimerkta prieš masinį dyzelino importą iš Rusijos, masinę Austrijos, Vengrijos priklausomybę nuo dujų. Europa savo pamokas išmoko. Akcizų mokesčiai viena vertus mažina taršą, kita vertus jie atsinaujinančią energetiką padaro rentabilią.
Pernai buvo masiškai investuojama į saulės, vėjo energetiką. Jei iškastinio kuro kaina labai žema, tokios investicijos darosi nerentabilios. Akcizai – labai efektyvi priemonė paskatinti energetinę nepriklausomybę ir vietos investicijas.
– Ką tai reikštų tam, kuris pilasi dyzeliną degalinėje? Skaičiuojama, kad kasmet iki 2030 m. dyzelino kaina didėtų panašiai po 3 centus, o kiek galėtų didėti benzino kaina?
S.Gentvilas: Projektas kalba apie tai, kad mokesčiai dyzelinui ir benzinui turėtų būti suvienodinti. Prie dyzelino mokestinės bazės prisidėtų 3 centai ir PVM – prie mokestinės bazės kasmet prisidėtų 3,5 cento pilantis kurą. Jo kaina jau dabar 15 centų mažesnė nei benzino.
Dyzelinas – taršesni degalai už benziną. Jis valstybės mastu dirbtinai atpigintas, todėl yra noras dyzeliną bent suvienodinti su benzinu. Pastarojo pilamasi šešis kartus mažiau nei dyzelino – dyzelino suvartojama 1 mln. 800 tūkst. kub. m., kai benzino – 300 tūkst. kub. metrų.
Pas mus apie 60 proc. privataus transporto varoma dyzelinu. Tai netipiška Europai.
– Yra, kas klausia – kas bendro tarp liberalų ir mokesčių didinimo? Liberalai žadėjo mokesčių nejudinti arba juos dar labiau mažinti, o S.Gentvilas užsimojo mokesčius didinti.
S.Gentvilas: Visada sakėme, kad taršos mokesčiai turi kilti, pajamų – mažėti. Jie per pastaruosius dvejus metus su neapmokestinamųjų pajamų didinimo kilimu faktiškai sumažėjo. Akcizai, taršos mokesčiai ekonomikai tiek nekenkia, o jai padeda.
Į atsijauninančią energetiką suplanuota arti milijardo eurų investicijų. Jei toliau būsime prisirišę prie importo, šios investicijos nepajudės. Lietuvai tai – milžiniška galimybė. Akcizai čia irgi padės. Savitai tai – ir ekonomikos skatinimas.
– Pone Šuky, ar sutiktumėte su ta logika, kuri ką tik nuskambėjo, kad turime kovoti su tarša. Kaip sakė ekonomistas Nerijus Mačiulis, pirmi mokesčiai, kuriuos reikėtų kelti, susiję su tarša.
V.Šukys: Kalbant apie taršą, noriu priminti, kad gaminant vieną elektromobilį sukeliama didesnė tarša nei pagaminant vieną vidaus degimo varikliu varomą automobilį.
Kol kas didelis klausimas – baterijų utilizavimas.
S.Gentvilas: Reikia žiūrėti į gyvenimo ciklo informaciją – jau ties 50 tūkst. km rida elektromobilis mažiau taršus. Tai teigiama net ir skaičiuojant dabartinį elektros gamybos sudėtį, kad Europoje ne visa elektra švari.
V.Šukys: Kita medalio pusė – konfliktinė situacija tarp didžiųjų G7 šalių dėl klimato kaitos niuansų.
Karo situacija parodė, kaip gali kisti infliacijos lygis. Kai pernai rugsėjį įvyko energetinis kolapsas, parduotuvėse iš karto pakilo maisto produktų kainos. Didindami akcizus infliacinį lygį išlaikome.
– Ministre, taip išeina, kad pjauname ekonomikos šaką, kuri mus daro konkurencingesniais kalbant, tarkime, apie vilkikus.
S.Gentvilas: Lietuvos ekonomikos struktūroje degalų prekyba nėra esminė. Mes savo turtą uždirbame iš smegenų, parduodami savo idėjas, mintis, paslaugas.
– Bet pervežimai Lietuvos ekonomikos struktūroje užima tikriausiai kokią trečią ketvirtą vietą?
S.Gentvilas: Bet mūsų pervežėjai degalus daugiausiai pilasi Vakarų Europoje.
Kartu su Lietuvos banku esame paskaičiavę, kad naujovės infliaciją paveiktų 0,3 proc. Bet mažiausią infliaciją Europoje turėjo tos šalys, kurios daugiausia savo energetinių išteklių pasigamina pačios. Infliacija šokinėja nuo visai kitų faktorių.
Valstybė turi turėti ilgalaikę atsirišimo nuo iškastinio kuro politiką, ir tą mes darome: finansuojame saulės jėgaines, šilumos siurblius, biokuro diegimą centriniame šildyme, individualiuose namuose, finansuojame elektromobilius, biodujų jėgaines ir t.t.
– Tai svarbu, bet tikriausiai sutiksite, kad saulės jėgaines ir šilumos siurblius gali sau leisti turtingesnis visuomenės sluoksnis, o vargingiau gyvenantys važinėja senesniais automobiliais, pilasi dyzeliną ir būtent jiems šitas sprendimas smogtų daug skausmingiau.
S.Gentvilas: Bet Aplinkos ministerija yra paleidusi paramą ir socialiai remtiniems: 85 proc. saulės jėgainės įsigijimo kainos ar šilumos siurblio, biokuro katilo dengiama valstybės. Renovacija dengiama 100 proc.
Natūralu, kad tai nepasiekia visų Lietuvos gyventojų, bet kuro akcizai yra ir valstybės pajamos: kas devintas valstybės biudžeto euras ateina iš akcizų. Jie atlieka milžinišką vaidmenį valstybės biudžete, atlieka ir transformacinį paskatinimą atsinaujinančiai energetikai, taupo mūsų sveikatą. Dirbtinė paskata važinėti taršiausiais degalais neskatina rinktis švaresnių degalų – benzino.
Valstybė akcizų politika pasiekia labai daug. Išvengsime ir šimtamilijoninių baudų dėl prieš dvejus metus priimtų įsipareigojimų klimatui, su kuriais vėluojame.
