Įkūrė uogų ūkį
„Vidurvasarį sunoks ameliankiai, ir šiemet, kaip ir pernai, skelbsime atvirų vartų dieną“, – šitaip apie šiaurietiškų uogų ūkį „Manuoga“ prakalbo agronomas, sodininkas, Lietuvos uogų augintojų asociacijos pirmininkas Tautvydas Gurskas.
Augalai, kuriuos prieš penkerius metus jis pasodino trijuose hektaruose žemės Kaišiadorių rajone, Darsūniškyje, ir netoliese esančioje tėvų sodyboje Lapainių kaime ir kuriuos susmeigė į dar 4 hektarus jų kaimynas, lietuviškai vadinami ameliankiais (lot. Amelanchier).
Mūsų šalyje jie nėra naujovė. Šis gardžias uogas nokinantis augalas vadinamas ir kanadine medlieva, ir karintais, pravardžiuojamas „medleva“, „razinka“, „luce“ ir kitaip.
Šių uogų skonis šiek tiek panašus į šilauogių, šiek tiek į mėlynių, bet turi ir aronijų prieskonio.
Parsivežė iš Lenkijos
T.Gurskas – sodininkas, daugybę žmonių apdalijęs patarimais. Bet kai pačiam teko rinktis, kuo gi apsodinti nedidelį žemės gabalą, turėjo perkratyti žinias – kokios uogos gerai čia noktų, koks skonis žmonėms būtų priimtinas?
Galvosūkį išsprendė sutapimas, kai 2018-aisiais lankydamasis Lenkijoje, Skernevicių institute, jis susitiko su profesoriumi, selekcininku Stanislawu Pluta.
Institute jis yra įkūręs įvairių veislių ameliankių plantaciją.
„Tuo metu kaip tik buvo nuimamas ameliankių derlius. Uogos man taip patiko, kad grįžęs namo puoliau ieškoti apie jas informacijos.
Pasirodo, jose gausu naudingųjų medžiagų – antioksidantų, vitaminų, geležies ir kitokio gėrio, o priežiūra nesudėtinga. Todėl būtent jas ir nutariau auginti“, – taip apie ūkio „Manuoga“ užuomazgas papasakojo T.Gurskas.
Sodinukų jis atsivežė iš to paties Lenkijos instituto, kuriame jie dauginami vadinamuoju meristeminiu būdu, – daigai išauginami laboratorijoje iš kelių besidalijančių augalo ląstelių.
„Tokiam sodinukų paruošimui reikia ypač didelių sąnaudų. Lietuvoje tam nėra poreikio, užtat lenkai itin kokybiškais sodinukais aprūpina visos Europos sodininkus.
Uogakrūmiai gerai dera, iš vieno jais apsodinto hektaro galima priskinti net 15 tonų uogų. Be to, jokios specialios priežiūros uogienojams nereikia. Jie atsparūs ligoms, nebijo ir drėgmės stygiaus“, – paaiškino T.Gurskas.
Grąžos dar neregėti
Šis sezonas „Manuogos“ ameliankių plantacijai – penktas, bet kol kas pelno Tautvydo šeimai dar nekrauna.
Ravėti, žolei pjauti uogakrūmių tarpueiliuose, uogoms skinti reikia daug rankų darbo, o pajamos pardavus uogas kuklios.
„Ūkis vis dar nuostolingas, užtat ir vadinu jį socialiniu projektu. Jeigu pavyks rasti rinką, kurioje galėtume parduoti perdirbtas uogas, tada smarkiau įsuksime ir gamybą“, – sakė Tautvydas.
Ameliankiai prinoksta liepą, o tuomet visi namiškiai suguža į ūkį jų skinti. Dalis uogų užšaldoma, dalis nugabenama gamintojams, kurie priverda uogienių ir džemo.
Dalį šviežių ameliankių į turgavietes nuveža tarpininkai, bet pardavimo sėkmė ten priklauso nuo pardavėjų gebėjimo sudominti pirkėjus.
„Štai todėl uogautojus ir šiemet kviesime į ūkį – nuskintos nuo krūmo jos pačios gražiausios ir skaniausios.
O ir įsigyti jų galima pusvelčiui, pavyzdžiui, pernai kilogramą ameliankių skynėjams parduodavome už porą eurų.
Turguje jos buvo brangesnės. Pirmųjų uogų kilogramas kainavo 8 eurus, vėliau atpigo iki 6 eurų“, – sakė T.Gurskas. Sodinukai irgi nėra brangūs. Rudenį pačiame ūkyje penkiametis augalas kainavo 12–15 eurų.
Pakerėjo tulpių spalvos
Darsūniškyje prieš lankytojų akis netrukus atsiskleis kitas T.Gursko projektas – jo sukurtame parke ant Perkaso upelio šlaito pražys 60 tūkst. tulpių.
Gėlynai – dar vienas jo pomėgis. Maždaug pusantro hektaro žemės parke jo šeima yra apsodinusi tulpėmis.
„Tuomet, kai 2014-aisiais prie Perkaso upelio nusipirkome neveikiančią vandens siurblinę, aplinkui tvyrojo pelkė ir žėlė šabakštynai.
Pirmiausia įsirengėme patalpas, kad jose būtų galima apsistoti, o teritoriją pradėjome tvarkyti vėliau.
Ją išvalę 2021-ųjų rudenį pasėjome veją ir susodinome 40 tūkst. tulpių svogūnėlių, pernai rudenį – dar apie 20 tūkst.
Pavasarį akys būna išsiilgusios spalvų, ir kai praėjusiais metais tulpės pražydo, nesitvėriau kailyje iš džiaugsmo.
Vis dėlto ne visi vietos gyventojai supranta, kad auginame jas ne parduoti, o kad būtų gražu“, – kalbėjo sodininkas.
Prireikia ir paramos
Anot T.Gursko, pastaruoju metu uogų augintojams Lietuvoje tapo lengviau imtis perdirbimo, nes Europos Sąjungos lėšomis finansuojami smulkių uogininkystės ūkių projektai.
Neseniai Lietuvos uogų augintojų asociacija kreipėsi ir į Nacionalinę mokėjimo agentūrą prašydama, kad būtų surasta galimybių paskatinti vadinamųjų trumpųjų grandinių „nuo lauko iki stalo“ kūrimą.
„Tačiau yra ir vienas stabdys – uogienių perkama ir valgoma nedaug. Priverdame ameliankių uogienės su labai mažai cukraus, bet ją parduoti sunku. Darbo daug, o naudos mažai. Net uogų vyno žmonės išgeria daug daugiau nei suvalgo uogienių.
Tad vienintelė išeitis uogų augintojams – rasti pirkėjų Europoje. Juk lietuviai ypač gerai užaugina bet kokias uogas mažai naudodami cheminių augalų apsaugos priemonių“, – sakė pašnekovas.
Viliamasi, kad tuomet, kai Lietuvoje atsiras daugiau ameliankių augintojų, bus galima kooperuotis, nes parduoti užsienio perdirbėjams didelį žaliavos kiekį lengviau.
„Tam reikia laiko. Juk ir šilauogės, Lietuvoje pradėtos auginti maždaug prieš 25 metus, buvo skeptiškai vertinamos, esą miškuose ir taip pilna mėlynių. O dabar jos, kaip ir braškės bei avietės, patenka į populiariausių uogų trejetą“, – priminė Tautvydas.
