Arūnas Karaliūnas. Laivyba nenugrimzdo į dugną, tačiau ir atgimimo ženklai – migloti

Dėl „Raketos“ smarkiai nerimauti neverta – ją valdančios viešosios įstaigos „Vandens kelias“ vadovas N.Šilgalis pažadėjo nuo birželio 1-osios suteikti galimybę nuplaukti į Nidą.

Nusekęs Nemunas šiemet jau neturėtų gąsdinti – Nemune įrengta daugiau
kaip 500 bunų, kurios padidina vandens gylį ir paspartina tėkmę.

Nors projektui išleista apie 25 mln. eurų, maždaug pusšimtį metų Nemuno
vaga žemiau Kauno nebekels problemų laivybai.

Prastesnė naujiena – brangstantys kelionės bilietai, o pokyčiai
daugiausia susiję su šalies valdžios akcizų degalams politika.

Pernai „Raketos“ savininkai su siaubu stebėjo milžinišką degalų kainų
šuolį, kuris lėmė beveik 100 tūkst. eurų nuostolius. Vėliau naftos
kainos nukrito, tačiau šiemet prisidėjo akcizas, kuris sudaro 400 eurų
už toną degalų.

„Raketai“ iš Kauno nuplaukti į Nidą ir grįžti reikia apie 1,2 tonos
degalų, todėl papildomos išlaidos per visą sezoną gali siekti 25 tūkst.
eurų.

N.Šilgalis neabejojo, kad dėl šios priežasties kaštai neišvengiamai
kils, o bilietų brangimas yra vienintelis būdas išvengti nuostolių.

Nors susisiekimo ministras M.Skuodis atvirai stebėjosi tokiu staigiu
lengvatos degalams atšaukimu ir reiškė paramą upeiviams, nėra jokių
garantijų, kad jis Vyriausybėje bei Seime bus išgirstas.

„Raketa“ turbūt plauks ir nelikus akcizo lengvatos degalams, šalies
gyventojus infliacijos slibinu jau sunku išgąsdinti, tačiau laivybos
atsigavimui tai gali turėti reikšmingų pasekmių.

Susisiekimo ministras M.Skuodis, Vidaus vandens kelių direkcijos vadovas
V.Vinokurovas ir net laivų pardavėjai navigacijos sezono atidarymui
skirtame renginyje vieningai kartojo įžvelgiantys ryškių laivybos
atsigavimo ženklų – kasmet registruojama daugiau kaip tūkstantis naujų
laivų ir jų esą jau tiek daug, kad net trūksta vietos.

Nedidelių privačių laivų Kauno mariose ir didžiosiose upėse išties
daugėja, tačiau tai niekaip neatspindi laivybos suklestėjimo šalyje.
Jeigu visi kokio nors panemunės kaimo vyrai turi meškerę ir retsykiais
išsiruošia į žvejybą, tai dar nereiškia, kad kaimas yra reikšminga
žūklės pramonės dalis.

Tiesiog prakutę žmonės laivus perka savo pramogai ir skaičiuoja ne
ekonominę, o emocinę naudą. Juk nusipirkus garsaus gamintojo meškerę ir
naujausio modelio ritę laimikio vertė tikrai neviršys žūklės įrankių
kainos.

Prieš kelis dešimtmečius pagaminta „Raketa“ daugybę metų neturėjo
konkurentų ir dar ilgai neturės. Baisu net pagalvoti, kad ji gali
išleisti paskutinį kvapą, nes naujas šiuolaikiškas keleivinis laivas –
itin didelė investicija, o esant dabartinei keleivių vežimo apimčiai ji
niekada neatsipirks.

Trumpas pajūrio malonumams skirtas metų laikas smarkiai susiaurina
galimybes verslui dirbti pelningai, ir šiuo požiūriu net Vyriausybė su
visu Seimu bejėgiai.

Dėl krovinių plukdymo – dar liūdnesnis vaizdas. Nors Kauno krovinių
uostas atidarytas 2016 metais, jame iškrauti vos keli parodomieji
kroviniai.

Visi skaičiavimai, esą tokiu būdu gabenti krovinius kainuoja perpus
pigiau negu antžeminiu transportu, verslo neįtikina, nes ir plukdant
krovinius reikalingi vilkikai. Kaip kitaip nugabenti krovinį į uostą ir
vėliau – į numatytą vietą? Tiesiog patogiau jį iškart krauti ant
vilkiko puspriekabės.

Susisiekimo ministro M.Skuodžio vizijose – elektra varomos baržos,
kurias būtų galima net pagaminti arba išsinuomoti.

Idėja ateities kartoms gal ir neprasta, tačiau net pats ministras turbūt
netiki, kad iki kadencijos pabaigos išvys Nemunu tyliai slystančias
baržas, kurių sraigtą suka elektros variklis.

Ar laivyba Nemune ir Kauno mariose numirė? Jokiu būdu, matyti net gerų
ženklų ir pastangų ją išsaugoti.

Ar matyti ryškių laivybos atsigavimo ženklų? Tikrai ne, nes net labai
paprastiems sprendimams ir darbams išeikvojama neįtikėtinai daug laiko,
todėl svajonė 2030 metais atidaryti šliuzą Kauno hidroelektrinėje gali
išsipildyti dešimtmečiu vėliau.