Teptukus veido kaukėms pakeitė elektriko įrankiais – mergina paaiškino, kodėl nusigręžė nuo kosmetologijos

Panevėžietė 31 metų I.Malinauskaitė yra išbandžiusi ne vieną darbą. Maždaug prieš trejus metus ji įgijo elektriko profesiją ir juo tebesidžiaugia. Pasak jos, tai labai įdomus darbas, neleidžiantis užkerpėti ir reikalaujantis neprarasti dėmesingumo.

Ieva puikiai pamena, kokie nelengvi jai buvo paskutiniai mokslo metai mokykloje, kai reikėjo pasirinkti studijų kryptį ir profesiją visam gyvenimui.

Mergina svajojo apie veterinaro profesiją. Vėliau planavo studijuoti mediciną, tačiau visų šių svajonių atsisakė prieš pat stojamuosius, – ją išgąsdino mediko darbo atsakomybė ir ilgi studijų metai.

Kosmetologija jai pasirodė artima medicinai. Mergina Vilniaus kolegijoje baigė kosmetologijos mokslus bei maždaug penkerius metus sostinėje dirbo grožio terapeute – kosmetologe.

„Studijos iš pradžių man labai patiko, ypač tol, kol mokėmės teorijos. Jos suteikė daug medicinos žinių, apie žmogaus anatomija bei fiziologiją – taip pat.

Bet tuomet, kai prasidėjo praktiniai užsiėmimai ir kai pradėjau dirbti savarankiškai, supratau, kad man per sunku psichologiškai priimti per dieną daug skirtingų klientų.

Aš sugerdavau kitų žmonių emocijas ir nuo to labai pavargdavau“, – taip apie savojo kelio paieškas „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kuriantys Lietuvą. Pameistrystė“ kalbėjo I.Malinauskaitė.

Pasak Ievos, sulaukus aštuoniolikos metų ir baigus mokyklą sunku nuspręsti, kokį darbą norėtųsi dirbti visą likusį gyvenimą. Todėl geriausia yra įgyti patirties, nes tuomet lengviau suprasti, kas patinka ir tinka.

Ji džiaugiasi tuo, kad turėjo galimybių pasimatuoti įvairias profesijas. Tai leido labiau suprasti savo galimybes ir imtis pokyčių.

Pavargusi nuo sostinės tempo Ieva grįžo į Panevėžį, kuriame pakeitė profesiją, tąkart – radikaliai: penkerius metus ji dirbo Panevėžyje esančioje laidų gamybos įmonėje. O supratuysi, kad nori kažko daugiau, pateikė prašymą dirbti „Harju Elekter“ įmonėje.

„Atėjau į šį darbą manydama, kad turiu patirties, bet pradėjusi dirbti supratau, kad klydau. Naujojoje darbovietėje reikėjo daug daugiau žinių, nei tuo metu jų turėjau“, – pasakojo Ieva.

„Harju Elekter“ – inžinerinė gamykla. Joje pagal užsakymus yra gaminamos elektrotechninės sistemos laivų pramonei, tiksliau – keltams, krovininiams bei specialiosios paskirties laivams. Tam, kad neterštų uostų akvatorijos, įplaukę į ją jie manevruoja įjungę elektrinius variklius.

Pasak „Harju Elekter“ vadovo Tomo Prūso, ši įmonė gamina dažnių keitimo bei galios paskirstymo sistemas, montuojamas tarp generatoriaus ir elektros variklio. Užsakymų ji gauna ypač sudėtingų, o didžiausia vienetinė specializuotam laivui skirta sistema buvo sudaryta daugiau nei iš 240 tūkst. komponentų.

„Įsidarbinusi šioje gamykloje pradėjau dirbti kokybės kontrolieriaus asistente – neturėjau nieko bendra su elektra, net ir mano fizikos žinios buvo tik tokios, kurias įgijau vidurinėje mokykloje.

Užtat pradėjus dirbti mane sudomino gaminių tikrinimo procesas. Buvo smalsu, ir pradėjau klausinėti kolegų, kaip jie tikrina gaminius, kokius naudoja tam prietaisus. Ir paprašiau, kad mane pamokytų dirbti su jais“, – štai taip apie pradžios kelią „Harju Elekter“ įmonėje pasakojo elektrikė-pameistrė Ieva.

Kartą įmonės skelbimų lentoje I.Malinauskaitė pamatė skelbimą, siūlantį įgyti elektriko profesiją pagal pameistrystės programą. Darbuotojai buvo kviečiami mokytis Visagino technologijos ir verslo mokymo centre. Mokslų trukmė – metai.

„Nieko nelaukdama užsirašiau į šios specialybės mokslus, nes man reikėjo pačių pagrindų, kad galėčiau dirbti kokybės kontrolierės darbą.

Anksčiau nieko nebuvau girdėjusi apie pameistrystės programą, o pradėjus mokytis buvo labai įdomu. Man patiko tai, kad įgytas teorines žinias galėjau iš karto pritaikyti savo darbe.

Taigi įgijau ir stiprius fizikos pagrindus, daugiau sužinojau apie elektros prietaisus, kuriuos naudoju darbe, apie jų veikimą. Man tai buvo gera motyvacija gilintis į elektriko profesiją“, – kalbėjo ji.

Iš pradžių mokytis elektriko profesijos ji ėjo vedina smalsumo, bet netruko suprasti, koks tai didelės atsakomybės ir nuolatinio atidumo reikalaujantis darbas, kur kruopštumas ir logiškas mąstymas yra ypač reikalingas. Viso to Ievai nestinga.

„Pagal įvairius brėžinius įmonėje tikrinu elektrotechnines sistemas ir vizualiai, ir su prietaisais. Taip užtikrinu gaminio galutinę kokybę.

Tai nėra monotoniška profesija, nes kone kasdien sužinau ką nors naujo. Tai – nuolatinis tobulėjimas, ir man tai patinka.

Kartu apima didelis pasididžiavimo jausmas suvokus, kad ir mano rankų palytėti gaminiai atsiduria laivuose ar elektromobilių pakrovimo stotelėse“, – patirtimi dalinosi Ieva.

Nors „elektros pabučiavimo“ jai dar neteko patirti, mergina sakė, kad tai gali nutikti bet kada, nes, dirbant su elektra, užtenka vos trumpam prarasti budrumą.

„Tai labai įtemptas darbas – negalima prarasti budrumo, atsakomybė – didelė ne tik už savo ir kitų sveikatą, bet ir gyvybę.

Kartu mane džiugina tai, kad galiu sulaužyti stereotipinį požiūrį, esą, moterys negali dirbti elektriko darbo. Juk gali, – nusišypsojo Ieva. – Tereikia noro, o ribų tobulėjimui nėra“.

Daugiau nei 10 metų „Harju Elekter“ įmonė investuoja į darbuotojus, – pameistrystės programą joje baigė per 100 darbuotojų.

Tad kaip šio mokymo būdo naudą regi Ievos darbdavys?

„Harju Elekter“ direktorius Tomas Prūsas lrytas.lt yra sakęs, kad bendrovei, kaip ir bet kuriai kitai vertę kuriančiai įmonei, reikia žmonių, turinčių tam tikrų kompetencijų, – patirties, įgūdžių, žinių, o visa tai įgyti įmanoma dirbant ir mokantis.

„Neretai pas mus žmonės pradeda dirbti neturėdami kvalifikacijos, bet jie turi didelę motyvaciją mokytis. Tai jie daro įvairiuose gamybos etapuose atlikdami tam tikras užduotis.

Šis procesas nėra trumpas – praeina geras pusmetis, kol žmogus pakyla kategorijos laipteliu aukštyn“, – sakė T.Prūsas.

„Harju Elektrik“ įmonėje yra šešios kategorijos, kurių kiekviena turi aprašą, numatantį, kokias užduotis besimokantis darbuotojas turi atlikti be meistro priežiūros ir nepadaryti klaidų.

Tuomet, kai jis savarankiškai tai geba padaryti, gauna numatytą kategoriją ir mokosi toliau – siekia aukštesnės kategorijos.

„Motyvacija yra didelė – pirmosios ir šeštosios kategorijos darbuotojo atlyginimo dydis skiriasi daugiau nei dvigubai. Taigi per metus įveikus dvi kategorijas alga padidėja trečdaliu. Todėl ir sakau: „Žmogau, viskas juk tavo rankose – mokykis, dirbk ir užsidirbk“, – apie motyvaciją kalbėjo Tomas.

Kasmet maždaug po dešimt žmonių įmonėje įveikia dviejų kategorijų kvalifikaciją. „Tokie žmonės įmonėje kuria vis didesnę vertę ir yra verti didesnio atlygio. Tai yra geriausias būdas jiems pasakyti „ačiū“, – patikino T.Prūsas.

Pameistrystė yra geras būdas bet kokio amžiaus žmogui, norinčiam mokytis, įgyti ir daugiau kompetencijų.

„Tuomet, kai mūsų įmonėje dirbantis žmogus pasiekia pirmąją arba antrąją kategoriją ir nutaria, kad jam vertėtų elektriko profesiją įgyti ir pagal formaliojo mokymo programą, suteikiame jam tokią galimybę.

Bendradarbiaujame su Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centru. Būtent ši įstaiga turi pakankamai ugdymo kompetencijų – gerų dėstytojų, gerą vadovybę, ir sugeba per sutartą laiką išmokyti profesijos tuos žmones, kurie nori mokytis“, – kalbėjo T.Prūsas.

Įmonėje yra sudaromos maždaug 10–15 darbuotojų grupės, ir pagal trišalę sutartį su Visagino mokymo centru, darbo metu jie išvyksta mokytis. Ten jie kelia kvailifikciją ir, baigę mokslus, tampa diplomuotais elektrikais.

„Tad pameistrystė daliai žmonių padeda atsakyti į klausimą, kokių jis turi gebėjimų. Įmonės viduje nustatyti kategorijų reikalavimai padeda atlikti užduotis, bet elektrotechnika – platesnė sąvoka, ir Visagino profesinė mokykla padeda praplėsti akiratį. Tokiu būdu įmonė darbo laiką investuoja į didesnę savo darbuotojų kompetenciją,“ – aiškino „Harju Elektrik“ vadovas.

Jis patikino – pameistriai, kurie noriai mokosi, jie ir pasilieka dirbti įmonėje dirbti. Stipri vidinė motyvacija – tai vienas iš asmenybės bruožų, liudijantis, kad žmogus atėjo dirbti į tą sritį, kuri jam priimtiniausia.