Dabar laukia svarstymai Ekonomikos komitete, o vėliau – gal jau ir balsavimas Seime. Optimistiniu atveju toks įstatymas galėtų įsigalioti nuo kitų metų, nors pataisų rengėjai tikėjosi naminę degtinę įteisinti anksčiau.
Tam įnirtingai priešinasi Lietuvos alkoholinių gėrimų gamintojų ir importuotojų asociacija, kurios atstovai nepraleidžia progos pabaksnoti į vieną ar kitą trūkumą.
Suprantama, juk šioms įmonėms tai reikštų didesnę konkurenciją. Kita vertus, įteisinus naminės degtinės gamybą ir nustačius taisykles būtų galima dar griežčiau bausti tuos, kurie ją varo ir pardavinėja nelegaliai.
Vis dėlto kas siūloma pataisomis? Pirmiausia teisę per metus pagaminti iki tūkstančio litrų stipriųjų svaigalų, kurių sudėtyje alkoholio kiekis nebūtų didesnis nei 65 laipsniai, turėtų tik Lietuvos ūkininkų registre įregistruoti sertifikuoti tradiciniai amatininkai, užsiimantys kaimo turizmu.
Tautinio paveldo maisto produktų gamintojų pas mus yra apie 300, iš jų ūkininkų – tik apie 70.
Tad ir kraštutiniu atveju per metus naminės degtinės gali būti pagaminta iki 70 tūkst. litrų. Tai daug ar mažai?
Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, pernai Lietuvoje buvo parduota per 29,4 mln. litrų gryno legalaus alkoholio įvairiu pavidalu. Spiritiniams gėrimams teko 43 proc. šios rinkos. Tad kai skaičiuojama dešimtimis milijonų, keliasdešimt tūkstančių litrų daro labai menką įtaką.
Pagal projekto autorių sumanymą namudiniams gėrimams būtų taikomas mažesnis akcizo mokestis – 15 eurų už litrą gryno alkoholio (dabar galiojantis tarifas – 23,1 euro). O pardavinėti juos būtų galima tik kaimo turizmo sodybų svečiams.
Tokiems ūkininkams, kaip ir smulkiesiems aludariams, nebūtų taikoma prievolė turėti akcizinių prekių sandėlį ar pirkti jo paslaugas. Tai jau užkliuvo Konkurencijos tarybai – esą būtų sudaromos nevienodos sąlygos su kitais ūkio subjektais, gaminančiais iki tūkstančio litrų svaigalų per metus.
Kitas trūkumas, kurį įžvelgė Konkurencijos taryba, yra tai, kad tokiems ūkininkams Vyriausybė siūlo tik gamybos licencijos, kuri kainuoja 1146 eurus, reikalavimą, o prekybos licencijos (490 eurų per metus) nereikėtų. Tokia tvarka pasirinkta siekiant mažinti administracinę naštą, tačiau ji neva sudarytų šiems gamintojams išskirtines sąlygas.
Vis dėlto tai yra smulkmenos, palyginti su vienu įstatymo pataisų trūkumu, apie kurį kol kas mažai kalbama. Tai naminės degtinės gamybos procesas ir jos kokybė.
Pagal Vyriausybės rekomendacijas, turi būti numatyta prievolė tikrinti gėrimų kokybę ir saugą laboratorijose. Tačiau kokiais aparatais ūkininkai varys degtinę, nėra reglamentuota. Jei tai jų pačių reikalas, kas garantuos, kad nebus pagamintas didesnis nei leistina kiekis?
Šiuo atveju pravartu pažvelgti į kitų valstybių, kuriose naminės degtinės gamybai taikomos išimtys būtent ūkininkams, patirtį.
Antai Čekija alaus ir vyno per metus namų ūkiui leidžia pasigaminti iki 2 tūkst. litrų, bet tenykščiai ūkininkai gali pavaišinti ir legalia kriaušių, slyvų ar kitų vaisių degtine.
Jiems yra suteikta išimtis, tačiau kontrolė – griežta. Savo raugą ūkininkas privalo atgabenti į spirito varyklą, kurioje visi įrenginiai užplombuoti, apskaita vykdoma itin tiksliai.
Išvarytą spiritinį gėrimą klientas atgauna susimokėjęs už šią paslaugą. Būtent taip užtikrinamas ir duomenų patikimumas, ir kokybė.
Panašiai yra ir Austrijoje. Pagal valdomą sodo plotą apskaičiuojama, kiek per metus jo savininkas gali pasigaminti stipriųjų gėrimų. Raugas ir jo receptūra – jo paties rūpestis. O toliau reikia rezervuoti datą ir atvyksta mobilioji spirito varykla.
Per parą naminė pagaminama, perduodama sodininkui, šis atsiskaito už varyklos darbą, sumoka lengvatinį akcizą ir gali gėrimą vartoti pats, vaišinti svečius ar net griežtomis sąlygomis pardavinėti maitinimo įstaigose.
Jei Lietuvoje būtų 70 ar net keli šimtai naminio stipriojo alkoholio gamintojų, galbūt valstybei verta pasvarstyti apie vienkartines investicijas, tarkime, į kelias mobiliąsias spirito varyklas?
Tuomet ir kokybė, ir apskaita būtų užtikrinta, galima sukurti papildomų darbo vietų.
O jei prisidengę legaliomis licencijomis ūkininkai savo namuose mėgintų nelegaliai plėsti savo veiklą, būtų galima imtis pačių griežčiausių priemonių.
Bet kuriuo atveju civilizuotą samanės gamybą įteisinti verta tiek dėl tautinio paveldo puoselėjimo, tiek dėl kriminogeninės padėties pagerinimo.
Juk dabar kone kiekviename regione aplinkiniai žino, kur ir iš ko jos įsigyti, kuri geresnė, o kuri tik girtuokliams tinkama.
Skambūs policijos pranešimai apie aptiktus samanės aparatus ir kelis bidonus su skysčiu tėra ledkalnio viršūnė.
Jei neįmanoma tokių tradicijų išnaikinti, gal laikas joms pritaikyti atitinkamus įstatymus ir netgi surinkti mokesčių į biudžetą, kad ir palyginti nedaug? Juk dabar iš tokios veiklos iždas negauna nieko.
