Bankų problemos kilo Jungtinėse Valstijose – čia žlugo pora nemažų bankų „Sillicon Valley Bank“ (SVB) ir „Signature Bank“. Šie bankai itin sparčiai augo per pastaruosius kelerius metus, taikydami rizikingus bei gana neįprastus verslo modelius.
SVB klientai buvo Silicio slėnio startuoliai ir rizikos kapitalo bendrovės, per kelerius metus bankui keliais kartais išauginę balanso dydį. Tačiau bankas dalino nedaug paskolų, todėl pritrauktas lėšas investuodavo į ilgos trukmės obligacijas, o siekdamas didesnio pelno nesidraudė nuo kainų svyravimo.
Kylant bazinėms palūkanoms, ilgos trukmės vertybiniai popieriai praranda vertę, todėl SVB patyrė daug paslėptų nuostolių. Pasklidus kalboms apie prastą banko pelningumą, banko klientai puolė „išvedinėti“ pinigus. Indėlių bėgimas buvo toks stiprus, kad banką teko uždaryti.
Panašiai susvyravo pasitikėjimas ir „Signature“ banku, kuris aktyviai dirbo su kriptovaliutų industrija. Tempas, kuriuo lėšos paliko šlubuojančius bankus, buvo stulbinantis. Jei senais laikais lėšų pabėgimą iš bankų ribodavo eilė prie langelio, tai skaitmeniname amžiuje likvidumo krizė gali ištikti akimirksniu.
Panika netruko persimesti ir per Atlantą. Šveicarų milžinas „Credit Suisse“ (CS) jau daug metų murdėsi skandaluose ir nepamatuotai investuodamas prarado nemažai pinigų. Investuotojai jau kurį laiką nuogąstavo dėl banko ateities, o prasidėjus bankų krizei JAV ir visai supanikavo.
CS turėjo daug daugiau rezervų, tad lėšų pabėgimą iš pradžių sekėsi atlaikyti neblogai. Tačiau abejonėms dėl banko ateities vis gilėjant, jos tapo savaime išsipildančia pranašyste ir „Credit Suisse“ už juokingą 3mlrd. eurų kainą buvo įsigytas pagrindinio jo konkurento banko UBS.
Pora prastai valdomų bankų ar sisteminis finansų sistemos stresas?
Kilus bankų likvidumo problemoms, centriniai bankai įsikišo greitai, užtikrindami indėlininkų pinigų saugumą. Per 2008 m. krizę buvo pasimokyta, kaip greitai gali prasidėti grandininė reakcija finansų sektoriuje, todėl Federalinis rezervas paleido specialias laikinas likvidumo programas, kad bankai galėtų itin palankiomis sąlygomis gauti trūkstamo likvidumo.
Iš pirmo žvilgsnio, šių veiksmų pakako − situacija nurimo ir bent kol kas daugiau jokie bankai nesusvyravo, tad manoma, kad tuo ši istorija ir baigėsi. Remiantis bendra vyraujančia nuomone, tai nebuvo sisteminė problema, o tiesiog žlugo keli itin rizikingi bankai, savo veikloje taikę egzotiškus verslo modelius, todėl rizika platesnei finansų sistemai yra minimali.
Galbūt tai ir tiesa, tačiau kita vertus, pirmosios visada žlunga silpniausios sistemos grandys. Centriniai bankai per rekordiškai trumpą laiką padidino bazines palūkanų normas 3–5 proc., ir tai, be abejo, lėmė daugelio turto klasių perkainavimą dešimtimis procentų, o tokios kainų korekcijos gali palikti skylių daugelio institucijų balansuose.
Žala jau padaryta
Nors grandinei reakcijai finansų sistemoje kelias ir buvo užkirstas, bet reali ekonomika to poveikį vis tiek pajus. Paskutinį praėjusių metų ketvirtį dar iki SVB žlugimo situacija bankų sektoriuje pradėjo sparčiai keistis. Žaibiškai didėjant bazinėms palūkanų normoms, paskolų paklausa nėrė žemyn, o makroekonominis neapibrėžtumas vertė finansų institucijas atsargiau vertinti rizikas, todėl griežtėjo skolinimo standartai.
Bendras pinigų kiekis euro zonoje pradėjo trauktis, ir nors likvidumo vis dar yra itin daug, tačiau jis yra pasiskirstęs netolygiai. Neramumai finansų sektoriuje privers bent kuriam laikui bankus būti dar atsargesniais, fokusuotis ne į paskolų portfelio didinimą, bet į likvidumo išsaugojimą.
Greičiausiai tai turės įtakos tolesniam kreditavimo sąlygų griežtėjimui, ypatingai kalbant apie mažesnius bankus ir tas institucijas, kurios turi didesnį išduotų paskolų ir indėlių santykį. Šis efektas jau matomas, ir institucijos, turinčios santykinai prastesnius likvidumo rodiklius, siūlo gerokai didesnes indėlių palūkanas. O augant bankų finansavimo kainai, dalis naujų paskolų tampa nebepelningos, ir tai lemia dar griežtesnius kredito standartus.
Didėja kieto nusileidimo rizika
Vien tik bankų suteiktų naujų paskolų srautas privačiam sektoriui Europoje įprastai siekia apie 3–5 proc. BVP, ir šios paskolos finansuoja investicijas, įmonių apyvartinį kapitalą. Stabilūs finansavimo šaltiniai yra kritiškai svarbūs nemažoje dalyje industrijų tam, kad būtų užtikrintas sklandus gamybos procesas.
Jau praėjusių metų gale dėl sumažėjusios pinigų paklausos skolinimo tempai euro zonoje krito drastiškai, o po SVB įvykių, tikėtina, jie dar labiau trauksis. Kredito srautas gali tapti net neigiamu, nes dalis verslų sieks grąžinti skolas, o ne brangesne kaina jas refinansuoti. Kredito srauto sumažėjimas įprastai paveikia paklausą su 1–2 ketvirčių vėlavimu, vadinasi, mažesnių kreditavimo apimčių poveikis ekonomikai išryškės tik antroje šių metų pusėje.
Iškilus grėsmei bankų sistemos stabilumui, stipriai pasikeitė ir palūkanų normų lūkesčiai. Dar šių metų kovo pradžioje buvo tikimasi, kad bazinės palūkanos Europoje viršys 4 proc., tačiau tuomet lūkesčiai krito ir stabilizavosi ties 3,5 proc. riba. Realybėje tai reikštų, kad ECB dar du kartus padidintų palūkanas po 0,25 proc. Pagrindinė infliacija Europoje vis dar laikosi nemaloniai aukšta, todėl ECB tebesilaiko pinigų politikos griežtinimo linijos, nors padidėjus neapibrėžtumui rinkose, palūkanos yra jau užtektinai aukštos.
Sakoma, kad centriniai bankai didina palūkanas tol, kol ką nors sulaužo. Mažą lūžį finansų rinkose jau matėme, o tolesnė pinigų politikos griežtinimo linija didina tikimybę, kad centriniai bankai bus persistengę su palūkanų didinimu.
