Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ atskleidė, kaip planuojamus pokyčius vertina verslas.
– Naujoji mokesčių reforma ir investicinės perspektyvos Lietuvoje šiai dienai: kokias jas matote, kaip viską vertinate?
– Investicinės perspektyvos šiai dienai nėra geros, jei kalbėtume apie plyno lauko investicijas, kai ateina įmonė ir lygioje vietoje pastato gamyklą ar dar kažką panašaus.
Jeigu kalbame apie paslaugų investicijas, tarkime, paslaugų centrus, drastiškos neigiamos tendencijos trumpuoju laikotarpiu nematyčiau. Ilguoju laikotarpiu tikrai turime kuo susirūpinti.
– Jūsų vertinimu, investuotojams Lietuva šiai dienai palanki šalis?
– Šiandien dienai dauguma investuotojų Lietuvos nevertina kaip potencialios vietos investicijoms, ypač, jei kalbame apie pramonines investicijas. Manau, kad tos investicijos, kurios buvo pradėtos anksčiau, jos bus pabaigtos, bet kad į rinką ateis naujas žaidėjas, tikimybė yra arti nulio.
Pirmiausia, dėl Kinijos. Lietuva – vienintelė šalis pasaulyje, kuri sugebėjo susipykti su Kinija. Kiek tai vertybiška – kita tema, bet faktas yra tas, kad niekas pasaulyje tokiu būdu nesusipyko, kaip susipyko Lietuva. Jei kalbame apie pramonę, o pramonės į investiciją nėra skirtos vidaus rinkai, jos paprastai skirtos eksportui ir eksportui plačiąja prasme.
Tos įmonės, kurios investuoja, paprastai nestato pirmos gamyklos, tai būna penkta, dešimta ar dar kažkelinta. Tai reiškia, kad jos vienaip ar kitaip turi ryšį su Kinija, todėl jos Lietuvos tiesiog nesirinks ir manau, kad nesirinks dar kurį laiką: prie šitos valdžios nesirinks ir lauks iš kitos valdžios – nesvarbu, ar bus tie patys, ar ne – sprendimo, ar kažkas keisis.
Pati valdžia neapsisprendžia, kodėl susipyko, bet tas faktas, kad susipykom – atrodom keistai, bent jau nepalankiai pasaulio akyse, todėl manau, kad bent penkerius metus mes nieko nesulauksime iš pramoninių investicijų, išskyrus vidaus investicijas – iš tų Lietuvos įmonių, kurios plėsis viduje. Bet dėl užsienio žiūriu labai skeptiškai.
– Kalbant apie planuojamą mokesčių reformą, kiek investuotojus baugina vis pasikeičianti mokesčių sistema Lietuvoje?
– Tai nėra savaime didelis baubas, iš esmės mokesčiai keičiasi visose šalyse. Įprasta, kad kai valdžia ateina ir truputį trūksta idėjų, jie daro reformas. Na ir čia mes matome, kad šiek tiek sujauks mokesčių sistemą, kai kas padidės, kai kas sumažės. Aišku, daugeliu atveju padidės, bet nesumažės, tačiau didelę dalį padidėjimo suvalgys administravimas, nes jis vis sudėtingėja.
Investuotojams tai nėra geras signalas, kad nėra aiškaus reformos tikslo. Tikslas – surinkti daugiau mokesčių, apmokestinti tuos, kurie mažiau moka, tačiau jų apmokestinti greičiausiai nepavyks todėl, kad kitose šalyse jie irgi sumoka mažai. Gal ta reforma teoriškai teisinga, bet praktiškai sunkiai įgyvendinama: daugiau žmonių pasitrauks į šešėlį arba daugiau žmonių pasitrauks iš Lietuvos kitur. Investuotojams tai nėra gerai.
– Kokie sektoriai šiandien Lietuvoje gali pritraukti investuotojus ir kodėl?
– Manau, kad tai – paslaugų sektoriai. Čia tikrai turime jaunų žmonių, kalbančių įvairiomis užsienio kalbomis, išmanančių informacines technologijas (IT). Pagrindiniai investuotojai investuoja arba į paslaugų centrus, arba į IT paslaugas.
Manau, kad ir vienu, ir kitu atveju mes trumpuoju laikotarpiu turime pakankamai edukuotų žmonių. Jeigu paslaugų centras mato perspektyvą Lietuvoje investuoti penkeriems metams, tai Lietuva tam yra nebloga vieta tą padaryti.
– Ką turėtume keisti ir ko imtis, kad investuotojus Lietuvoje išlaikytume kiek įmanoma ilgiau arba pritrauktume naujus? Galbūt tai galėtų būti valdžios sprendimai?
– Tą gali padaryti tik valdžia – verslas jokių investicijų nepritraukia, verslas vysto verslą, gyventojai eina į darbą ir uždirba pinigus savo šeimoms ir sau. Valdžios prerogotyva pritraukti investuotojus.
Štai kas iš esmės svarbu: mokestinė sistema, mokesčiai turi būti stabilūs ir nekilti. Stabilūs mokesčiai yra vienas svarbiausių privalumų, o antras dalykas yra kvalifikuota darbo jėga.
Jeigu norime, kad ateitų investuotojai, jie mūsų klausia: „O kas pas mus dirbs ir ar tikrai turite tiek žmonių ir tokios kvalifikacijos, kokių mums reikia?“.
Su švietimu dabar pralošiame. Matėme pernai metų matematikos abitūros egzaminus, kitus dalykus. Nuolat matome straipsnius, kaip trūksta mokyklose mokytojų, po tris mėnesius mokykloje nėra matematikos mokytojų. Su mokyklos vadovais tenka dažniau kalbėtis. Prisiklausau visokių istorijų, kaltinimų Švietimo ministerijai. Kiek jie pagrįsti, kiek ne – kitas klausimas. Vien tai, kad kaltinimai yra, reiškia, kad kažkas iš ministerijos pusės jau negerai: nėra komunikacijos, nėra sprendimų.
Investuotojams tai nėra geras ženklas – po kokių 5–10 metų galbūt nebus kvalifikuotos darbo jėgos. Dar blogiau – nieko gero nežadantis gyventojų prieaugis. Dėl karo Ukrainoje, dėl Rusijos agresijos ukrainiečiai iš šalies pasitraukė ir į Lietuvą. Laikinai gal ir turime prieaugį, o problemos laikinai išsisprendžia.
Manau, kad visi tikime, kad Ukraina laimės karą ir gali būti, kad daug gyventojų sugrįš į Ukrainą. Reikia galvoti apie natūralų gyventojų prieaugį. Taip, mes galime prisikviesti imigrantų, bet imigrantai, visi suprantame, atsineša ne tik gėrį, bet ir savo kultūrą, savo problemas, priklausomai, iš kokio regiono atvažiuoja.
Vienas iš valstybės tikslų turėtų būti natūralaus gyventojų prieaugio skatinimas.
– Kalbant apie investuotojus, kurie jau domisi tam tikra rinka ir investicija Lietuvoje – kokią informaciją jie atsineša ir kuo domisi būtent apie Lietuvos prerogatyvas?
– Aš dabar kaip tik pardavinėju vieną įmonę vokiečiams ir prieš kelias savaites Štuthofe buvau susitikęs su tos multinacionalinės, didžiulės įmonės savininku. Jiems konsultantai apie Lietuvą pateikia visą įmanomą informaciją.
Jie žino ir apie tai, kaip čia egzaminus laiko ir kiek čia gimsta, koks pasiskirstymas pagal regionus, koks nedarbo, skurdo lygis.
Apie Kiniją žino viską – dar daugiau nei aš žinau apie Kiniją, kas ir kodėl čia vyko. Rimti investuotojai, ne tie, kurie atsidaro kažkokį kioską ant kampo ar mažą įmonytę, bet tie, kurie ateina iš didelių tarptautinių koorporacijų, jie sužino labai labai daug. Manau, kad jie gali kartais pasakyti daugiau nei eilinis gyventojas žino apie Lietuvą.
Bendraudamas su tos įmonės savininku turėjau atsakinėti į daugelį klausimų, kurių net aš pats nežinau. Jie labai atidžiai išsinagrinėja situaciją, taip kad naiviai manyti, kad investuotojas pamatys, kad Lietuva vykdo vertybinę politiką ir ateis – ne.
Ne, jie yra pragmatikai, jie skaičiuoja, uždavinėja klausimus ir jie gerai pasveria. Jei ateis kvailas investuotojas, tai jo Lietuvai gal ir nereikia, jeigu ateis protingas – jis tikrai viską pasiskaičiuos ir nuo jo nieko nenuslėpsi.
– Kuo investuotojų akimis Lietuvos rinka skiriasi nuo kaimyninių šalių?
– Šiandien beveik niekuo nesiskiriame. Žiūrint iš Berlyno, Paryžiaus ar Niujorko perspektyvos, ar Baltijos šalys, ar Lenkija, ar Čekija, ar Slovakija atrodo labai panašiai.
Mokesčiai daugmaž vienodi visose šalyse, biurokratija Rytų Europoje, palyginus su Vakarų Europa, taip pat gana maža. IT sektoriaus išvystymas Rytų ir Vidurio Europoje pakankamai geras, tad mes labai kažkuo nesiskiriame.
Galbūt pagrindinis mūsų privalumas yra vadinamas „apšokinėjimas“ – „Investuok Lietuvoje“ darbas.
Jei „Investuok Lietuvoje“ parodo daugiau dėmesio nei kitose šalyse tapačios agentūros, jei ranką ateina paspausti ministras ar meras, tai yra labai daug. Pavyzdžiui, Lenkijoje tą organizuoti sunkiau, nes pati šalis didesnė. Latvijoje tai apskritai mažiau įdomu.
Šiai dienas tas Kinijos faktorius, kitas faktorius, kad pernai Lietuva blogiausiai susitvarkė su energetinių išteklių krize, augančia infliacija, nes mušėme rekordus. Dėl šių faktorių investuotojai sako: „Gal mes Lietuvą atidedam į paskutinių stalčių ir ištrauksim kortą po penkerių metų ir žiūrėsi, kaip tada bus.“
– Dalis ekspertų tikina, kad šiai dienai ganėtinai didelė dalis investuotojų į Lietuvą ateina iš inertiškumo, kitaip sakant, paprotinės teisės. Gali būti, kad ta situacija ateityje keisis ir ką tai galėtų lemti?
– Iš tiesų yra daug investicijų, kurios suplanuotos anksčiau. Yra nemažai investicijų, kurios atėjusios dėl mūsų diasporos užsienyje veiklos. Dėl to, kad tarpukariu emigravę žmonės jaučia nostalgiją Lietuvai ir dėl to pažįstamus atveda čia investuoti.
Kuo toliau, tuo labiau pasaulis tampa pragmatiškesnis ir manau, kad to laikyti faktoriumi, kuris gali veikti amžinai – nevertėtų.
– Jeigu investicijų į Lietuvą sumažėtų, kokios pasekmės galėtų laukti ekonomikos?
– Manau, kad vienareikšmiškai tų investicijų sumažės dėl objektyvios priežasties – pasaulinė ekonomika dabar įeina į recesijos būseną. Antras dalykas, dėl Lietuvos padarytų klaidų turime viešąsias išlaidas, kurias reikia apmokėti, ir investuotojai, kurdami darbo vietas ir ateidami su investicijomis, iš dalies finansuoja mūsų biudžetą.
Tai – įvairūs mokesčiai, pavyzdžiui, pastato gamyklą ir eksportuoja prekes. O tai – vėl pinigai Lietuvai. Aplink didelę gamyklą kuriasi maži verslai, kurie irgi moka mokesčius.
Natūralu, kad biudžeto surinkimas gali mažėti ir tada sprendimai yra du: arba didinti mokesčius, arba mažinti viešųjų išlaidų finansavimą. Tai reiškia mažiau pinigų krašto apsaugai, švietimui, socialinėms reikmėms.
Dar yra ir trumpalaikis variantas pasiskolinti, bet kai pasiskolini – reikia atiduoti.
