Arūnas Karaliūnas. Nutiesti „Rail Baltica“ geležinkelio liniją – lengviau negu rekonstruoti „Nemuno žiedą“

Prieš kelis dešimtmečius ją dar buvo galima pavadinti lenktynių trasa, o dabar tai tik buvusios šlovės likučiai, kuriuos paversti patraukliu sporto centru užtruks turbūt gerokai ilgiau, negu užbaigti „Rail Baltica“ geležinkelio liniją ir pastatyti šiuolaikišką stadioną Vilniuje.

Sunkiai paaiškinamas reiškinys: automobilių lenktynės populiarumu
nenusileidžia aukščiausio lygio krepšinio varžyboms, tačiau visi
bandymai imtis infrastruktūros projektų tiesiog pasmerkti žlugti.

Sovietiniais laikais šalia Kačerginės (Kauno r.) įrengtos vienintelės
Lietuvoje žiedinių lenktynių trasos būklė porą pastarųjų dešimtmečių vis
blogėjo, nes skiriamų investicijų užtekdavo tik duobėms užlopyti.

Dėl saugumo reikalavimų profesionalūs lenktynininkai jau daugybę metų
aplenkia „Nemuno žiedą“, kuriame vyksta tik pramoginiai renginiai ar
mėgėjų pasirodymai.

Trasą valdžiusi viešoji įstaiga bankrutavo beveik prieš dešimtmetį, o
jos vadovui teisme teko aiškintis dėl pradingusių maždaug 3 mln. eurų.

Viltis atgaivinti 74 hektarų plotą užimantį kompleksą atgimė
2016-aisiais, įsteigus viešąją įstaigą „Nacionalinis žiedas“.

Jos dalininkais tapo Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybės bei
valstybei atstovavęs tuometinis Kūno kultūros ir sporto departamentas.
Pastarąjį likvidavus valstybei priklausančias dalininko teises ir
pareigas perėmė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Prieš trejus metus Kauno taryba vienbalsiai nutarė atsisakyti dalininko
teisių viešojoje įstaigoje „Nacionalinis žiedas“. Prie tokio sprendimo
prieita po beveik ketverius metus trukusio laukimo, kai savo
įsipareigojimus visiškai įvykdęs Kaunas nesulaukė kitų dalininkų indėlio
– žadėtų investicijų į Kačerginės lenktynių trasos modernizavimą.

Paprasčiau kalbant – lenktynių trasos infrastruktūrai gerinti ir
saugumui užtikrinti 200 tūkst. eurų išleidusi Kauno valdžia suvokė tokio
projekto beviltiškumą.

Ir nesuklydo. Šiuo metu viešajai įstaigai „Nacionalinis žiedas“ vykdoma
bankroto procedūra, todėl trasos valdytoja paskirta biudžetinė įstaiga
Lietuvos sporto centras.

Lenktynių trasos gelbėtojai kelia naują bangą – švietimo, mokslo ir
sporto ministrė J.Šiugždinienė, susisiekimo ministras M.Skuodis, Kauno
rajono meras V.Makūnas ir Lietuvos techninio sporto federacijų
asociacijos vadovas K.Ramoška pasirašė memorandumą dėl „Nemuno žiedo“
rekonstrukcijos.

Nieko neįpareigojantis dokumentas galios penkerius metus.

Štai Kauno valdžia su įvairiomis institucijomis dar 2021-ųjų rudenį
pasirašė memorandumą dėl šliuzo ir žuvitakio ties Kauno hidroelektrine
statybos, tačiau kol kas jo kontūrai neišryškėjo.

Susisiekimo ministerija trasos rekonstrukcijai ir įveiklinimo projektui
pažadėjo 200 tūkst. eurų, Kauno rajono savivaldybė per 2023–2024 metus
biudžete privažiavimo keliui prie „Nemuno žiedo“ numato skirti 1,2 mln.
eurų.

Galima drąsiai spėti, kad 2024-ųjų pabaigoje ryškiausias pasikeitimas
šioje vaizdingoje vietovėje ir bus naujas privažiavimo kelias, o trasoje
riaumojančių automobilių variklių negirdėsime labai ilgai. O galbūt
niekada.

Jeigu išties norima įrengti šiuolaikinę žiedinę automobilių lenktynių
trasą, kurioje vyktų tarptautinės varžybos, investicijas reikėtų
skaičiuoti dešimtimis ar net šimtais milijonų eurų.

Nereikėtų pamiršti, kad trasos dangą reikia nuolat prižiūrėti,
pasirūpinti varžyboms reikalinga infrastruktūra. Latvijoje ir Estijoje
jau seniai veikia tokios trasos, todėl jas nukonkuruoti reikės rimtų
argumentų.

Suprantama, valstybė negali švaistytis dešimtimis milijonų eurų, kai
nerandama lėšų suremontuoti net griūnančių tiltų, o vairuotojai vis
garsiau niurzga dėl prastėjančios kelių dangos.

Tokiu atveju reikia ieškoti kitų finansavimo formų arba nustoti
veidmainiauti ir vieną kartą ryžtingai pasakyti: lenktynių trasos
Lietuvoje nenorime ar negalime įrengti, todėl visa komplekso teritorija
bus skirta gyvenamųjų namų statybai.

Atnaujintas kelias tiks bent jau statybinėms medžiagoms vežti.