Vienos užtruko ilgiau, kitos tiesiog sustabdė veiklą ir nurašė viską į nuostolius. Išimtis – Kauno mero V.Matijošaičio valdoma „Viči“, kurios gamykla agresiją pradėjusioje valstybėje vis dar neparduota.
Bet tai tik patvirtina taisyklę, kad ekonominių santykių su rusais įšalas gali būti labai gilus.
Europos Sąjungos ir kitų Vakarų valstybių sankcijos taikomos ne tik Rusijai, bet ir jai talkinančiam kaimyninės Baltarusijos diktatoriaus A.Lukašenkos režimui. Tik pastaroji valstybė vis dar tebelieka savotiška pilkoji zona.
Baltarusija, kaip ir Rusija, visiškai iškrito iš didžiausių Lietuvos importo partnerių sąrašo. Užtat eksportas toliau klesti – sausį jis buvo daugiau nei dvigubai didesnis nei prieš metus.
Tačiau prekyba lietuviškos kilmės prekėmis sudaro mikroskopinę dalį, visa kita – reeksportas, daugiausia automobilių.
Sudėtinga ir Baltarusijoje įstrigusiems Lietuvos verslams. Stambiausi mūsų šalies investuotojai jau pačioje karo Ukrainoje pradžioje sustabdė veiklą – produkciją gaminti nustojo tiek SBA koncernui, tiek VMG grupei priklausantys fabrikai, apie pasitraukimą paskelbė ir „Kesko Senukai Lithuania“, valdanti dalį tenykščio prekybos tinklo „Oma“ akcijų.
Pastarojo tinklo vadovai netgi pateko į baltarusių saugumo nemalonę. Tai tik patvirtina, kad civilizuotas verslas šioje valstybėje, kaip ir Rusijoje, vargu ar artimiausiu metu bus įmanomas. Juolab kad ir pats A.Lukašenka ne kartą grasino tiesiog atimti nedraugiškomis vadinamų šalių piliečių valdomas įmones.
Lietuva, kaip žinoma, Minsko akyse tikrai yra viena iš tokių valstybių.
„Norfos mažmenos“ savininkas D.Dundulis prieš keletą mėnesių neslėpdamas pripažino, kad sprendimas investuoti šioje valstybėje buvo klaida. Jis teigė jau susitaikęs su kelis milijonus siekiančiais nuostoliais, kurių pridarė investicija į prekybos tinklą „Mart Inn“.
Apskritai iš Rusijos ir Baltarusijos dar nespėjęs pasitraukti Lietuvos verslas atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje: arba veiki patyliukais ir rizikuoji visiškai susigadinti reputaciją, arba turi įmones parduoti už grašius.
Juolab kad tokių „pirkėjų“, už kurių dažnai stovi valstybinių struktūrų atstovai, ten tikrai netrūksta, tik mokėti tikrosios kainos jie net neketina.
Todėl galima neabejoti, kad į nuostolius teks nurašyti dar ne vieną ir net ne dešimtis milijonų eurų.
Verslas Baltarusijoje atsirūgo ir ten net neinvestavusioms, o viso labo užsakymų turėjusioms Lietuvos įmonėms. Viena jų – „Arginta“, Vitebske stačiusi Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko finansuotą nuotekų valyklą.
Dar 2019 metais tenykštės vandentvarkos įmonės vadovais tapo A.Lukašenkos statytiniai, kurie dėl iš piršto laužtų pretenzijų panūdo iš lietuvių atsiimti jiems banko suteiktą 1,2 mln. eurų garantiją. Lietuvoje byla netgi pasiekė Aukščiausiąjį teismą – pernai jis sustabdė pinigų pervedimą Baltarusijos režimui ir nurodė bylą nagrinėti iš naujo.
Labiausiai šiuo atveju stulbino Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pateikta išvada, kurioje teigiama, kad Vitebsko vandentvarkos įmonė nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai įtraukta į sankcionuojamų bendrovių sąrašą, nors „Arginta“ buvo pateikusi daugybę įrodymų apie jos vadovų ryšius su A.Lukašenkos aplinka.
Tiesą sakant, būtent mūsų valstybės institucijos ir valstybinės įmonės labiausiai suka uodegą nuo poveikio priemonių Baltarusijai įgyvendinimo. Užtenka prisiminti pernykštį skandalą, kai „Lietuvos geležinkeliai“ kaimynų trąšas vežė net ir po to, kai JAV jų gamintojams paskelbė sankcijas ir jos jau buvo įsigaliojusios.
Tai kainavo postą geležinkelių kompanijos vadovui M.Bartuškai. Tačiau šių metų pradžioje paaiškėjo, kad mažai kas pasikeitė. Tik po žurnalistų, o ne specialiųjų agentų ar saugumiečių tyrimų tapo žinoma, kad baltarusiškos trąšos toliau gabenamos per mūsų šalį – tiek vilkikais, tiek traukiniais.
Ylai išlindus iš maišo paaiškėjo, jog muitinei toks verslas žinomas, tyrimas pradėtas, o apie tai nepranešta neva dėl to, kad baimintasi sukliudyti tyrėjams.
Tačiau liko nelabai suprantama, ar, pavyzdžiui, muitininkai ir geležinkelininkai dalijasi tarpusavyje informacija apie įtartinų krovinių judėjimą. Kaip ir tai, kas iš tiesų yra atsakingas už sankcijų paisymą.
„Lietuvos geležinkeliai“ puolė skalbti mundurą skelbdami, kad nutraukė sutartis su krovinių gabentojais ir ketina tą patį padaryti su trąšas krovusiu Birių krovinių terminalu.
Dabar jau kas savaitę siunčiama informacija, kas kreipėsi dėl krovinių vežimo, kiek prašymų buvo atmesta ir panašiai.
Tik sunkiai suprantama, kodėl tokie skaidrumo kriterijai netaikomi nuo tos dienos, kai sankcijos įsigaliojo oficialiai.
Šią savaitę Seimas metams sugriežtino vizų išdavimo tvarką baltarusiams ir rusams, pastariesiems beveik visiškai uždrausta Lietuvoje įsigyti nekilnojamojo turto. Tai – vadinamosios nacionalinės sankcijos.
Tačiau ar jos bus veiksmingos, priklausys nuo vykdomųjų instancijų. O jose, kaip rodo pastarųjų metų patirtis, tyčia ar netyčia paliktų spragų yra per akis.
