Kai pramonės įmonės siekia prisiimti didelius užsakymus, jos negali pasakyti: palaukite, po 6–9 mėn. turėsime perkvalifikuotų specialistų, arba luktelkit, po 3 mėn. potencialūs darbuotojai galės užsirašyti į eilę Lietuvos ambasadoje ir dar po mėnesio galėsime patvirtinti, ar turėsime žmogiškųjų išteklių užsakymui įgyvendinti.
Šioje vietoje galiu lengvai nuspėti priekaištingą raginimą: „Pirmiausiai įdarbinkite lietuvius!“. Tarsi patiems darbdaviams, kuriems įprastai įdarbinti lietuvius yra ir greičiau, ir paprasčiau, ir ekonomiškai efektyviau, tai nebūtų atėję į galvą...
Realybė tokia, kad Užimtumo tarnybos skelbiamais paskutiniais duomenimis, š. m. vasarį šalyje buvo apie 160 tūkst. bedarbių. Tarp jų yra įskaičiuoti ir dalyvaujantys persikvalifikavimo programose, trečius metus vaikus auginantys tėvai ir pan. Anot Užimtumo tarnybos, realiai šiai dienai ieškančių darbo ir pasiruošusių įsidarbinti yra tik 35–40 proc. visų registruotų bedarbių. Vadinasi, šiandien visoje Lietuvoje norinčių ir galinčių įsidarbinti yra 50–60 tūkst. Šį skaičių išdalinus regionams ir miestams, įvertinus tų žmonių kvalifikacijas suprantame, kad darbo rinkoje laisvos darbo jėgos praktiškai nėra.
Žvelkime dar ir į platesnį demografinį kontekstą – nuo 3 mln. gyventojų 2012 m., iki 2,8 mln. gyventojų 2022 m. matome, kad per dešimt metų Lietuvoje gyventojų sumažėjo beveik 7 proc. Itin gąsdina būtent darbingo amžiaus asmenų grupės traukimosi mastas.
Šiandien kitos galimybės tiesiog nėra – darbo rinkos potencialui papildyti reikalingi darbuotojai iš trečiųjų šalių. Prošvaisčių jau yra – po sutelkto ir produktyvaus darbo matome verslui reikalingus Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimus. Visgi dėl trečiųjų šalių darbuotojų intensyviai konkuruojame su kitomis ES šalimis, todėl būtina toliau tobulinti savo trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo procedūras, ieškoti galimybių trumpinti leidimų laikinai gyventi išdavimo terminus.
Turime suprasti, kad nesudarius galimybės atvykti darbuotojui, likus neužpildytai darbo vietai ir neatlikus planuotų užsakymų, nukenčia ne tik verslas, bet ir valstybė. Įmonės praradimai atsiliepia valstybės biudžetui nesurinkta gyventojų pajamų mokesčio, socialinio draudimo įmokų ir pelno mokesčio dalimi.
Žinau, kad vos prakalbus apie darbuotojus iš trečiųjų šalių, ataidi kaltinimai vaikantis pigios darbo jėgos. Tokiais atvejais raginu atsikratyti mito paskaičiavus šios, sakyčiau, visgi brangios darbo jėgos papildomus kaštus.
Visų pirma, užsieniečio darbo vietos kaina yra tokia pati, kaip ir Lietuvos piliečio – tai įtvirtina Užsieniečių teisinės padėties įstatymas. Be to, darbdavys patiria daug papildomų kaštų dar iki užsieniečio įdarbinimo: tenka vykti į užsienį, kur atsirenkami darbuotojai, darbdaviai padengia dokumentų tvarkymo kaštus. Jeigu samdomas ne vienas užsienietis, dokumentų tvarkymo išlaidos gali siekti tūkstančius.
Galiausiai darbdavys dažnu atveju papildomus kaštus patiria rūpindamasis ir jau įdarbintu darbuotoju. Pavyzdžiui, apmoka apgyvendinimą iki kol užsienietis susiranda būstą. O kur dar po ilgo atrankos ir įdarbinimo proceso sekantis integracijos etapas, taip pat reikalaujantis ne tik finansinių, bet ir žmogiškųjų resursų.
Jei jau dabar kalbame apie poreikį prisitraukti darbuotojų iš trečiųjų šalių, tai dar aršesnė konkurencija dėl darbuotojų su kaimyninėmis valstybėmis laukia, tikėtina, po poros metų, kai ekonomika stabilizuosis ir grįšim į ekonominio ciklo kilimo fazę. Konkuruoti galėsime tik sukūrę konkurencingą struktūrą: patrauklias, greitas, aiškias migracijos procedūras, racionaliai sutrumpinę prašymų nagrinėjimo terminus, patvirtinę integracines programas. Turime atsisakyti išimčių, atskirų tvarkų, papildomų išimtinių atvejų ir paprastinti sistemą: padaryti ją aiškesnę, skaidresnę ir efektyvesnę.
Demografinė situacija visoje Europoje sparčiai keičiasi mums nepalankia linkme. Lietuvoje šią situaciją vertina ir demografijos bei migracijos politiką formuoja atskiros institucijos iš savo požiūrio kampų. Lietuvoje neturime vienos atsakingos institucijos, kuri į demografiją ir migraciją pažiūrėtų kaip į vieną vientisą iššūkį – analizuotų ir teiktų kompleksinius pasiūlymus.
Kaip žinia, kai nėra vieno atsakingo, tai ir atsakomybės nėra. Neseniai Neformalaus liberalių diskusijų klubo, Lietuvos verslo tarybos (asociacijos „Investors‘ Forum“, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos ir Lietuvos darbdavių konfederacijos), Seimo Ateities komiteto, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto organizuotame forume „Kaip stabdysime depopuliaciją?“ buvo priimta rezoliucija raginanti sutarti, kas atsakingas, suformuoti užduotį – spręsti migracijos ir demografijos klausimus, ir bendradarbiaujant siekti rezultatų.
Verso taryba, dirbdama su institucijomis dėl Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimo, jau parodė, kad galima kryptingai ir efektyviai veikiant drauge rasti sprendimus. Dabar turime eiti į kitą lygi – kartu sukurti ilgalaikę strategiją, kuri padėtų šiai valstybei išlikti, sustiprėti, ilgajame laikotarpyje pritraukti talentus. Bet šiam dialogui reikalingas aiškus, kompetentingas partneris – atsakinga institucija, kuriai deleguota kuruoti demografijos ir migracijos klausimus.
