Nei emigracija, nei kirpėjos amatas nesunaikino tikrojo potraukio – grįžo ir padeda išskirtiniams vaikams

Neseniai ji dar buvo pameistrė, o dabar jau savarankiškai dirba ikimokyklinio ugdymo pedagogo padėjėja – talkina specialių poreikių turintiems vaikams.

A.Ulskienės tėvai – mokytojai, mokytoja buvo ir jos močiutė, tačiau pati Agnė ne iš karto pratęsė šeimos pedagogų tradiciją. Baigusi Kelmės „Aukuro“ vidurinę mokyklą ji įstojo į profesinę mokyklą Vilniuje mokytis kirpėjos amato. O po pirmųjų mokslo metų sulaukusi kvietimo padirbėti per vasarą Anglijoje, joje užsibuvo gerokai ilgiau.

„Man ten patiko, o ir uždarbis – nemažas, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kuriantys Lietuvą. Pameistrystė“ pasakojo A.Ulskienė. – Pasiėmiau akademines atostogas manydama, kad po metų grįšiu ir baigsiu mokslus, bet grįžau net po penkerių metų. Negalėjau svetur likti ilgiau – ilgėjausi Lietuvos“.

Grįžusi namo Agnė padirbėjo kirpėja, vėliau – sekretorės padėjėja mokykloje. Po to buvo dar viena kelionė darbams į užsienį, dar vienas kelias namo ir dar vienas darbas, tąkart – kelionių agentūroje.

Dirbdama įvairius darbus moteris augino ir vaikus. Šiuo metu jos sūnui – 17 metų, dukrelei – penkeri.

„Dukra paaugo. Atėjo metas jai lankyti darželį, o man – imtis darbų. Kaip tik tada, prieš porą metų, ir sulaukiau mamos kvietimo – Kelmės mokykloje, kurioje ji dirbo, labai reikėjo mokytojo padėjėjo.

Tuo metu tokia profesija dar buvo naujovė, nebuvo specialistų. Bet mokyklą lankė pora vaikų, kuriems reikėjo pagalbos, ir aš pradėjau dirbti. Tai buvo nemenkas iššūkis. Reikėjo ne tik žinių, bet ir laiko susidraugauti su vaikais, juos perprasti“, – apie tai, kaip atsidūrė mokykloje, pasakojo A.Ulskienė.

Pradėjusi dirbti Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje Agnė baigė ir kursus, kad galėtų dar labiau pagelbėti specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Jiems tenka padėti ne tik mokantis, bet reikia ir įvairios fizinės pagalbos, pavyzdžiui, nulipti laiptais ar padėti valgant, o kai kuriems – ir nuolatinės globos.

Vien kursais A.Ulskienė neapsiribojo. Sužinojusi, kad Šiaulių technologijų mokymo centre (TMC) galima įgyti ikimokyklinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją patvirtinantį diplomą, moteris ryžosi kelionėms iš Kelmės į Šiaulius, – ji įstojo į mokyklą ir pasirinko mokymosi pameistrystės būdu formą.

„Norėjau įgyti išsilavinimą, bet būgštavau, ar mokslus bus galima suderinti su darbu. Pasirodo, viskas įmanoma.

Būdavo momentų, kai padėdavau knygas į šalį – atrodydavo, kad daugiau nebegaliu. Bet prisiverčiau nenuleist rankų, ir pamažu tapo lengviau. Atsiskaitydavau, laikiau egzaminus, ir žiūriu, kad jau – ir mokslų pabaiga“, – nusišypsojo Agnė.

Baigusi Šiaulių TMC pameistrystės būdu ji nesustojo. Moteris toliau kaupia žinias dalyvaudama įvairiuose seminaruose, kursuose ir taip tęsia šeimos pedagogų liniją.

Agnė pasitarti dažnokai užsuka pas buvusią savo profesijos mokytoją Rasą Kildonavičienę, kuri darbuojasi ne tik Šiaulių TMC, bet Rėkyvos progimnazijoje.

„Pas mus į mokymo centrą ateina mokytis nemažai dirbančių ikimokyklinėse ugdymo įstaigose žmonių. Jiems reikia teorinių žinių. Labai gerai yra tai, kad tas žinias jie iš karto pritaiko savo darbe.

Tai mokiniai, kuriems ne tik svarbu gauti diplomą. Jie kaupia psichologines, pedagogines žinias, taigi sužino, kaip padidinti vaiko pažangą, kokį ugdymo metodą parinkti“, – apie pameistrystės ypatumus kalbėjo profesijos mokytoja R.Kildonavičienė.

Pasak jos, pedagogų padėjėjų kvalifikacija atsirado kaip dalis įtraukiojo ugdymo. Įvairių specialiųjų poreikių turintys vaikai nebėra nukreipiami į specializuotas mokymo įstaigas, bet mokosi kartu su bendraamžiais bendrojo lavinimo mokyklose.

„Į mokyklas bei darželius ateis vis daugiau vaikų, turinčių specialiųjų poreikių – didelių fizinių ir kitokių sutrikimų, todėl reikia mokėti jiems padėti ne tik pasirūpinti savimi. Reikia, kad jie būtų ugdomi ir pasiektų pažangą.

Pedagogo padėjėjai, turintys pedagoginių, psichologinių žinių ir išmanantys ugdymą, jiems yra ypač reikalingi“, – patikino R.Kildonavičienė.

Pasak Šiaulių TMC direktoriaus pavaduotojo Rimanto Urmano, pameistrystės mokymo forma šioje mokykloje buvo pradėta taikyti maždaug prieš penkerius metus.

„Besimokančių pameisrytės būdu pas mus vis daugėjo, o šiuo metu turime 66 pameistrius – apie 5–7 proc. centro mokinių pasirenka tokią mokymosi formą. Taigi daug darbdavių užsiaugino gerų darbuotojų, pirmiausia juos įdarbinę kaip pameistrius“, – sakė R.Urmanas.

Pasak jo, anksčiau dažnokai tekdavo girdėti įmonių priekaištų, kad mokykla neparengia gerų specialistų.

„Šią problemą išsprendė būtent pameistrystė, nes mokiniai praktinių įgūdžių įgyja konkrečiose darbo vietose ir pamažu įsilieja į darbo rinką.

Vienas kelias link pameistrystės veda žmones, kurie pas mus ateina mokytis jau dirbdami. Su jais sudarome sutartį – jie pas mus ima mokytis profesijos pameistrystės būdu.

Kitas kelias – kai mūsų mokiniai, įgavę pirminių įgūdžių, įsidarbina pagal specialybę pameistriais įmonėse, kurias arba patys susiranda, arba įmonės kreipiasi į mus ir juos pasikviečia.

Atrodytų, viskas paprasta: teorijos mokomasi mokykloje, o įgūdžiai kaupiami įmonėse.

Tačiau yra profesijos mokymo programa, ir ne kiekviena darbo vieta įmonėse atitinka tą programą.

Taigi mūsų įstaigos užduotis – užtikrinti, kad mokinys įgytų visas kompetencijas, numatytas jo pasirinktos profesijos mokymo programoje.

Jeigu įmonėje nėra tokių galimybių, tuomet mokykla turi tai padaryti savo mokymo bazėje, padedant profesijos mokytojams“, – štai taip pameistrystės subtilybes paaiškino R.Urmanas.

Pasak jo, pameistrystė ir mokymo įstaigai suteikia nemažai privalumų, nes su įmonėmis atsiranda nuolatinis ryšys, baigę mokslus absolventai jose įsidarbina.

Pasak Šiaulių TMC laikinai pareigas einančios direktorės Jolitos Vengrės, prieš metus buvo sujungtos trys mokymo įstaigos, taigi šiuo metu TMC yra 9 mokymo skyriai, o su įmonėmis yra pasirašyta apie 500 bendradarbiavimo sutarčių.