Atsistoti ant kojų karo nualintai šaliai turėtų padėti Maršalo planas. „Tai didžiausias fondas ir planas šiame šimtmetyje“, – taip apie jį sako buvęs finansų ministras, o dabar – strateginio valdymo konsultacijų įmonės „Insynergy4“ partneris, finansininkas Vilius Šapoka.
Jis kartu su kitais dalyviais konferencijoje „Lietuvos Davosas“ svarstė, kaip Maršalo planas gali pakeisti Ukrainą ir viso regiono ekonomikos ateitį, bei kokios Lietuvos verslo galimybės dalyvauti įgyvendinant planą.
„Žinoma, Ukrainą reikės atstatyti. Žala likimams, šaliai – kolosali ir protu sunkiai suvokiama: dešimtys tūkstančių nužudyta, jau fiksuota 75 tūkst. karo nusikaltimų, pagrobta 16 tūkst. vaikų. Įsivaizduokite Šiaulius – vaikščiojate visą dieną ir nesutinkate nė vieno mokyklinio amžiaus vaiko. 8 mln. ukrainiečių išvykę iš šalies – tai beveik 20 proc. gyventojų, 60 proc. skursta.
Įsivaizduokite Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir Šiaulius – Ukrainoje sunaikinta tiek daugiabučių, kiek jų yra visuose šituose miestuose kartu paėmus, arba beveik 18 tūkst.
Įsivaizduokite, kad teritorija nuo Druskininkų iki Narvos Estijoje būtų užminuota – ją reikės išvalyti nuo minų ir nesprogusios amunicijos“, – vardijo V.Šapoka.
Ukrainos realusis bendrasis vidaus produktas, 2022-uosius palyginti su 2021 m., krito 30 proc. Nepaisant to, šalies ekonomika vis dar veikia – prie planinės, karo ekonomikos dar nepereita. „Tačiau ta katastrofa, kurios laukėme dėl pandemijos, yra mizeris, palyginti su tuo, kas vyksta Ukrainoje“, – vertino pranešėjas.
Kai skaičiuojama, kiek reikės lėšų Ukrainai atstatyti, jo teigimu, niekas nekalba apie mažesnę sumą nei pusė trilijono JAV dolerių. Kitų vertinimais ji pakyla ir iki trilijono JAV dolerių.
Kaip konferencijoje „Lietuvos Davosas“ sakė V.Šapoka, istorinė praėjusių metų gale priimta Jungtinių Tautų rezoliucija numato, kad dėl viso to, kas paminėta anksčiau, kalta Rusijos Federacija. Ji ir turi už visa tai susimokėti.
„Žinoma, tai ilgas procesas – iki šiol nėra teisiškai išaiškinta, kaip paimti įšaldytas lėšas, kaip reikės pasiimti reparacijas... Bet Ukraina turi planą. Plano Ukrainai nereikia – ji pati jį turi. O mes turime jai padėti“, – kalbėjo V.„Šapoka tikindamas, jog tai, kad plano Ukrainai nėra, jo nebus, ir tai – pats geriausias dalykas.
Finansininkas aiškino, kodėl taip mano. Pernai vasarą Lugano konferencijoje Ukraina pristatė savo viziją: stipri europietiška Ukraina – magnetas tarptautinėms investicijoms. Prioritetiniai sektoriai: gynybos pramonė, metalurgija, mašinų statyba, energetika, žemės ūkis, informacinės technologijos. Visa tai siejama su europietišku keliu, su žaliuoju kursu, skaitmenizacija.
„Bet tam, kad tai virstų planu, kuris paremtas finansiniais ištekliais, dar daug ką reikia nuveikti, – komentavo pranešėjas. – Ukraina iš karto pasakė, kad ji reaguos į situaciją, girdės partnerius“.
Minėtoje Lugano konferencijoje ne tik buvo pristatytas šis planas, prie kurio dirbo virš 2 tūkst. žmonių, bet ir susitarta dėl esminių principų. Juos patvirtino ir finansiniai donorai.
Partnerystės principas sako, kad Ukraina valdys visą procesą, kiti partneriai jai padės. „Manau, tai – pats geriausias dalykas, nes Ukraina pati gerai žino, kas jai geriausia“, – įsitikinęs V.Šapoka.
Maždaug tuo pat metu, kai buvo pristatytas šis planas, ES institucijos padarė tai, kas, pranešėjo žodžiais tariant, anksčiau buvo neįsivaizduojama: Ukraina tapo šalimi kandidate į ES.
V.Šapoka aiškino: kad Ukraina netaptų žlugusia valstybe, kritiškai svarbūs keli dalykai – ji turi susitvarkyti su korupcija, įsigalėjusiu oligarchų valdymu, turi sutvarkyti teisinę sistemą. Kitaip pristatytas planas nebus paremtas pinigais.
Svarbiausias įvykis, susijęs su Ukrainos planu – G7 sprendimas, priimtas pernai gruodį: įkurti donorų platformą iš Ukrainos, G7 šalių, ES, finansiniai partnerių – Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko – atstovų. Tikslas – koordinuoti, kad poreikiai atitiktų galimybes, skatinti reformas, skatinti privataus sektoriaus augimą, užtikrinti skaidrumą ir paramos nuoseklumą.
„Manau, tai – vienas esminių dalykų, kas leis Ukrainai įgyvendinti savo planą“, – komentavo V.Šapoka.
Birželį Londone rengiama konferencija, kurioje prasidės konkrečios diskusijos, kaip finansuojant privatų sektorių pradėti Ukrainos atkūrimą.
„Labai svarbu integruojantis į europinę bendruomenę išlaikyti nacionalinį charakterį, kuris Ukrainai leido sėkmingai atremti agresiją. Čia buvo pasitelktas decentralizuotas modelis pasitikint savo žmonėmis, kad jie žinos, kaip apginti savo šalį.
Tai – laisvų žmonių bendruomenė. Jie patys geriau žinos ir kaip kariauti, ir kaip atstatyti ekonomiką. Mūsų uždavinys – jais pasitikėti ir padėti“, – kalbėjo finansininkas.
„Lietuvos Davoso“ konferencijoje dalyvavo ir Adomas Audickas. Jam yra tekę būti Ukrainos premjero patarėju, patarėju prezidento administracijoje, Ukrainos ekonomikos ministro patarėju. Dabar A.Audickas dirba privačioje įmonėje Ukrainoje, kur ir gyvena.
Iš Kijevo į konferenciją Vilniuje atvykęs A.Audickas pasakojo, jog Ukraina labai nevienoda: „Ji visada buvo didelė ir nevienoda, tačiau dėl karo tai dar labiau matyti. Rytuose, šalia fronto, situacija tragiškai bloga, o Kijeve dabar gyvenimas normalizavęsis.
Pirmąją karo dieną buvau Kijeve – žmonės buvo pasimetę. Išvykau, po mėnesio grįžau, tačiau gyvenimas vis dar buvo ne koks: parduotuvės, restoranai neveikė, niekur nebuvo muzikos, žmonių – nedaug, veikė sirenos. Su laiku supratau, kad žmogus prie visko pripranta: normalizavosi ir pati situacija, bet ir pripratome prie sirenų, raketų.
Kijeve ukrainiečiai nesijaučia depresyviai – laimės kiekis, kuris būdavo anksčiau, žinoma, mažesnis, tačiau jis nėra iš esmės kitas“.
Jis svarstė: ukrainiečiams kartais reikia parodyti pavyzdį, o Lietuva čia gali suvaidinti labai svarbų vaidmenį. Juk mes – iš panašios erdvės, padarėme tuos darbus, kuriuos jie turi padaryti.
„2014 m. Ukrainoje pasikeitus valdžiai buvo idėjų, kad reikia pakeisti ekonomiką, pagerinti sąlygas verslui. Ukrainiečiai nuėjo dereguliacijos keliu. ES ragino rereguliuoti – eiti nuo Sovietų sąjungos prie ES, ir įspėjo, kad kartais reguliacijos bus dar daugiau. Užtruko, kol ukrainiečiai tai suprato. Sakyčiau, kad taip nutiko visai neseniai – iki tol buvo mintis dereguliuoti. Kadangi tokiu atveju sinchronizacijos su ES nėra, įstoti į Bendriją nepavyksta“, – svarstė A.Audickas.
Jis įvertino ir šaliai atstatyti skirtą fondą.
„Mano supratimu – ne fondas esmė. Esmė – kur Ukraina bus po 5, po 10 metų. Paveikslą nubrėžti galime kiekvienas skirtingai, tačiau jei pasakysime, kad tikslas – Ukrainos narystė ES, mano galva, to ir užteks. Jei padarysime, kad pasibaigus karui verslo sąlygos Ukrainoje pasikeis, nebereikės didelių fondų. Privatus verslas ras lėšų, jei bus investicinių projektų, kurie neša grąžą.
Fondų socialinei, ekonominei infrastruktūrai reikia, tačiau tos sumos, kurios dabar įvardijamos, mano supratimu, stipriai per didelės – tokių pinigų nelabai ir reikia“, – kalbėjo forumo dalyvis.
A.Audicko įsitikinimu, svarbu ir tai, kad Ukrainoje atsirastų pinigų paskirstymo mechanizmai. Iki karo Ukraina per metus – tiek privatus, tiek viešasis sektorius – investuodavo apie 20 mlrd. JAV dolerių. Minimų 500 mlrd. JAV dolerių Ukrainai atstatyti, A.Audicko nuomone, šalis nepajėgs aprėpti.
„Tuo labiau, kai kalbame apie atstatymą – jis turi būti koordinuotas. Vienintelis mechanizmas, kuris veikia – europinių struktūrinių lėšų skirstymo sistema. Ji patikrinta laiko, veikia 40 metų ir veikia daugelyje šalių. Jei Ukraina nepadarys šitų namų darbų, kito kelio nėra: šių lėšų negali skirstyti privatus verslas. Jei lėšas skirstys tarptautinės organizacijos, taikys tokius aukštus standartus, kad ukrainiečių verslas ar netgi įstaigos projektų niekada neparengs. Valstybė jau dabar turi kurti sistemą suprasdama, jog eina į ES“, – sakė forumo dalyvis.
Jis įsitikinęs: jei be šio vieno tikslo – Ukrainai tapti ES nare – iškelsime dar tris, nepavyks įgyvendinti nė vieno.
„Ukrainos administraciniai gebėjimai, deja, nėra labai stiprūs“, – pridūrė A.Audickas.
„Lietuvos Davoso“ konferencijoje kalbėjusi Užsienio reikalų viceministrė Jovita Neliupšienė minėjo, kad visų pirma Rusijos agresijos Ukrainoje siekis – sugriauti demokratines institucijas ir užkirsti kelią į demokratiją, į grįžimą į Vakarų institucijas.
„Tie Rusijos veiksmai, kuriuos matome, nėra tai, ko nebuvo galima nuspėti, tik vasario 24 d. mastas bent jau kai kurioms šalims buvo netikėtas.
Tačiau Ukraina pasirinko demokratijos kelią jau seniai – dar 2004 m. vykusi Oranžinė revoliucija buvo vienas labiausiai matomų šio kelio etapų.
Tiesa, kol Ukrainoje neprasidėjo Rusijos agresija, Europa nebuvo pasiruošusi suteikti aiškaus riboženklio, link kurio Ukraina turėtų judėti. Pernai metų birželį padarytas tikriausiai istorinis sprendimas – pasakyta, kad Ukraina gali būti kandidatė į ES. Kai kalbame apie buvimą kandidate ir galbūt metų pabaigoje galimą derybų dėl narystės pradžią, turime omenyje, kad Ukraina turi tapti pilnateise ES nare su visa iš to išplaukiančia teisinės valstybės struktūra, demokratinėmis institucijomis, skaidrumo, antikorupcinėmis taisyklėmis.
Viena pagrindinių Maršalo plano žinučių – Ukrainos atstatymą turime sieti su reformomis“, – komentavo J.Neliupšienė.
Anot jos, kai kalbama apie ilgalaikę paramą – tai būtų švietimo, sveikatos, energetikos ar koks kitas sektorius – atstatymo programa bus susieta su narystės reformomis. Viceministrė mano, kad net jei paramą skiria JAV, Japonija ar kita šalis, šios puikiai įsivaizduoja, kad reformų programa, kurios reikalauja narystė ES – labai gili ir atitinka aukščiausius demokratijos institucijų standartus.
Lietuvos institucijos Ukrainai yra suteikusios daugiau nei 800 mln. eurų pagalbos. Mūsų stiprioji pusė, J.Neliupšienės tikinimu – patirtis. Turime integracinę patirtį į ES, turime bendrosios istorinės patirties su Ukraina. Į mus ir į mūsų verslą žiūrima kaip į tuos, kurie gali pasakyti, kokių projektų reikia greitajam atstatymui, kritinės infrastruktūros atkūrimui, į mus žiūri ir norėdami suprasti, nuo kokių reformų pradėti, kad motyvacija nei Ukrainos valdžiai, nei žmonėms nedingtų pirmaisiais metais, „nes darbas iš tiesų labai sunkus, o reformos nėra pigios ir paprastos“.
„Reikia labai aiškiai pasakyti: nevykdant reformų ir neturint skaidrių finansų skirstymo institucijų atstatymas strigs“, – konferencijoje sakė viceministrė.
„Kad nebūtų nusivylimo, ukrainiečius reikia palaikyti ne tada, kai jie viską susitvarkys, o padėti kiekviename etape, finansine parama – taip pat.
Lietuva iš savo patirties, manau, geriausiai galėtų patarti, kaip skirstyti lėšas – reikia padėti Ukrainai kuriant mechanizmus, kuriuos daug kartų kūrė ir perkūrė Lietuva. Ta mūsų patirtis pakankamai sėkminga.
Kad ir padedant kurti vystymosi banką – tai galėtų būti tas fokusas, kur mūsų patirtis būtų tikrai naudinga“, – vardijo V.Šapoka.
Jo nuomone, Ukraina tampa geopolitiniu saugumo garantu. Čia daug kas suksis apie gynybos pramonę, su tuo susijusias šakas. Statybų sektorius verslininkams gali būti patrauklus, tačiau atstatant Ukrainą norės dalyvauti visas pasaulis, be to, tokia veikla gana trumpa. Ilgalaikėje perspektyvoje V.Šapoka, kalbėdamas apie perspektyvas verslui, išskyrė gynybos pramonę, IT – tai, ką Ukraina nurodo kaip savo prioritetus.
„Lietuva nėra labai didelė rinka, stambių gamyklų čia nepastatysi, nes turime ribotus darbo jėgos išteklius. Jei norite didelio verslo, Ukrainoje vystyti milijardinį verslą – daugiau galimybių. Bet to padaryti nepavyks labai greitai, ypač dabar. Jei žmonės tiki, kad Ukraina taps ES dalimi, Lietuvos verslininkai turės nueiti ilgą kelią: reiks lokalizuotis, reikės priprasti kiek kitaip dirbti – bus sudėtinga, bet ilguoju laiku perspektyvų yra“, – savo požiūriu pasidalijo A.Audickas.
Vis dėlto šiuo metu galimybės Ukrainos vidaus rinkoje nėra labai perspektyvios: iš Ukrainos išvykę apie 8 mln. žmonių, pajamos kritusios, vartojimas susitraukęs.
„Ukrainos eksportas labai paprastas – tai dviejų tipų žaliavos: metalas ir metalo rūdos. O kadangi dabar kyla problemų su logistika – iš Ukrainos eksportuoti labai brangu, sunaikinta dalis reikiamos infrastruktūros, be to, Lietuva čia nelabai turi patirties – lieka žemės ūkis. Čia galimybės didesnės.
Esama įmonių, kurios valdo 500 tūkst. ha – didelius verslus čia galima išvystyti, be to, šios šakos įmonės visada uždirbdavo. Tačiau šiuo metu, kaip minėjau, problemų kyla dėl itin brangios logistikos: išvežti grūdus galima, tačiau uždirbti – nelabai.
Situacija nėra gera, o kai situacija nėra gera, tai ir galimybių nėra daug. Tačiau tikime, kad ateityje sunkvežimis, kuris važiuoja Vakarų link, pasieks tikslą, todėl, be abejo, tokioje rinkoje dirbti galimybių yra labai daug“, – komentavo A.Audickas.
