Sutrikusi logistika, išaugusios krovinių gabenimo kainos, netrukus – Rusijos agresija prieš Ukrainą, paskatinusi žaliavų ir energijos išteklių brangimą. To pasekmė – dviženklė infliacija.
Tačiau šalies verslas atsilaikė net ir tokiomis sąlygomis. Lietuvos BVP per metus paūgėjo 2,2 procento.
Įspėjimo signalas
Vis dėlto dauguma ekonomistų ne veltui prognozuoja, kad šių metų pirmoje pusėje Lietuva gali patirti techninę recesiją. Mat jau paskutinis 2022 metų ketvirtis nebuvo įspūdingas – palyginti su trečiuoju ketvirčiu, BVP smuko 0,5 procento.
Tai nulėmė tiek neaiškumai dėl energijos kainų, nors jos jau akivaizdžiai pradėjo mažėti, tiek pradėjusios kilti bazinės palūkanų normos.
Kaip pažymėjo ekonomistas Tadas Povilauskas, pagal ketvirtąjį ketvirtį fiksuotą nuosmukį Lietuva atsidūrė tarp prasčiausiai pasirodžiusių Europos šalių.
„Tačiau dar prastesnius nei Lietuva BVP pokyčius praėjusį ketvirtį parodė tos šalys, su kuriomis mes dažnai lyginamės, – Lenkija, Estija ir Švedija. Būtent Lenkijos ketvirtinis BVP pokytis buvo prasčiausias ES šalyse (kritimas siekė 2,4 proc., palyginti su ankstesniu ketvirčiu. – Red.).
Estijoje BVP smunka jau tris ketvirčius iš eilės ir ten techninė recesija juda realios recesijos link. Beje, Baltijos ir Šiaurės šalys yra tos, kuriose daug didesnė kintamų palūkanų dalis ir kurioms augančios palūkanų normos darys vis didesnę įtaką ir ateinančiais mėnesiais. Todėl labai realu, kad bent jau pirmąjį pusmetį šiam regionui bus santykinai skaudžiau.
Tačiau eilėje laukia Pietų Europa – ten didėjančios palūkanos reikalaus vis daugiau pinigų jau daug didesnėms palūkanoms mokėti tų šalių valdžiai refinansuojant paskolas“, – aiškino T.Povilauskas.
Recesija – ant nosies
Ekonomisto Aleksandro Izgorodino nuomone, techninės recesijos, kai BVP smunka du ketvirčius iš eilės, mūsų šaliai greičiausiai nepavyks išvengti.
Sausio duomenys parodė, kad neužtikrintai jaučiasi ekonomikos variklis – eksportuojanti pramonė, kurios lūkesčiai buvo prastesni netgi nei COVID-19 pandemijos metu. Be to, vis daugiau produkcijos kraunama į sandėlius, o ne parduodama.
„Kol kas duomenys rodo, kad pirmąjį šių metų ketvirtį galime vėl sulaukti nuosmukio. Vienintelė gera naujiena – atsigaunantys vartotojų lūkesčiai. Žmonės optimistiškiau vertina darbo rinkos, savo finansinės būklės perspektyvas.
Tad augantis vidaus vartojimas gali sušvelninti pramonės kritimą. Bet Lietuvos ekonomika vis tiek yra daug labiau priklausoma nuo eksporto“, – sakė A.Izgorodinas.
Pasak finansų analitiko Mariaus Dubnikovo, energetinė krizė, kai elektros ir dujų kainos buvo pašokusios net kelis kartus, labiausiai paveikė būtent gamybos sektorių. Ryškiausias pavyzdys – iki šiol pusiau veikianti „Achemos“ trąšų gamykla.
„Smarkiai nukentėjo ir paukštininkystės ūkiai, ir pramogų bei maitinimo verslas. Stebuklas, kad esant tokioms kainoms veikė baseinai ir sveikatinimo kompleksai. Tačiau dabar šie sektoriai jau atsigauna“, – aiškino M.Dubnikovas.
Tiesa, kur kas sudėtingiau kai kuriuose kituose sektoriuose. Pavyzdžiui, baldų gamyba sausį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu, smuko net 22 proc., medienos gaminių pramonė – 17 proc.
„Šios srities įmonės labai priklausomos nuo eksporto rinkų, o jos vargu ar greitai atsigaus.
Auga palūkanos, vartotojai užsienio šalyse yra itin atsargūs, todėl mažiau įsigyja stambių pirkinių, tarp kurių yra ir baldai.
Pas mus tokia tendencija gerokai mažiau juntama dėl to, kad, nepaisant didžiulės infliacijos, gyventojų pajamos toliau didėja. Daugelyje užsienio šalių jos augo kur kas lėčiau, o kai kur išvis simboliškai“, – aiškino M.Dubnikovas.
Pelnas bus mažesnis?
Daugelis vartotojų augančias bazines palūkanas jau pajuto savo kailiu, kai mėnesinė būsto paskolos įmoka pašoko šimtine ar net keliomis šimtinėmis eurų tarpbankinių palūkanų normai EURIBOR pakilus nuo 0,5 iki 3,5 proc.
Tačiau net ir tai greičiausiai nebus riba, nes Europos centrinis bankas toliau nusiteikęs didinti bazines palūkanas.
O tai reiškia, kad daugiau mokėti turi ne tik paskolas turintys gyventojai, bet ir verslas.
„Žinoma, kapitalo kaina verslui auga kartu su bazinėmis palūkanomis. Tačiau kai vartotojai keičia įpročius, kai pagaliau pinga žaliavos ir energijos ištekliai, brangesnes paskolas bus labai sunku perkelti ant pirkėjų pečių, juk veikia ir konkurencija.
Tad kapitalo pabrangimas greičiausiai atsilieps akcininkų kišenei – tiesiog sumažės pelnas“, – prognozavo finansų analitikas M.Dubnikovas.
Pieno krizės dugnas
Kone visiems vartotojams svarbiausia – kada nustos augti pagrindinių maisto produktų kainos. Mat jos pernai šoko įspūdingai – gruodį maisto gaminiai buvo net trečdaliu brangesni nei prieš metus.
Tiesa, panašiai nutiko ir kaimyninėse valstybėse – Estijoje jie pabrango beveik 31 proc., Latvijoje – 27 proc.
Vienas sektorių, kuriame kainos pakilo itin ženkliai, buvo pieno produktai. Tikimybė, kad jie ims pigti, yra, nes ėmė mažėti pieno supirkimo kainos.
„Padėtis pieno rinkoje labai greitai keičiasi, net ne kas kelis mėnesius, o kas savaitę. Kovo pradžioje būčiau pasakęs, kad pieno produktų rinkose dugnas jau pasiektas ir nuo šiol bus viskas geriau, bet netrukus tos gerėjimo tendencijos ėmė ir sumažėjo.
Aš pats manau, kad rinkoms kristi nebėra kur, tik kol kas jose dar nėra ramybės, o tai daro įtakos visam sektoriui – pieno perdirbimo įmonių galimybės parduoti gaminius atsiliepia ir žaliavinio pieno kainai“, – paaiškino įmonės „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius Trumpa.
Net ir prasidėjus karui Ukrainoje praėję metai pienininkystei buvo labai geri, bet didžiausias nuosmukis prasidėjo tuomet, kai sustojo vartojimas.
„Pinigus, kuriuos galėtų uždirbti įmonės ir sumokėti žemdirbiams, turi vartotojai. Jie šiuo metu maistui, tad ir pieno produktams, išleidžia mažiau.
Juk dėl infliacijos turi brangiau mokėti už paslaugas, brangiau kainuoja energija, o ypač smarkiai pakilo palūkanos mokant įmokas už paskolas“, – sakė D.Trumpa.
Maisto krizė neištiko
2022-ieji, nepaisant gamtos iššūkių, karo ir kitų geopolitinių įvykių, žemės ūkiui pasaulyje ir Lietuvoje buvo geri – prognozuotos maisto krizės pavyko išvengti.
Ūkininkams atstovaujantis Raimundas Juknevičius priminė, kad šokas grūdų biržą buvo ištikęs Rusijai užpuolus Ukrainą, – kainos pašoko, nes Ukraina buvo nepardavusi daug praėjusių metų derliaus grūdų.
„Buvo visiškai neaišku, kokį poveikį rinkai padarys Rusijai taikomos sankcijos. Vėliau kainos krito, kai laivai su grūdais pajudėjo iš Ukrainos uostų“, – priminė R.Juknevičius.
Šiuo metu „Matif“ biržoje gegužės sandoriams kviečių tonos kaina siekia 263 eurus, pernai rudenį ji sukosi apie 330–350 eurų.
Palyginti 2022-ųjų derlių su 2021-ųjų, Lietuvoje grūdų, ankštinių augalų ir rapsų užauginta 0,5 mln. tonų daugiau – iš viso apie 7,3 mln. tonų. Pagal kviečių eksporto apimtį Lietuva yra grūdus eksportuojančių pasaulio valstybių penkioliktuke.
Tačiau šis sektorius turi vieną bėdą – didelė dalis derliaus tiesiog eksportuojama, užuot perdirbus vietoje ir sukūrus papildomą pridėtinę vertę. Tiesa, Grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentas Karolis Šimas teigė, kad ta vertė kuriama ne tik perdirbant grūdus, bet ir parduodant bei eksportuojant.
„Lietuvoje nė viena kita žemės ūkio šaka nesukuria tiek daug pridėtinės vertės kaip grūdininkystė, tik ji pasiskirsto įvairiuose sektoriuose.
Todėl reikia vertinti visą gaminio grandinę, kuriančią pridėtinę vertę Lietuvoje, nes viena dalis tenka ūkininkams, antra – prekybos įmonėms, kitos – vietos perdirbėjams, brokeriams, logistikos bendrovėms, gabenančioms grūdus vagonais arba sunkvežimiais, jūrų uostui bei krovos įmonėms jame“, – aiškino K.Šimas.
Pernai iki pat spalio, kai grūdų supirkimo kainos buvo didelės, profesionaliai dirbantys ūkininkai, kurie pardavė grūdus, atsižvelgiant į auginamą kultūrą iš 1 hektaro gavo 2–3 tūkst. eurų pajamų.
„Prieš kelerius metus, kai dar grūdai buvo pigūs, Lietuvos grūdų perdirbėjų prekybininkų asociacija atliko analizę ir palygino gyvulininkystės ir grūdininkystės sukuriamos bendrosios pridėtinės vertės dalis Lietuvos ekonomikai. Pastarajai teko 25 proc., grūdininkystei – 75 proc.“, – aiškino K.Šimas.
Anot jo, kiekvienam žmogui, dirbančiam Lietuvoje grūdų perdirbimo ar grūdais prekiaujančiose įmonėse, tenkanti pridėtinė vertė 2021-aisiais buvo apie 65 tūkst. eurų, o 2022-aisiais, remiantis išankstiniu vertinimu, ji turėjo viršyti net 100 tūkstančių eurų.
Galima palyginti su visų Lietuvos pramonės įmonių sukuriama pridėtine verte, tenkančia žmogui, – ji sudaro apie 30–40 tūkst. eurų.
„Mūsų asociacijai priklausančių įmonių sukurta pridėtinė vertė, tenkanti dirbančiajam, 2021-aisiais buvo 65 tūkst. eurų, o juk tai nebuvo nei derlingiausi metai, nei grūdai brangūs. Taigi grūdų prekybos, perdirbimo ir eksporto sektoriaus kuriama vertė yra ypač didelė“, – patikino asociacijos vadovas.
Greitai padidinti Lietuvos pridėtinę vertę perdirbimo grandinėje nebūtų paprasta, bet įmanoma, todėl reikia judėti ir šia linkme.
„Tiesiog miltų pramonė Lietuvoje negali greitai sukurti dar didesnės pridėtinės vertės, nes yra likę tik du malūnai – bendrovių „Malsena Plius“ ir „Kauno grūdai“. Dėl minimalios pelno maržos ir didelės konkurencijos tarptautinėse rinkose kiti šios rinkos dalyviai neišsilaikė.
O kruopų ar pašarų ruošimo rinka stabilizavosi, nors šios įmonės vis dar atranda tam tikrų nišinių prekių eksportui.
Biodegalų ar aliejaus rinka galėtų greitai padidinti perdirbamos produkcijos dalį, bet tam reikia politinės valios ir palaikymo norint padidinti šios produkcijos dalį degaluose ir sumažinant įvežtinio alyvpalmių aliejaus alternatyvą“, – aiškino pašnekovas.
Kitos grūdų perdirbimo pramonės rūšys – dribsnių ar greitųjų užkandžių gamyba – yra nišinės, bet jos smarkiai plečiasi ir jau regimas šios pramonės augimas.
„Lietuvoje perdirbama ir suvartojama šiek tiek daugiau nei 2 mln. tonų grūdų (kartu su sėklų paruošimu ir ūkininko pašarų reikmėms) – eksportuojama apie du trečdalius derliaus ir daugiau.
Vadinamasis giluminis perdirbimas, kaip kad bendrovės „Roquette Amilina“ iš kviečių gaminamas glitimas, krakmolas ir kiti produktai, sukuria didelę pridėtinę vertę, bet tokie projektai sudėtingi. Daug sugaištama laiko, kol jie įeina į rinką. Be to, tam reikia stambaus kapitalo, specifinių žinių, o plėtojant vadinamuosius plyno lauko projektus yra didelis biurokratinis reguliavimas.
Bet jeigu stambios pasaulio kompanijos pas mus ryšis investuoti į dar vieną ar dvi gamyklas, dabartinį perdirbimą padidintų iki 50 proc.“, – paaiškino K.Šimas.
Pasak jo, analogiška situacija yra ir kitose senas javų bei rapsų auginimo tradicijas turinčiose šalyse: JAV, Kanada grūdus eksportuoja panašiu santykiu, Australija – dar daugiau, nes derlingais metais sau pasilieka iki 15 proc. derliaus.
„Vis dėlto augalininkystės sektorius yra žemės ūkio ateitis.
Tai svarbu ir dėl vadinamajam ateities maistui atsiveriančių perspektyvų, ir dėl būsimo maisto trūkumo, ir dėl to, kad jis teikia ekonominę naudą mūsų valstybei, perdirbėjams, prekybininkams bei ūkininkams“, – teigė K.Šimas.
Kalba ir apie defliaciją
Didesnė pridėtinė vertė labai svarbi makroekonominiu požiūriu. Tačiau eiliniai pirkėjai regi tik tai, kad duonos ir jos gaminių kainos per metus pakilo apie 40 procentų.
Vis dėlto ekonomistai jau kurį laiką ramina, kad infliacija netrukus turėtų sustoti. „Ji rimsta, nors ir ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Pinga dujos, elektra, net ir dyzelinas, nors buvo manoma, kad nutraukus importą iš Rusijos jis ES turėtų brangti.
Tai leidžia didinti konkurenciją, o jos poveikis labiausiai juntamas ne paslaugų, bet prekybos sektoriuje. Jau dabar nerasi parduotuvės, kurioje nebūtų įvairiausių akcijų.
Kita vertus, infliacija spaudžia vartotojų lūkesčius žemyn, jie mažiau perka, stengiasi taupyti. O tai irgi postūmis mažinti kainas“, – aiškino finansų analitikas M.Dubnikovas.
Jo nuomone, jau antrąjį pusmetį galime išvysti ir seniai regėtą reiškinį – defliaciją, kai kainos, palyginti su tuo pačiu ankstesnių metų laikotarpiu, bus mažesnės. Tai gali nulemti ir dar vienas veiksnys – itin didelė palyginamoji bazė.
