Karas, kurį prieš metus sukėlė agresorė Rusija užpuldama Ukrainą, akimirksniu sudrebino parduotuvių lentynas ir Lietuvoje, ir kitose Baltijos valstybėse. Išlikusi istorinė atmintis žmonėms atsiuntė pavojaus signalą, ir jie suskubo pirkti maisto atsargų – baimės sukeltos panikos neįmanoma suvaldyti.
Apie tai, kokia buvo pirkėjų reakcija į karą ir kaip dabar, po metų, atrodo anuomet priimti sprendimai – pokalbis su „Norfos mažmenos“ valdybos pirmininku Dainiumi Dunduliu.
– Kaip reagavote į žinią apie karą, kai pernai vasario 24-ąją agresorė Rusija užpuolė Ukrainą?
– Pirmosiomis karo dienomis nesuvokiau, kas iš tikrųjų vyksta. Atrodė, kad viskas tuoj baigsis, kad negali šiais laikais žmonės taip elgtis – žudyti kitų. Koks žudynių tikslas? Toks elgesys prasilenkia su sveiku protu.
Net tada, kai likus porai dienų iki karo iš Kijevo buvo evakuota JAV ambasada, netikėjau, kad karo grėsmė yra reali, maniau, kad panikuojama be reikalo. Deja, viskas buvo tikra.
– Kokia buvo pirkėjų reakcija į karą? Jie graibstė produktus parduotuvėse taip pat, kaip prasidėjus pandemijai?
– Galiu palyginti dabartinį prekių pardavimą su tuo pačiu laiku praėjusiais metais. Akivaizdu: būtinųjų, negendančių produktų – miltų, kruopų, mėsos konservų – pardavimas šiuo metu yra perpus mažesnis, nei būta pernai kovą.
Ilgo galiojimo produktų pirkimo banga buvo didelė, tik ji atslūgo greičiau nei per pandemiją. Panika tęsėsi maždaug tris savaites ir baigėsi kovo viduryje. Tad antroje kovo pusėje parduotuvių lentynas jau buvome galutinai užpildę prekėmis.
Panikuojančių pirkėjų atakos prekybininkams yra didelis iššūkis, nes staiga išperkami neprognozuojamai dideli kiekiai prekių.
– Pernai kovo pradžioje iš parduotuvių lentynų buvo išimtos visos rusiškos prekės – degtinė, alus, saldainiai, pagardai, kosmetikos priemonės. Neliko jose nė Sakartvele gaminamo „Borjomi“ mineralinio vandens, nes įmonės akcijų paketas tuo metu priklausė su Kremliumi susijusiam oligarchui. Kaip dabar, po metų, vertinate tokį sprendimą?
– Mūsų grupės įmonė „Rivona“ turi logistikos padalinį – mes patys dalį prekių savo parduotuvėms tiekdavome tiesiai iš Rusijos. Prasidėjus karui iš karto sustabdėme visų gaminių pirkimą iš šalies agresorės – tai buvo savaime suprantamas sprendimas.
O rusiškų prekių išėmimas iš parduotuvių lentynų daugiau buvo moralinė akcija, ji nedarė jokios įtakos Rusijos ekonomikai, nes už jas jau buvo atsiskaityta dar prieš karą. Už prekes jau buvo sumokėjusios mūsų šalies įmonės tiekėjos, mes – taip pat.
Visos tos prekės vėliau buvo parduotos Lietuvoje, net ir tos, kurias mūsų konkurentai galimai sugrąžino tiekėjams. Nutarėme tai padaryti savo sąskaita – neperkėlėme naštos ant tiekėjų pečių, o gautus už tas prekes pinigus skyrėme paramai. Tiesa, vienas prekes labai greitai pardavėme, pavyzdžiui, saldainius, o kitos ilgokai užsigulėjo lentynose, kol buvo nupirktos.
Dabar, žvelgdamas atgal, manau, kad toks sprendimas buvo teisingas. Antraip gaminius būtų tekę išversti į sąvartynus Lietuvoje, o aplinkosauginiu požiūriu tai būtų nepateisinama.
Nereikėtų pamiršti ir to, kad kiekvieno vadovo sprendimus turi įvykdyti darbuotojai. Ir jeigu jiems atrodo, kad vadovo skirta užduotis yra nelogiška – kad išmesdami prekes jie atlieka beprasmį darbą, vadinasi, vadovas kažką padarė ne taip.
– Gruziniško „Borjomi“ mineralinio vandens prekyba Lietuvoje apmirė, šiuo metu jo galima įsigyti nebent kai kuriose degalinėse. Prasidėjus karui jums pačiam teko bendrauti su įmonės atstovais, kurie į Lietuvą atskubėjo iš Gruzijos. Ar šis vanduo grįžo į „Norfos“ lentynas?
– Ne, juo vis dar neprekiaujame, bet likučius anuomet pardavėme kaip ir visus kitus produktus, karo pradžioje išimtus iš prekybos. Jie kuriam laikui buvo sukrauti arba parduotuvių sandėliuose, arba centriniame tinklo sandėlyje Kėdainiuose.
Iš tiesų nė pats gerai anuomet nesupratau situacijos, susijusios su „Borjomi“ gamyba. Tik gerokai vėliau teko skaityti apie tai, iš Rusijos įmonių grupės „Alfa Group“, kuriai taikomos sankcijos, Sakartvelo vyriausybė perėmė bendrovės „IDS Borjomi Georgia“ kontrolinį akcijų paketą.
– Kitas praėjusių metų iššūkis – energijos krizė, kilusi į aukštumas šovus dujų bei elektros kainoms. Kam pirmiausia ji smogė?
– Parduotuvių veikloje svarbesnė yra elektros kaina, bet dujų daug sunaudojame gamyboje – mūsų įmonės grupei priklausančios bendrovės „Rivona“ gamybos padaliniuose. Pernai vasarą Kėdainiuose esančioje modernioje savo duonos kepykloje nustojome kepti batonus, nes ypač brangios dujos smarkiai padidino jų savikainą.
Sunki padėtis buvo ir „Rivonai“ priklausančioje Alytaus pieninėje, kur gamybos procesuose taip pat naudojamos dujos.
Anksčiau, iki karo, už dujas pieninė per mėnesį mokėdavo apie 20 tūkst. eurų, o pernai vasaros mėnesiais sąskaitos už jas padidėjo iki 120–150 tūkst. eurų. Nors pastaruoju metu buvo ypač daug kalbama apie pieno kainas, galiu patikinti – Alytaus pieninė pernai dirbo be jokio pelno.
Elektros, kaip ir dujų, kainos viršukalnę pasiekė 2022-ųjų rugpjūtį. Po to elektra pamažu ėmė pigti, bet dujų kainos dar ilgokai nesileido žemyn.
– Kiek Alytaus pieninė šiuo metu moka tiekėjams už gamybai reikalingą žaliavinį pieną?
– Pieną mums tiekia stambieji ūkiai ir kooperatyvai. Už jo kilogramą mokama bazinė kaina, įskaitant ir atvežimo sąnaudas, yra 0,27–0,29 euro be pridėtinės vertės mokesčio (PVM), o natūralaus pieno (4,4 proc. vidutinio riebumo) – 0,35 euro be PVM.
– Alytaus regionas prigludęs prie Lenkijos, o kai kurie kooperatyvai šiuo metu smarkiai padidino pieno pardavimą kaimynų įmonėms. Ar tai nesumenkino pieninės superkamo pieno kiekių?
– Anksčiau labai jausdavome lenkų įtaką, bet pastaruoju metu pokyčių nėra, vadinasi, Lenkijoje mokama kaina už pieną nėra didesnė, nei mokame mes.
Manau, kad pieno ūkiams dabar pats sunkiausias metas, nes jie nežino, kiek laiko supirkimo kainos laikysis žemumoje. Neabejoju, kad žaliavinis pienas pabrangs ir kad viskas grįš į ankstesnes vėžes, bet kol kas ūkius slegia nežinomybė, nes neįmanoma numanyti, kada tai nutiks.
– Pernai, kai rugpjūčio 17-osios vakare „Nord Pool“ biržoje elektros kilovatvalandės (kWh) kaina Lietuvai pasiekė 4 eurus, „Norfos“ parduotuvėse valandai buvo išjungtas apšvietimas. Tai padėjo sutaupyti?
– Per tą valandą, sumažinę apšvietimą, sutaupėme apie 8 tūkst. eurų, tačiau parduotuvėse juk veikė šaldytuvai, kasos aparatai, kiti įrenginiai ir už jų per valandą sunaudotą elektros energiją sumokėjome 32 tūkst. eurų.
– Po šoko elektra biržoje pigo. Kokį sprendimą priėmėte tuo metu, kai jos kainos dar buvo labai didelės?
– Nors elektra atpigo, dujos – taip pat, jų kainos negrįžo į startinę poziciją, kai, pavyzdžiui, 2021-aisiais elektros kilovatvalandė kainavo 0,04–0,05 euro. Šiemet sausį už 1 kWh mokėjome po 0,1 euro, vasarį – apie 0,12 euro, o tai du tris kartus brangiau, nei būta užpernai.
Nežinomybė – labai blogai. Tuomet, kai pernai rugpjūtį 1 kWh biržoje kainavo 0,48 euro, buvo aiškinama, kad per pusmetį kaina dar padvigubės ar net pasieks 1 eurą.
Nežinojau, ką daryti, laukiau, o vėliau pasilikome prie biržos kainos. Bet dauguma gamybininkų sudarė sutartis su elektros tiekėjais ir užfiksavo kainą. Žinau įmonių, kurios fiksavo 0,3–0,38 euro už kWh kainą, žinau ir tokių, kurios 5 metų laikui fiksavo 0,2 euro.
Dabar viešumoje kalbama, kad elektra atpigo, bet tik ne toms įmonėms, kurios sudarė fiksuotos kainos sutartis. Tokių įmonių, kurios, kaip ir mes, pasirinko biržos kainą, nėra daug. O kiti gamybininkai, mokėdami brangiai už elektrą, negali atpiginti produktų.
– Infliacijos mestas iššūkis – parduotuvėse pasiūlyti produktų už tokią kainą, kuri būtų priimtina mažai pajamų gaunantiems žmonėms. O gal jau prasidėjo kainų virsmas?
– Šiuo metu daugumos maisto produktų kainos arba nesikeičia, arba jau mažėja, pavyzdžiui, pieno produktai pinga. Vis dėlto tiekėjai – pieno perdirbimo įmonės nežino, kiek laiko žaliavinis pienas bus pigus. Savo sandėliuose jie turi produkcijos, prieš kelis mėnesius pagamintos iš brangesnio pieno, pavyzdžiui, fermentinių sūrių, sviesto ir kitokios.
Štai todėl vartotojų dar nepasiekia gaminiai, kurių savikainai įtaką daro dabartinės energijos kainos, tad jie piginami skelbiant akcijas. Juo labiau kad prekybininkai kainas gali paskelbti nė nederindami jų su tiekėjais.
Dabar pagrindinės akcijos prekybos tinkluose ir yra skelbiamos pieno produktams – visi taip norime prisikviesti savo pirkėjus. O jeigu žaliavinio pieno kainos išliks tokios kaip dabar, po poros mėnesių, manau, akcinės kainos virs nuolatinėmis.
– O yra kainų pokyčių duonos lentynose ir šviežios mėsos vitrinose?
– Pigiausia duona nebepigs, nes dabartinė jos kaina vos padengia savikainą. Brangi duona, kurios kilogramas kainuoja apie 3 eurus, tikėtina, atpigs, nes duonos savikainos pagrindinė dedamoji yra ne žaliavos – ne miltų, bet energijos sąnaudos. Tačiau kainodara vis tiek priklausys nuo to, kokią elektros ir dujų kainą užfiksavo sutartyse kepėjai.
O štai mėsa, tiksliau, kiauliena, toliau brangsta. Nuo gruodžio vidurio iki šiol kiaulių augintojams už skerdienos kilogramą mokama kaina padidėjo trečdaliu (buvo 1,8 euro, dabar – apie 2,4 euro).
Vis dėlto pirkėjai šių pokyčių nemato – parduotuvėse kiaulienos kainos nepasikeitė. Nė vienas prekybininkas nenori taip smarkiai padidinti kainų vitrinose, nes tai išgąsdintų pirkėjus.
Tačiau verslas yra verslas – prarastos pajamos už mėsą yra kompensuojamos pajamomis už pieną. Pienas šiuo metu dengia mėsos savikainą – tenka laviruoti.
Tuo metu bakalėjos prekės, pavyzdžiui, aliejus, smarkiai atpigo, gaminiai su juo – taip pat. Taigi šiuo metu ryškesnė yra prekių pigimo tendencija nei brangimo.
– O darbuotojų algos? Ar jos pasivijo infliaciją?
– Infliacija kaip reiškinys ekonomikos raidoje yra neišvengiama, bet svarbiausia, kad jai spaudžiant kiltų ir žmonių pajamos.
Pažiūrėjau „Norfos“ darbuotojų algų statistiką – koks buvo mūsų darbuotojų vidutinis atlyginimas 2018-aisiais ir koks šiuo metu. Jis padidėjo dvigubai.
Mūsų parduotuvių darbuotojai, neatskaičius mokesčių, algos gauna 1455 eurus – tokia yra 2022 m. gruodį įmonės mokėtų atlyginimų mediana.
