Prasidėjus pandemijai logistikos grandinės sutriko visame pasaulyje. Lietuvos gamintojai irgi dėl to gerokai nukentėjo, tačiau ne mažiau ir išlošė.
Mat smarkiai susitraukus importui iš Kinijos daugelis Europos kompanijų pradėjo ieškoti, kuo jį pakeisti. Tuomet įvairių sektorių Lietuvos gamybos įmonės pajuto išaugusius užsakymų kiekius. Tačiau 2022-ieji parodė, kad ekonomikos ir verslo plėtros kelyje gali būti netikėtų ir labai gilių duobių. Apie tai – pokalbis su Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu Vidmantu Janulevičiumi.
– Nepaisant įvairių nesklandumų ir kalbų apie recesiją, Lietuvos ekonomika pernai toliau augo. Tačiau problemų būta itin didelių. Kaip jas pavyko įveikti verslui?
– Keletą pastarųjų metų patyrėme išties daug sukrėtimų. Pandemija, jos nulemti tiekimo sutrikimai iš Kinijos bei kitų Azijos šalių reiškė didžiulius iššūkius. Apie tai dar buvo kalbama pernai sausį, kai konteinerių plukdymo kainos tebebuvo aukštumose, į kurias pakilo pandemijos metu.
Tačiau vėliau sulaukėme dar blogesnių naujienų – karas Ukrainoje, kylančios žaliavų kainos, infliacija. Ir viską, žinoma, vainikavo energetikos krizė. Ji sudavė skaudžiausią smūgį tiek stambiajam, tiek vidutiniam, tiek smulkiajam verslui. Juk kone iki pernykščio pavasario galutinė elektros kaina pramonės vartotojams kai kuriais atvejais siekė apie 7 ct/kWh. Tačiau netrukus ji pakilo net kelis kartus.
Nepriklausomi tiekėjai nutraukinėjo sutartis ir mokėjo baudas, kad tik išvengtų dar didesnių nuostolių. O įmonės, netekusios tiekėjų, buvo išmestos į biržą, kurioje kainos buvo kosminės.
Juk visi prisimename, kaip rugpjūtį porą valandų kilovatvalandė kainavo net 4 eurus.
Būtent kelis kartus pakilusios elektros energijos kainos tapo viena pagrindinių infliacijos priežasčių. Gamybos įmonėse atsiskaitymai už elektrą sudaro nuo 3 iki 30 proc. visų sąnaudų.
Kai pelningumo vidurkis siekia 4–5 procentus, o kaina už elektrą sąnaudų krepšelio viduje pakyla nuo 3 iki 18 procentų, dirbti tenka nuostolingai. Dėl to kai kurios įmonės netgi sustabdė savo veiklą, tačiau dauguma dirbo toliau, nes turėjo įvykdyti užsakymus, kad ir patirdamos nuostolių. Žinoma, po to tenka jau perskaičiuoti sąnaudas.
Tai yra ir viena priežasčių, dėl kurių paskutinį ketvirtį buvo stebimas pramonės sulėtėjimas. Kai nežinai būsimų sąnaudų, negali iš anksto pateikti produkcijos pirkėjams savo kainos apskaičiavimų. Jie tuomet ieško kitų gamintojų. Pandemijos metu mes perėmėme nemažai užsakovų iš Azijos bendrovių, tačiau dabar kyla grėsmė, kad galime juos prarasti.
– Kokios gali būti išeitys iš susidariusios situacijos?
– Turime investuoti į atsinaujinančiąją energetiką: tiek verslas, tiek elektros tiekėjai, tiek valstybė. Mažesnėms įmonėms, kaip ir gyventojams, galbūt pakanka turėtų savas saulės jėgaines, tačiau vidutinėms ir stambesnėms reikia vėjo elektrinių, kurios leistų užfiksuoti sąnaudas ilgam, o dėl to liktume konkurencingi.
Todėl mes palaikėme pernai valstybės nustatytas kvotas atsinaujinančiosios energetikos plėtrai. Labai gerai, kad buvo paliktas vieno gigavato rezervas eksportuojančiai pramonei ir savivaldai.
Savivaldybės, turėdamos 400 MW rezervą, gali užsitikrinti mažesnes kainas gatvių apšvietimui, energetinio skurdo mažinimo sprendimams. Galiausiai jau po kelerių metų reikės netaršaus visuomeninio transporto, tad investicijos į atsinaujinančiąją energetiką tikrai pasiteisins.
Pramonei irgi būtina turėti savo elektros generaciją. Iš valstybės pusės tam pirmiausia reikia šalinti biurokratinius trikdžius ir spartinti procesus, kurie užtrunka akivaizdžiai per ilgai. Tai pabrangina projektus, nes greitis reiškia visų mūsų sutaupytas lėšas.
Žinoma, būtina ir prieiga prie kapitalo, nes Europos centriniam bankui toliau keliant bazines palūkanas skolinimasis brangsta, projektų atsipirkimo laikas ilgėja, o investicijos laukia didžiulės: eksportuojančiai pramonei numatyta 600 MW kvota, o tai reiškia apie 600 mln. eurų investicijų.
Skatinti atsinaujinančiosios energetikos plėtrą būtina ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo priemonės (RRF) lėšomis, kurių iš viso Lietuvai numatyta per 2 mlrd. eurų. Nepasinaudoti RRF paskolų linija būtų tiesiog neprotinga, tik dar neaišku, kokia gali būti skolinimosi kaina. Jei ji būtų EURIBOR lygio, verslą tai turėtų tenkinti, juolab kad ši norma, kuri dabar yra pakilusi, ateityje gali ir nusileisti.
– Kaip apskritai įvertintumėte dabartinę šalies pramonės būklę pagal atskirus sektorius ir valdžios jiems skiriamą dėmesį?
– Dėmesio gal labiausiai trūksta įprastai, tradicinei pramonei. Net nėra kalbų, kad reikia investuoti į biotechnologijas, į startuolius, tačiau tradicinė pramonė tebėra tas pagrindinis variklis, kuris tempia visą šalies ekonomiką. Tik jį būtina modernizuoti, o tam reikia ir atitinkamų sprendimų iš valdžios institucijų.
Šiuo metu tikrai klesti programinės įrangos, informacinių technologijų kompanijos. Lietuvos įmonės šioje srityje labai konkurencingos. Toliau sekasi ir biotechnologijų bendrovėms, kurios į priekį smarkiausiai pasistūmėjo būtent pandemijos metu.
Nėra prasti rezultatai žaliosios transformacijos sektoriuje, logistikos srityje – irgi, nors čia koją akivaizdžiai kiša įsigaliojusios Mobilumo paketo nuostatos dėl periodiško vilkikų grąžinimo į registracijos šalį.
O sunkiausia, žinoma, tiems, kurie naudoja labai daug elektros ar juolab iškastinio kuro, – chemijos pramonei, trąšų, plastiko dirbinių gamintojams. Tokia tendencija visoje Europoje – juk ne veltui trąšų gamyklos buvo stabdomos ir Jungtinėje Karalystėje, ir Vokietijoje, tad ir Lietuvoje.
– Pastaraisiais metais nekart užsimenama apie tai, kad Lietuvoje gali iškilti netgi puslaidininkių lustų gamykla, į kurią tektų investuoti jau milijardais eurų. Ar įmanomas toks proveržis ir ko reikia, kad taip iš tiesų nutiktų?
– Teoriškai tai visiškai įmanoma. Pirmiausia, kas yra puslaidininkis? Tai – silicis, gaminamas iš kvarcinio smėlio, o jo mes tikrai turime – ir palei Anykščius, ir ties Taurage, ir pajūryje. Tačiau tam ir vėl reikia kuo daugiau savos elektros energijos, o svarbiausia – pigios, kad apsimokėtų išgauti ir perdirbti.
Priklausomai nuo silicio grynumo, jį galima panaudoti įvairiose srityse. Pavyzdžiui, grafeno baterijoms. Grynesnį – jau saulės moduliams gaminti. Na, o iš paties gryniausio gaminami būtent lustai. Ar mes galėsime lustus gaminti Lietuvoje iš vietinės žaliavos, dar nežinia, juk net ir lustų pramonėje pirmaujantis Taivanas silicį įsiveža.
Apie tokią galimybę svarstyta dar tada, kai Lietuvoje tebeveikė Ignalinos atominė elektrinė.
Europoje irgi dirbo trys puslaidininkių gamyklos, bet dėl elektros kainų jos neatlaikė konkurencijos ir viskas persikėlė į Kiniją. Dabar, norėdama atkurti šią pramonės šaką, Europos Komisija priversta mesti 45 mlrd. eurų, nors palaikyti tuos fabrikus būtų pakakę 3–4 mlrd. eurų kasmet. Tačiau viską išspręstų pigi elektra. O šiuo metu našiausias šaltinis pas mus yra vienintelis – jūros vėjas. Negalima apleisti vėjo energetikos ir sausumoje, tačiau ilguoju laikotarpiu pigiausia būtų gaminti jūroje pastačius jėgaines. Į tai būtina kuo greičiau investuoti.
Juk pigesnė elektra leistų tiek perdirbti silicį, tiek gaminti žaliąjį vandenilį. Tokiu atveju galėtų transformuotis ir mūsų chemijos, ypač trąšų, pramonė.
– Jūsų paties kontroliuojamos įmonės daugiausia irgi susijusios su atsinaujinančiąja energetika (V.Janulevičius yra pagrindinis „BOD Group“ įmonių grupės akcininkas. – Red.). Kaip joms sekėsi pastaruoju metu?
– Kaip kurioms. Jei kalbėsime apie saulės modulius gaminančią „SoliTek“, dabar tikrai yra mūsų laikas. Per metus išaugome apie 2–3 kartus. Galėjome pasiekti dar daugiau, tačiau, viena vertus, didesnei plėtrai trūksta lėšų, be to, stabdė ir tiekimo sutrikimai.
Vienu metu buvo įstrigę net 30 konteinerių su mūsų įsigytomis ir jau apmokėtomis prekėmis. Tai dar kartą įrodo, kad kaip įmanoma daugiau gamybai reikalingų komponentų turime pasigaminti patys ar bent artimiausiose valstybėse – Europos Sąjungoje.
Lęšius gaminanti „BOD Lenses“ pernai irgi augo sparčiai – apie 30 proc. Tik bėda, kad visą pelną surijo 5–6 kartus pabrangusi elektra. Todėl jau apsisprendėme dalyvauti nutolusių saulės ir vėjo jėgainių statybos projektuose. Taip galėsime užfiksuoti savo sąnaudas elektrai bent 20–30 metų laikotarpiui.
O nauja mūsų kryptis – „SoliTek Energy“, kuri startuos gegužę. Tai bus pirmoji ličio jonų gamykla Baltijos šalyse. Pirmoji linija gamins baterijas namų rinkai – nuo 5 iki 40 kWh. Jos bus skirtos savo gamybos šaltinį – saulės baterijas – turintiems vartotojams.
Išskirtinė kaupiamųjų akumuliatorių savybė yra ta, kad galima iš tiekėjo pirkti ir naudoti energiją tuo metu, kai ji yra pigi, o pabrangus perduoti į tinklą savo pačių pagamintą elektrą. Turėdamas tokią įrangą kiekvienas namas gali tapti ne tik gaminančiu elektrą, bet ir padedančiu balansuoti perdavimo tinklą.
Tokias baterijas siūlysime Lietuvoje, Skandinavijoje, Ukrainoje. Tačiau gamybą ketiname smarkiai plėsti – pajėgumai bus didinami po du kartus kasmet per artimiausius trejus metus.
Didesnės talpos – iki 222 kWh – baterijos bus skirtos vidutinio dydžio biurams, o pačios talpiausios – stambiems vartotojams, gamykloms ar kitiems.
