Apie tai diskutuota „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“.
Problemų „Audimas“ dar neišsprendė
„Audimas“ pavadinimo parduotuvės vis dar veikia Rusijoje – apie tai sausį socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė žurnalistė Rita Miliūtė.
Reaguodama į šią kritiką, „Audimas“ vadovybė tikino, kad R.Miliūtės paviešinta informacija yra klaidinga. Tą pačią dieną bendrovė rašė, kad Rusijos rinkoje įmonė parduotuvių niekada neturėjo, o „Audimas“ produkcija iki plataus masto invazijos Ukrainoje prekiavo didmeninės prekybos klientas.
Dabar „Audimas“ direktorė Lina Šlegerienė tikina vis dar kovojanti su rusais, besinaudojančiais įmonės prekės ženklu. Šią problemą, jos teigimu, imta spręsti dar iki karo, nes jau 2018 m. pastebėti neteisėti poelgiai.
„Pasiekėme, kad jie internetinėje parduotuvėje nenaudotų mūsų vardo. Jie jo nebenaudoja“, – paminėjo L.Šlegerienė.
Tačiau su Rusija toliau buvo palaikomi prekybiniai ryšiai. Paskutinį kartą prekės į Rusiją buvo vežtos iki karo – 2021 m. gruodį, bet iki šiol fizinėse parduotuvėse Rusijoje „Audimo“ prekių dar galima rasti. L.Šlegerienė tikina, kad tai senos kolekcijos modeliai.
„Su šiuo didmeninės prekybos partneriu santykius nutraukėme tik karui prasidėjus, iš karto suspendavome sutartį, nutraukėme tiekimus, grąžinome avansinius pinigus“, – aiškino ji ir paminėjo, kad įmonė už dabar Rusijoje vykdomus pardavimus pinigų negauna. 2021 m. pardavimai, siekę 1 proc. „Audimas“ apyvartos, pernai taip pat jau buvo lygūs nuliui.
Vadovė nurodė, kad šiuo įmonė prekiauja tik su Europos Sąjungos (ES) šalimis ir Šveicarija, tačiau L.Šlegerienė negali užtikrinti, kad per kitas šalis jų prekės į Rusiją nepatenka.
O ir dėl toliau parduodamos jų produkcijos Rusijoje bei neteisėtai naudojamo prekės ženklo sako negalinti nieko padaryti. Suburta teisininkų komanda ieško būdų, tačiau nuo karo pradžios visi veiksmai tapo labai riboti.
Svarsto, ar palikti verslus Rusijai – geriausias sprendimas
Advokatų kontoros COBALT partneris Rimantas Simaitis patikino, kad neteisėtas prekės ženklo naudojimas šiuo metu yra menka problema. Visgi daug didesnis galvos skausmas yra tai, kad Rusijoje užstrigo nemažai Lietuvos verslų. Jo duomenimis, tai apie 150 mln. eurų investicijų, Baltarusijoje – taip pat 150 mln. eurų.
„Tai toliau veikiantys verslai, kurie nespėjo laiku pasitraukti. Tiems, kurie pasitraukė anksčiau geromis sąlygomis, pasisekė, nes dabar daugeliui sudaromos didžiulės kliūtys norint pasitraukti.
Verslo partneriai sodinami į KGB izoliatorius, reikalaujama milijoninių sumų dėl tariamo mokesčių nemokėjimo, tie pinigai nurašomi nuo sąskaitų. Vyksta gerokai grėsmingesni dalykai nei prekės ženklo panaudojimas“, – komentavo jis.
Verslams reikia imtis veiksmų, tačiau R.Simaitis kelia klausimą: ar dabar tai reikštų tiesiog padovanoti po 150 mln. eurų Rusijai ir Baltarusijai, jų oligarchams?
„Jeigu galima pasitraukti su adekvačiomis sąlygomis, galima trauktis, nors dabar pasitraukiant už verslą galima atgauti tik dešimtadalį, penktadalį jo vertės arba visai nieko neatgaunama, praktiškai verslas dovanojamas. Ar verslams ir mūsų valstybei neturėtų rūpėti, kad Lietuva už niekingą kainą dovanoja Rusijos oligarchams savo verslus?“ – kalbėjo jis.
Jeigu visgi griežtai nutariama dėl pasitraukimo, tada Lietuva, kartu su kitomis ES šalimis, turėtų reikalauti kompensacijų. Kaip aiškino teisininkas, tarptautinėje praktikoje matyti atvejų, kada po konfliktų išsivysto tarptautinių investicijų apsaugos teisė, steigiami specialūs tribunolai, nagrinėjantys klausimus dėl kompensacijų. Tačiau tai reikštų, kad verslą tektų atiduoti ir laukti karo baigties, tikintis, kad po karo nuostoliai bus kompensuoti.
„Lietuvos politinės institucijos, verslų asociacijos, bendradarbiaudamos su Europos partneriais, turėtų numatyti gaires, kryptis, ką reikėtų daryti. Padovanoti, parduoti verslą – ši kryptis nėra išmintinga.
Vokiečiai, suomiai išgyvena tą patį, tik jie laikosi griežtesnės pozicijos. Pavyzdžiui, vienas Suomijos investuotojas į alaus gamybą sulaukė dovanėlės – Baltarusijos kontrolės komitetas priskaičiavo 12 mln. eurų baudą. Tai bus skundžiama, mąstoma apie galimą investicinį ginčą prieš Baltarusiją, nes tai – savotiškas verslo nusavinimas, o ir mokestinių pažeidimų iš tiesų nepadaryta. Svarbu tai, kad Suomijos institucijos tai palaiko.
O iš mūsų institucijų girdime tik smerkimą. Tai nėra išmintinga, reikia ginti, reikia palaikymo, gairių, paaiškinimo, ką Lietuvos verslams daryti, kad nepadovanotume agresorei verslų, bet ir neremtume Rusijos dirbdami, nepadėtume jai laimėti karo“, – kalbėjo teisininkas.
R.Simaitis mato ir kitą kelią – būtų galima panaudoti Vakarų įšaldytus Rusijos aktyvus.
„Šiuo metu svarstoma juos panaudoti Ukrainai atstatyti. Taip, Ukraina nukentėjo, bet jei ir Vakarų verslai nukentėjo, ar nereikėtų kokios nors dalies panaudoti ir Vakarų verslų kompensacijoms? Ar viską reikia paaukoti Ukrainai?
Apie tai turėtų diskutuoti politikai. O mes, teisininkai, galime tik padėti minimalizuoti nuostolius, surinkti įrodymus, įvertinti žalą“, – aiškino R.Simaitis.
Kai kurioms įmonėms pasitraukti sudėtingiau
Teisininkas atkreipė dėmesį, kad tos įmonės, kurios neturi Rusijoje fizinio turto, gali elgtis agresyviau, tačiau ten gamyklas turinčių manevro laisvė mažesnė.
Su panašia situacija susidūrė ir „Audimas“. Bendrovės gamykla Baltarusijoje veikė nuo 2006 m. Įmonei yra tekę triskart siūti rūbus Baltarusijos olimpinei rinktinei. Paskutinįkart tai darė 2018 m. Tačiau Rusijai pradėjus karą Ukrainoje bendrovė per 3 mėn. gamyklą Baltarusijoje uždarė.
„Likviduodami įmonę turėjome nuostolių, bet rūpinomės darbuotojais, ten jų turėjome apie 70, buvo ir lietuvių. Sugebėjome juos perleisti vietiniam verslininkui, o dalį įrengimų, kuriuos turėjome ten, greituoju būdu sugebėjome parsivežti į Lietuvą.
Šiuo metu ta mūsų įmonė yra galutiniame likvidavimo etape, bet dar nėra likviduota. Tačiau dabar jokio verslo Baltarusijoje nevykdome“, – aiškino L.Šlegerienė.
