Metinis vartotojų kainų pokytis palaipsniui mažėja ir bent jau taip stipriai nebegąsdina savo skaitine išraiška. Metinė vartotojų kainų infliacija jau gerokai kuklesnė nei stebėta praėjusių metų rugsėjį, kai ji siekė 24,1 proc. ir buvo aukščiausia nuo pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio laikų.
Tiesa, mažėjantį metinį kainų prieaugį kol kas lemia ne kainų indekso mažėjimas šiemet, o kas mėnesį didėjanti pernykštė kainų palyginamoji bazė. Juk pernai metų pradžioje infliacija kaip tik įsisiūbavo kas mėnesį vis pašokdama apie 2 proc.
Palyginti didelę mėnesio infliaciją lėmė statistikų apskaitytos nuo metų pradžios padidėjusios elektros energijos kainos gyventojams, kai kurių rūšių kuro šildymui kainų augimas, pabrangę alkoholiniai gėrimai bei ženklus daržovių pabrangimas.
Europoje – daržovių kainų šuoliai ir deficitai. Jau rudenį didžiųjų Europos šalių daržovių augintojai prognozavo galimus deficitus dėl energetikos krizės padarinių jų verslams. Trąšų kainoms mušant rekordus ir ženkliai išaugus energetikos kaštams, šaltojo sezono metu šiltnamių verslas tapo nuostolingu. Taigi daržovės brangsta tiek dėl išsipūtusių sąnaudų, tiek dėl mažesnės šiltnamiuose užaugintos pasiūlos.
Tarptautiniai žaliavų kainų indeksai grįžę į prieškarinį lygį. Kylančios palūkanų normos, vangesnis ekonomikos pulsas bei miglotos perspektyvos išsivysčiusiose šalyse atpalaidavo pandemijos sąlygotas įtampas tiekimo grandinėse. Palankūs orai ir sumažėjęs energetikos nešėjų vartojimas padėjo išvengti niūriausio energetikos scenarijaus šią žiemą – priešingai, stebime į prieškarinį lygį grįžusias dujų ir elektros kainų kreives.
Analogiškos priežastys vertė pigti pramoninius metalus. Kinijos atsidarymas nebuvo staigus, gamybos atsigavimą riboja ir sumenkęs eksporto rinkų Vakaruose apetitas. Nuo pernai pavasarį fiksuotų rekordų, S&P GSCI pramoninių metalų kainų indeksas yra nukritęs 28 proc., dviženkliais tempais pigo visi pramoniniai metalai: alavas atpigo 51 proc., aliuminis – 38 proc., cinkas ir varis 23 proc., švinas ir nikelis – atitinkamai 12 proc. ir 14 proc.
Maisto žaliavų kainos nuo rekordinių aukštumų nukritusios jau kurį laiką, bet tai galutinių vartotojų nepasiekia. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos skelbiamas maisto kainų indeksas krenta jau vienuoliktą mėnesį iš eilės ir yra 8 proc. mažesnis nei prieš metus. Aliejinių kultūrų kainų indeksas per metus susitraukė trečdaliu ir grįžo į 2020 m. stebėtą lygį, 7 proc. atpigo pieno produktų indeksas, grūdų kainos po šuolio pernai metų antrąjį ketvirtį, grįžo į pernai metų pradžios lygį.
Tendencijos žaliavų rinkose dar vis nepasiekia galutinių vartotojų, kuriems maisto produktų kainos nemažėja. Tiekimo grandinių dalyviai yra sukaupę brangių žaliavų ir tarpinio vartojimo prekių. Taigi, kol sandėliuose ir gamyboje naudojamas brangias žaliavas, medžiagas ar tarpinio vartojimo produkciją pakeis pigesnė, turės praeiti laiko.
Gyventojų vartojimo paklausa keičiasi, tačiau labai palaipsniui. Išaugusios energetikos kainos šaltuoju sezonu ir išbrangę beveik visos prekės ir paslaugos verčia gyventojus keisti elgseną. Gruodį ir sausį mažmeninės prekybos apyvartos maisto prekėmis (atmetus kainų įtaką) mažėjo atitinkamai 10,6 proc. ir 5,8 proc. palyginti su analogišku mėnesiu prieš metus. Net trečdaliu pakilusios maisto kainos verčia gyventojus keisti įpročius, rinktis ne įprasto prekės ženklo produktus, o ieškoti pigesnių pakaitalų, medžioti akcijas, kai kurių nebūtinų prekių atsisakyti. Tokia elgsena – stiprus signalas rinkai, į kurį ilgainiui turės sureaguoti maisto pardavėjai.
Infliaciją kurstys kylančios darbo sąnaudos. Nors prekių infliacija kol kas lipni, tik laiko klausimas, kada ji stabilizuosis, nes objektyvių aplinkybių, kurios palaikytų kainų kilimą, vis mažiau. Tuo tarpu paslaugų infliaciją ir toliau kaitins atlyginimų augimas. Jis užprogramuotas sprendimų kelti algas viešajame sektoriuje ir didinti mėnesinį minimalų atlyginimą (MMA). Kadangi MMA gali būti mokama tik už nekvalifikuotą darbą, jos kilstelėjimas nuvilnija plačiai ir paveikia visą pajamų vertikalę.
