Ginčas dėl beveik pusantro milijono eurų, kuriuos Lietuvos teismai ketina atiduoti Vakarų valstybių nepripažįstamo prezidento A.Lukašenkos kontroliuojamai Baltarusijos valstybinei įmonei, kilo dėl nuotekų valymo įrenginių statybos Vitebsko srityje.
Dar gerokai prieš pašlyjant Vilniaus santykiams su Minsku mūsų šalyje ir užsienyje dirbanti Lietuvos bendrovė „Arginta“ laimėjo beveik 12 milijonų eurų vertės konkursą Baltarusijoje, o projektą apsiėmė finansuoti Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB).
Asmeniniu A.Lukašenkos įsaku šio projekto užsakove buvo paskirta Vitebsko miesto komunalinė įmonė „Vitebskvodokanal“.
Prieš pradėdama veiklą bendrovė „Arginta“ gavo „Luminor“ banko, su kuriuo bendradarbiauja daugiau kaip dešimt metų, 1,2 milijono eurų garantiją, kad darbai bus baigti. Bankas įsipareigojo šiuos pinigus sumokėti Baltarusijos įmonei „Vitebskvodokanal“, jei lietuviai nebaigtų projekto.
Iš pradžių darbai vyko sklandžiai, o „Argintos“ santykiai su „Vitebskovodokanal“ vadovais buvo dalykiški. Tačiau 2019 metų birželį, likus trims mėnesiams iki nuotekų valyklos atidarymo, A.Lukašenka asmeniškai pakeitė užsakovus. Vietoj „Vitebskvodokanal“ užsakovu tapo kita valstybinė įmonė labai panašiu pavadinimu „Vitebskoblvodokanal“.
Sužinoję apie pasikeitimą „Argintos“ vadovai bandė susitikti ir aptarti likusius darbus su naujojo užsakovo generaliniu direktoriumi Aleksejumi Chvalko. O susitikti buvo būtina – mat vos tik A.Lukašenka pakeitė užsakovą, imta stabdyti išmokėjimus už atliktus darbus, trukdyti užbaigti vykdyti sutartį.
Pasijuto tarsi „zonoje“
Tačiau šis Baltarusijos valdininkas lietuvius priėmė tik po mėnesio.
„Vos tiktai įėjome į jo kabinetą, iš A.Chvalko burnos pasipylė keiksmažodžių ir kalėjimo žargono tirada.
Generalinis direktorius sudarė ne atsakingo vadovo, o ilgus metus kolonijose praleidusio žmogaus įspūdį“, – apie pirmą susitikimą su A.Lukašenkos paskirtu užsakovu „Lietuvos rytui“ pasakojo „Argintos“ akcininkas Artūras Mrazauskas.
Atsipeikėję po keiksmažodžių tirados „Argintos“ atstovai – direktorius Marius Citavičius ir A.Mrazauskas išgirdo pirmą pasiūlymą, kuris labiau priminė reikalavimą.
„Norite toliau dirbti Baltarusijoje – privalote netrukdyti, kad „Luminor“ bankas mums sumokėtų 1,2 milijono eurų pagal garantiją. Kai gausime tuos pinigus, galėsime toliau bendradarbiauti.
Nors jus ir visus kitus europiečius reikėjo sušaudyti prieš kelis dešimtmečius“, – tėškė „Vitebskoblvodokanal“ generalinis direktorius.
A.Chvalko, baigdamas savo monologą, dar pareiškė, kad jei bankas neatiduos garantijos, sutartis bus nutraukta.
Pavadino režimo verslu
Lietuvos įmonės atstovai apstulbę gūžčiojo pečiais. Su tokiu atviru reketu jie susidūrė pirmą kartą, nors prieš tai toje pačioje Baltarusijoje buvo sėkmingai įgyvendinę net kelis ERPB finansuojamus projektus, kurių tikslas – sumažinti iš šios valstybės į Baltijos jūrą išmetamą taršą.
O „Argintos“ įrengtą Baranovičių miesto komunalinių nuotekų valyklą ERPB pavadino pavyzdiniu darbu.
„Dabar suprantu, kad atiminėti bankų garantijas – savotiškas Minsko režimo verslas.
Baigiantis projektams dėl bet kokių priežasčių sutartys nutraukiamos, išsireikalaujami didžiuliai pinigai už garantijas, kurie greičiausiai atitenka pačiam A.Lukašenkai“, – kalbėjo A.Mrazauskas.
Šią rafinuotą vagystę A.Lukašenka įteisino ir savo įsaku.
Pagal jį, visi tarptautinių institucijų finansuojami užsakovai, kurie atima iš rangovų bankų garantijas, atleidžiami nuo mokesčių į biudžetą, tačiau privalo mokėti Baltarusijos diktatoriaus valdomam nacionalinio vystymo fondui.
Pasitraukė ir bankas
Išvykę iš Vitebsko lietuviai apie keistą pokalbį ir patirtą reketą papasakojo projektą prižiūrintiems Švedijos konsultacinės firmos specialistams. Tačiau šie iš pradžių negalėjo patikėti, kad tokie dalykai galimi.
Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad A.Chvalko grasinimai – ne tušti. Netrukus po pokalbio Vitebske baltarusiai pareiškė, kad nutraukia sutartį.
Toks sprendimas priimtas nepaisant to, kad nuotekų valykla buvo išbandyta ir paleista.
Pagrindinė sutarties nutraukimo priežastis – esą negaliojanti „Luminor“ banko garantija.
Matydamas tokią situaciją, ne tik iš šio, bet ir iš visų projektų Baltarusijoje, kur buvo investavęs šimtus milijonų eurų, pasitraukė ir ERPB. Didžiulis šio banko biuras iš Minsko buvo perkeltas į Vilnių.
Ambasadorius nepadėjo
Tačiau „Argintos“ akcininkai dėl savo teisių dar pabandė pakovoti.
Apie Vitebsko įmonės sprendimą A.Mrazauskas papasakojo Baltarusijos ambasadoriui Lietuvoje Valerijui Baranovskiui.
Išklausęs verslininkų pasakojimą diplomatas pareiškė: „Manau, kad tai nesusipratimas. Mane paskyrė A.Lukašenka ir mane jis vertina, tikiuosi, greitai išspręsiu šią problemą.“
Bet po kelių dienų A.Mrazauskui paskambino ambasados darbuotoja ir pranešė, kad ambasadorius negali kištis į dviejų bendrovių verslo reikalus.
Pinigų atgauti nepavyko
Lietuvos ir Baltarusijos įmonių ginčą ėmė nagrinėti Šveicarijoje įsikūrusios Tarptautinės konsultuojančių inžinierių federacijos (FIDIC) prezidento paskirtas arbitras.
Išklausęs abiejų pusių argumentus arbitras nusprendė, kad baltarusiai „Argintai“ už atliktus darbus privalo sumokėti 1,6 milijono eurų.
Tiesa, arbitražas taip pat konstatavo, kad „Arginta“ iki galo nebaigė projekto, todėl Baltarusijos įmonei turi sumokėti 350 tūkstančių eurų kompensaciją.
Išskaičiavus 350 tūkstančių eurų kompensaciją Lietuvos įmonei baltarusiai turėjo sumokėti daugiau kaip 1,2 milijono eurų. Tačiau šių pinigų atgauti taip ir nepavyko, nors „Vitebskoblvodokanal“ neskundė šio sprendimo.
Kad lietuviai pinigų neatgaus, galutinai paaiškėjo 2022-ųjų pavasarį.
Balandžio 6 dieną Baltarusijos ministrų taryba priėmė nutarimą, kuriuo sudarė užsienio valstybių, vykdančių nedraugiškus veiksmus Baltarusijos juridinių ir fizinių asmenų atžvilgiu, sąrašą. Į jį buvo įtraukta ir Lietuva, ir Šveicarija, kur įsikūrusi FIDIC būstinė.
Kitą dieną po šio nutarimo A.Lukašenka išleido įsaką, draudžiantį bankams priimti vykdomuosius dokumentus, kurie išduoti į nedraugiškų valstybių sąrašą įtrauktų šalių rezidentų naudai.
Kitaip tariant, Lietuvos ir kitų ES valstybių teismų sprendimai Baltarusijoje buvo paskelbti negaliojančiais.
Atskiru Baltarusijos vyriausybės nutarimu „Arginta“, taip pat kitos didelės Lietuvos įmonės „Rivona“, „SBA grupė“, „Hanner“ buvo įtrauktos į „nedraugiškų“ šalių bendrovių sąrašą, kurių savininkams draudžiama perleisti akcijas.
Pateikė reikalavimus
Nors baltarusiai Lietuvos įmonei mokėti nepanoro, patys iš Lietuvos institucijų ėmė reikalauti pinigų.
Pirmiausia atakuotas „Luminor“ bankas. „Vitebskoblvodokanal“ nutraukė sutartį būtent dėl negaliojančios „Luminor“ garantijos, dabar ėmė reikalauti, kad pagal šią, jų nuomone, negaliojančią garantiją bankas sumokėtų 1,2 milijono eurų.
Netrukus buvo pateiktas ir ieškinys Lietuvos apeliaciniam teismui, prašant priteisti 160 tūkstančių eurų, kuriuos „Arginta“ esą liko skolinga už suvartotą elektros energiją.
Šių pinigų buvo reikalaujama remiantis Vitebsko ekonominio teismo sprendimu, kuris dar 2021 metais patenkino „Vitebskoblvodokanal“ ieškinį.
Įvykiai pakrypo kitaip
„Argintos“ akcininkai buvo ramūs – jie buvo įsitikinę, kad pinigai tikrai nepateks Minsko režimui.
Iš pradžių įvykių scenarijus taip ir rutuliojosi. Bankas neskubėjo pervesti pinigų, be to, ir teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė mokėjimus pagal garantiją.
Tačiau įvykiai pakrypo kita linkme, kai Baltarusijos įmonės interesams ėmė atstovauti vienas įtakingiausių Lietuvos advokatų Ramūnas Audzevičius.
Tai, ką gali šis teisininkas, paaiškėjo vos Vilniaus apylinkės teisme pradėjus nagrinėti prevencinį ieškinį, kuriuo buvo siekiama uždrausti „Luminor“ bankui pervesti pinigus baltarusiams.
Prieš vieną posėdį R.Audzevičius pareiškė, kad teisėja Urmila Valiukienė bus pakeista, nes prezidentas ketina ją paskirti Vilniaus apygardos teismo teisėja.
Ši R.Audzevičiaus teismui pateikta informacija nustebino visus proceso dalyvius, nes nė vienas jų nežinojo apie numatomą teisėjos paaukštinimą.
Bet netrukus U.Valiukienė iš tiesų buvo perkelta į Vilniaus apygardos teismą, o bylą nagrinėti pavesta Lidijai Valentukonytei. Ši teisėja prieš tai kelerius metus dirbo Vilniaus savivaldybėje, o jos tiesioginis viršininkas buvo dabartinis R.Audzevičiaus kontoros partneris.
Šiaip ar kitaip, teisėja greitai išnagrinėjo bylą ir „Argintos“ ieškinį atmetė.
Jau po šio sprendimo „Luminor“ banko atstovai netikėtai pakeitė poziciją ir pareiškė, kad, teismui galutinai atmetus „Argintos“ ieškinį, 1,2 milijono eurų baltarusių įmonei sumokės nedelsiant.
Išnagrinėjo per 6 dienas
Apeliaciniame teisme žaibiškai buvo išnagrinėta ir vadinamosios 160 tūkstančių eurų skolos byla.
Praėjus vos šešioms dienoms po to, kai „Arginta“ pateikė prieštaravimus, teisėjas Antanas Rudzinskas pripažino Baltarusijos teismo sprendimą ir leido jį vykdyti Lietuvoje.
Buvo motyvuojama tuo, kad „Vitebskoblvodokanal“ nėra įtraukta į sankcionuotų įmonių sąrašą.
Tokį sprendimą teisėjas priėmė nepaisydamas „Argintos“ pateiktų argumentų, kad „Vitebskoblvodokanal“ yra A.Lukašenkos kontroliuojama įmonė, o priteisti pinigai atiteks asmeniškai Baltarusijos prezidentui.
Iš karto po to, kai teisėjas A.Rudzinskas leido vykdyti Baltarusijos teismo nutartį, antstoliai nuo „Argintos“ sąskaitos nurašė 160 tūkstančių eurų ir ketino juos pervesti baltarusiams.
Pasipiktinęs tokia Minsko režimui palankia Lietuvos teismų pozicija „Argintos“ direktorius M.Citavičius net parašė laišką užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, kuriame korupcija kaltino šalies teisinę sistemą.
„Atėmęs iš mūsų bendrovės pinigus A.Lukašenkos režimas jais korumpavo ir griauna Lietuvos teisinę sistemą“, – rašė M.Citavičius.
Viską sustatė į vietas
Šis laiškas atgarsio nesulaukė, tačiau stuburą pademonstravo Aukščiausiasis teismas. Jis sustabdė pinigų perdavimą baltarusiams, o praėjusių metų lapkritį panaikino teisėjo A.Rudzinsko nutartį ir bylą grąžino iš naujo nagrinėti Apeliaciniam teismui.
„Vien aplinkybė, kad tam tikras asmuo formaliai pats nėra įtrauktas į sankcijų sąrašą, nereiškia, jog sankcijų režimas jam nebus taikomas – už jo de facto gali stovėti į sankcijas įtrauktas asmuo“, – teigiama Aukščiausiojo teismo sprendime.
Šis teismas taip pat nurodė, kad iš naujo nagrinėdamas bylą Apeliacinis teismas turėtų įvertinti Baltarusijos prezidento priimtus nutarimus, kuriais atsisakoma vykdyti 1992 metų dvišale Lietuvos ir Baltarusijos sutartimi priimtus įsipareigojimus dėl Lietuvos teismų pripažinimo ir jų sprendimo vykdymo.
Apstulbino FNTT išvada
Atrodė, kad Aukščiausiasis teismas sudėjo galutinius taškus.
Tačiau pinigus iš Lietuvos įmonės atgauti siekiančiam A.Lukašenkos režimui netikėtai pagalbos ranką ištiesė FNTT.
Tiesa, iš pradžių FNTT direktorius Rolandas Kiškis pareiškė, kad ne jų tarnybos kompetencija yra nuspręsti, ar Baltarusijos įmonės susijusios su A.Lukašenka.
Tačiau vėliau pažyma, kurią pasirašė FNTT direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Stravinskas, buvo pateikta iš naujo bylą pradėjusiam nagrinėti teismui.
Nors „Arginta“ buvo pateikusi daugybę įrodymų, kad A.Lukašenka kontroliuoja „Vitebskoblvodokanal“, FNTT, pasiremdama beveik vien Baltarusijos konstitucija ir įstatymais, konstatavo, jog „Vitebskoblvodokanal“ nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra įtraukta į sankcionuotų juridinių asmenų sąrašą.
Pažymoje net teigiama, kad aukščiausius Baltarusijos valdžios organus renka „Baltarusijos žmonės“.
Tokia išvada apstulbino ne vieną teisininką – jie stebėjosi, kad valstybės institucija remiasi Baltarusijos įstatymais.
„Manau, kad FNTT išvada yra nekvalifikuota dėl neišmanymo arba dėl tyčinio tiesos iškraipymo.
Mano vertinimu, FNTT neturi pareigos savo išvadą grįsti baltarusiškos propagandos klišėmis ir neturi įtikinėti Lietuvos teismo, kad Baltarusijoje žmonės renka valdžios atstovus ir kad Baltarusijoje yra kitokia nei A.Lukašenkos valdžia“, – aiškino advokatė Eva Jonutytė.
