Pakako, kad aplinkosaugininkai gautų anoniminį skundą, ir visą Lietuvą tąkart jie sukėlė ant kojų.
Burbulas sprogo
Parodomoji neva atliekomis užterštos „Traidenio“ teritorijos patikra, vos pradėjus tyrimą – politikuojančių aplinkosaugininkų mesta kaltė įmonės vadovui, visais įmanomais kanalais paleista šmeižto lavina teigiant, kad esą įmonės teritorijoje užkastos atliekos padarė didžiulę žalą gamtai.
Tad politikai, prieš praėjusius merų rinkimus pasinaudoję savo įtaka, įmonę pasistengė moraliai sužlugdyti, o tą darydami aplinkosaugininkų rankomis taškė mokesčių mokėtojų pinigus.
Vien teritorijos tyrimai, į kurią triskart akustinius aparatus gabeno mokslininkai, kainavo kone 60 tūkst. eurų. O rezultatas? Niekinis.
Lrytas.lt žiniomis, Aukščiausias Teismas priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį – nei „Traidenio“ įmonė, nei jos vadovas Sigitas Leonavičius nepadarė jokios žalos aplinkai. Nebuvo jokios kaltės, – viskas, ką buvo padariusi seniai, prieš dešimtmetį, savo teritoriją tvarkydama ir ją drenuodama įmonė, neprasilenkė su jokiais teisės aktų reikalavimais.
Po tokios teismo išvados aplinkosaugininkai nutilo lyg būtų prisisėmę į burną vandens – nei įmonės vadovas, nei joje dirbantys žmonės neišgirdo nė vieno atsiprašančio žodžio, nors verslui padaryta reputacinė žala – milžiniška. Atrodytų, kad ištarti atsiprašymo žodžius yra daug sunkiau, nei ką nors apjuodinti.
„Traidenio“ istorija – tai liudijimas, kad į politikų spendžiamus spąstus gali pakliūti bet kuri įmonė. Tereikia anoniminio skundo, ir verslas valstybės institucijų rankomis gali būti sulygintas su žemėmis.
Grėsmingas vizitas
2019-ųjų sausio 15-oji , 9 valanda ryto. Prie vartų ties įvažiavimu į įmonės teritoriją sustojo sunkiasvorė technika ir išsirikiavo būrys uniformuotų žmonių. Ne, ne policininkų – jų uniformos buvo maskuojančios, smėlio spalvos. Kas gi ten vyko?
Tą rytą Aplinkos apsaugos departamento (AAD) specialistai Alytuje, valymo įrenginius gaminančios „Traidenio“ įmonės teritorijoje surengė neplanuotą patikrinimą. Esą, buvo gautas anoniminis skundas apie joje užkastas atliekas.
Atvaryta technika netruko iškapstyti iš po žemių stiklaplasčio trupinių, kartu atvykę operatoriai – visko nufilmuoti, o aplinkosaugininkai – akimirksniu apkaltinti įmonę aplinkos tarša.
Tuometis aplinkos viceministras Martynas Norbutas , priklausęs „valstiečių“ partijai, vos pradėjus tyrimą siūlė už „tokį nusižengimą“ atimti iš įmonės apdovanojimus, įteiktus už aplinkosaugai svarbius technologinius projektus ar už inovacijas ekologijos srityje.
Nespėjo to padaryti – po poros mėnesių pats M.Norbutas paliko viceministro pareigas.
Suplanuotas kerštas?
Šioje istorijoje politikų šmėkla šmėžčioja ne šiaip sau.
Tuo metu, 2018-ųjų pabaigoje, kaip tik savivaldybėse vyko merų rinkimai, o „Traidenio“ vadovas Sigitas Leonavičius buvo ir tarybos, ir Alytaus miesto savivaldybės Aplinkos ir plėtros komiteto narys.
„2018-ųjų pabaigoje komitetui svarstyti buvo teikiama įvairių projektų, o viename iš jų labai jau gerai buvo matoma, kaip tuometė Alytaus miesto valdžia bandė tartis su politikais.
Vienas iš kandidatų mero rinkimuose komitetui pateikė projektą, ir jo vadovaujamai įmonei iš miesto biudžeto buvo užsimota skirti 250 tūkst. eurų. Mačiau, kad tai – afera, ir vetavau finansavimo pasiūlymą. Rezonansas buvo milžiniškas“, – pasakojo S.Leonavičius.
Jis netruko suprasti, kad užsitraukė vietos politikų nemalonę. Netrukus jį pasiekė ir kalbos apie tai, kad „kažkas ruošiama“, tik nenumanė, kas tai galėtų būti. Bet ilgai laukti nė nereikėjo – prie įmonės vartų prasidėjo „sausio paradas“.
Teisės aktų aplinkybės
„Aplinkos apsaugo departamentas (AAD), gavęs anoniminį skundą apie „Traidenio“ teritorijoje neva užkastas atliekas, darė tai, kas jam ir priklauso – pradėjo tyrimą. Nes ši institucija privalo rūpintis tuo, kad aplinka nebūtų teršiama.
Tačiau didžiausia šios istorijos problema – teisės aktai, kuriais turi vadovautis šis departamentas ir kuris juos pats pažeidė“, – sakė advokatė Asta Astrauskienė.
Aplinkos ministras yra patvirtintęs taisykles, susijusias su informacija, teikiama atliekant ūkio subjektų veiklos planinius ir neplaninius patikrinimus, kai tai daroma vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę.
Tos taisyklės numato, kad „informacija apie atliekamą patikrinimą visuomenės informavimo priemonėms bei kitiems su patikrinimu nesusijusiems asmenims neteikiama tol, kol patikrinimas nėra baigtas“.
„Tačiau „Traidenio“ atveju aplinkosaugininkai ėmėsi ypač aktyviai veikti ne pagal teisės aktus, – aiškino teisininkė, – Vos porai dienų praėjus po pirmojo patikrinimo jie išplatino pranešimą spaudai, kad, iškasus gruntą įmonės teritorijoje, esą buvo aptikta tarša atliekomis ir nustatyti kalti asmenys.
Taigi kaltė įmonei ir jos vadovui buvo suversta vos pradėjus tyrimą.“
Šiuo atveju nekaltumo prezumpcija gamtos sargams anuomet buvo nė motais, – jie tarsi tyčia užmiršo, kad net ir padaręs nusikaltimą asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė teisme neįrodyta.
Patys sukūrė taisykles, patys ir pažeidė
Anot A.Astrauskienės, situacija bylojo, kad aplinkosaugininkai turėjo išankstines nuostatas. Kodėl tad reikėjo skubėti daryti neteisėtą viešą pranešimą? Gal kažkam labai reikėjo paskleisti neigiamą žinią apie savivaldoje dalyvaujančio politiko įmonę prieš prasidedant tuomečiams savivaldos rinkimams?
„Be to, kilo įtarimų, kad informacija apie aplinkosaugos pareigūnų vizitą į įmonę buvo nutekinta, nes kone tuo pačiu metu į įvykio vietą, prieš pradedant tyrimą, suvažiavo ir žiniasklaidos atstovai.
Savo ruožtu, net ir žinodami, kad neturi teisės to daryti, šią žinią ypač aktyviai komentavo ir tuometis Aplinkos apsaugos departamento direktorius, ir aplinkos viceministras“, – užsiminė teisininkė. Taigi valstybės institucijų vadovai pylė purvą ant įmonės, kurios kaltė nė nebuvo nustatyta.
„Yra ir dar vienas niuansas. Pagal teisės aktus gamyboje susidarančios medžiagos vienais atvejais yra laikomos atliekomis, kitais – šalutiniais gamybos produktais. Tai priklauso nuo jų apskaitos.
Pavyzdžiui, gamyboje liekančios medžiagos – pjuvenos arba skalda – vienais atvejais tampa šalutiniu produktu ir panaudojamos kitoms reikmėms, tarkim, briketams gaminti ar keliui tiesti, kitais atvejais – atliekomis.
Tas pat yra ir su stiklaplasčiu – „Traidenio“ įmonė jį panaudojo drenažo sistemai įrengti. Teisme ir buvo įrodyta, kad jis buvo panaudotas tesėtai, nes tai – šalutinis gamybos produktas, tačiau atlikdami tyrimą aplinkosaugininkai į šią aplinkybę net nekreipė dėmesio.
Galiausiai, po ketverių metų bylinėjimosi tesimuose ir Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį, buvo panaikinti visi įmonei skirti įpareigojimai bei aplinkosaugininkų surašyti protokolai.
Departamentas turėjo padengti bylinėjimosi išlaidas, tačiau įmonei padaryta moralinė žala nebuvo atlyginta“, – paaiškino A.Astrauskienė.
Atsiprašymo nesulaukė
Šiuo metu Aplinkos ministerijos sudėtis – kitokia. Tačiau, anot S.Leonavičiaus, dabartinei ministerijos vadovybei nepakako politinės valios atsiprašyti už tai, ką verslui padarė jos pirmtakai.
„Šiuo metu valdžioje yra opozicinė partija, tad maniau, kad po Aukščiausiojo teismo nutarties Vyriausybė turės valios institucijos vardu atsiprašyti verslo bendruomenės – tos institucijos, kuri mus apdergė per visą Lietuvą.
Bet taip nenutiko – ministerija savo interneto svetainėje tepatalpino žinutę apie teismo sprendimą.
Gerai bent jau tai, kad Lietuva pagaliau tapo teisine valstybe, kurioje verslui pavyksta apsiginti nuo politikų vadeliojamų valdininkų“, – kalbėjo S.Leonavičius.
Anot jo, ši istorija paliko neatsakytą ir dar vieną klausimą – aplinkosaugininkus anuomet ant kojų sukėlė skundą surašęs anonimas.
Paprastai į anoniminius skundus institucijos nė nereaguoja, tad kas gi buvo tas žmogus, sukėlęs tokį ažiotažą? Asmuo, kuris „paleido antį“, kurio nepagrįstas skundas tyrėjus privertė ištaškyti milžiniškus mokesčių mokėtojų pinigus ir kuris lyg niekur nieko nusiplovė?
Ministerijos atsakas
Pakomentuoti situaciją lrytas.lt paprašė ir dabartinę Aplinkos ministerijos vadovybę. Kaip ji vertina situacijas, kai aplinkosaugininkai, tapę politikų įrankiais, užsipuola įmones nė neišsiaiškinę, ar gamtai žala tikrai yra padaryta?
Pasak aplinkos ministro patarėjos Aistės Žilinskienės, Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, vykdydami veiklą, turi vadovautis įstatymais.
„Teisinėje valstybėje turi vyrauti įstatymo viršenybė. O teisingumą ir kuri pusė kuriuo konkrečiu atveju yra teisi, teisinėje valstybėje nustato tik teismai.
Aprašomu „Traidenio“ atveju, Aplinkos ministerija išpublikavo viešai skelbtos informacijos atitaisymus, pagal Aukščiausio Teismo sprendimą“, – sakė A.Žilinskienė.
