1997-ieji, Vilnius, Šiaurės miestelis – teritorija, kurioje šiuo metu yra pasklidę „Ogmios miesto“ pastatai. Tai vieta, kur Lietuvoje buvo atidaryta pirmoji „Norfos“ parduotuvė. Ji buvo labiau panaši į sandėlį, kuriame buvo kraunamos bakalėjos prekės ir į kurį jų įsigyti traukdavo turguje ir kioskuose prekiaujantys žmonės.
Prekes į šią „Norfą“ atgabendavo ketveriais metais anksčiau D.Dundulio įkurta logistikos įmonė „Rivona“. Didmeninė prekyba maisto produktais, tabako ir tekstilės gaminiais, avalyne. Tai tik dalis prekių, kurias „Rivona“ tiekė vadinamosioms bazėms ir kuriose jomis apsirūpindavo smulkieji prekybininkai, sąrašo.
Kodėl jų nepradėjus pardavinėti patiems? Štai taip maždaug 400 kv. metrų sandėlis sostinės Lakūnų gatvėje ir tapo „Norfos“ parduotuve, o po kelerių metų antroji duris atvėrė Karoliniškių rajone vietoj „Kometos“ parduotuvės.
Pamažu „Norfa“ tapo trečiuoju tuomet Lietuvą apraizgiusiu prekybos tinklu, o šiuo metu regionuose šį tinklą valdanti bendrovė „Norfos mažmena“ yra ir viena geidžiamiausių darbdavių. Tad pokalbis apie darbuotojus, bendradarbius, prekes ir pinigus – su „Norfos mažmenos“ valdybos pirmininku, „Rivonos“ savininku D.Dunduliu.
– Gana dažnai į „Norfos“ parduotuves apsipirkti ateinantys žmonės su darbuotojais sveikinasi kaip su gerais pažįstamais. Kas turi įtakos gana mažai ir prekybos salėje, ir įvairiuose skyriuose dirbančiųjų kaitai? – paklausiau D.Dundulio.
– Manyčiau, kad vienas svarbiausių motyvų – tarpusavio santykiai, kitas – uždarbis. „Norfos“ tinklo mediana – vidutinis atlyginimas už visą darbo mėnesį – dažnai būna didžiausia iš visų prekybos tinklų. Tokią algą juk gauna regionuose dirbantys žmonės, kur pragyvenimo lygis gerokai žemesnis nei sostinėje.
„Norfos“ parduotuvių regionuose yra gerokai daugiau negu didžiuosiuose miestuose. Pavyzdžiui, Vilniuje yra tik dešimtadalis mūsų parduotuvių, visos kitos veikia nedideliuose miestuose ar miesteliuose. Taigi maždaug 70 proc. mūsų tinklo parduotuvių šiuo metu neįmanoma įsidarbinti – jose nėra laisvų darbo vietų.
Kita vertus, sausį visada apyvarta būna mažesnė, tad metų pradžioje, jei netrūksta darbuotojų, rezervui naujų net nepriimame.
– Ar yra „Norfos“ tinkle tebedirbančių ukrainiečių?
– Yra, bet, palyginti su kitų tinklų parduotuvėmis, pas mus jų dirba nedaug. Tiesiog laisvų darbo vietų pas mus mažai.
Laikomės nuostatos – priimdami žmones į darbo vietas neskirstome jų pagal rasę, tautybę, amžių ar lytį. Svarbiausia, kad jie būtų įdarbinami pagal mūsų šalies įstatymus. Kadangi įstatymai leidžia ukrainiečius įdarbinti, tai darėme ir tebedarome.
Tas pat susiję ir su uždarbiu – negali būti jokios diskriminacijos. Dažniausiai vyrų ir moterų atlyginimai vienodi, o skirtumai, kurie egzistuoja, nulemti objektyvių priežasčių.
Pavyzdžiui, moterų algų vidurkis rugsėjį buvo 1331, vyrų – 1412 eurų. Vyrų naudai jis pakrypęs dėl to, kad jų daugiau dirba mėsininkais, kur įkainiai didžiausi, nes ir profesionalumo ten reikia didelio. Bet jei ir vyras, ir moteris dirba tą patį darbą, algą jie gauna tokią pačią.
– Dar prieš pandemiją, 2019 metais, teko šnektelėti su sostinės Žirmūnų „Hyper Norfoje“ dirbančiu mėsininku Giedriumi Stelmoku. „Norfos“ tinkle jis dirba nuo 2009-ųjų. Prieš Kalėdas jis ten pat krovė į vitriną brandintos jautienos pakuotes. Kaip pavyksta išsaugoti tokius specialistus?
– Geri mėsininkai prekyboje yra vertybė, jie – profesionalai, savo amato žinovai. Gera alga, mokama profesionalams, yra vienas svarbiausių motyvų, kitas – aplinka, kurioje jie dirba.
„Norfoje“ nėra labai daug žmonių, dirbančių ilgiau nei 20 metų, nes tuo metu dar pačių parduotuvių buvo mažai. Pavyzdžiui, kai kurie Pirkimo skyriaus darbuotojai dirba virš 25 metų, Reklamos skyriaus vadovė – apie 20 metų, o direktorius apskritai pradėjo dirbti sandėlyje, kai „Norfos“ dar nebuvo.
„Rivonos“ administracijoje darbuotojų yra dešimtkart daugiau, nes „Rivona“ – tai visa užnugarinė veikla, kurios nemato „Norfoje“ apsiperkantys žmonės. Tai tinklo veiklos „smegenys“ – logistika, pieno ir mėsos perdirbimo įmonės, duonos kepykla, gyvulių skerdykla. Ši bendrovė taip pat rūpinasi ir parduotuvių statybomis bei remontu.
– Esate vienas iš trijų 1997-aisiais atsiradusios „Rivonos“ steigėjų. Kaip kilo sumanymas, be didmenos, imtis ir mažmeninės prekybos?
– Norėjome atskirti veiklas, nes tuo metu „Rivona“ importuodavo prekes, o buvusi „Norfos didmena“ jas tiekė mažmenininkams. Taigi prekes nupirkdavome iš gamintojų, o Lietuvoje jas išvežiodavome jų pardavėjams. Pavyzdžiui, tuo metu įmonė „Sanitex“ buvo viena iš mūsų konkurentų, tik daug didesnė nei mūsiškė.
Taigi vietoj didmenos įkūrėme „Norfos mažmeną“, o jos pirmąja parduotuve ir tapo Lakūnų gatvėje stovėjęs sandėlis. Tik vėliau jis buvo perdarytas – sustatyti šaldytuvai greitai gendančioms maisto prekėms.
– Kas buvo pirmieji jūsų bendradarbiai? Sukvietėte pažįstamus?
– Tuo metu studijavau Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), tad kone visi pirmieji sandėlio – būsimosios „Norfos“ – darbuotojai buvo kitų kursų studentai.
– Pora prekybos tinklų veiklą pradėjo 1992-aisiais, taigi kai buvo įkurta „Norfa“, jie turėjo penkerių metų patirtį. O kada jūs pajutote, kad vienos „Norfos“ nebeužtenka?
– Viskas vyko gana natūraliai. Vilniuje antrąją parduotuvę atidarėme 1999-ųjų birželį Karoliniškių rajone, „Kometoje“. Šalia jos tuo metu jau veikė „Maxima“, ir „Kometos“ savininkas ekonomiškai nebepatempė verslo. Jis ėmė ieškoti, kam išnuomoti patalpas. Mums jos tiko, tad pasirašėme nuomos sutartį.
Ko gero, įsimintiniausia plėtros istorija susijusi su parduotuvės atidarymu Radviliškyje, buvusios universalinės parduotuvės patalpose. Besirengiant atidarymui į tą parduotuvę atvažiavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) atstovai ir viską sustabdė, o kartu uždarė visas tuo metu veikusias mūsų parduotuves ir jose pradėjo patikrinimus.
Nebuvo pateikta jokių kaltinimų, bet kartu nebuvo leidžiama ir dirbti. Klausdavau tyrėjų, kada jie leis atidaryti parduotuves, bet neišgirsdavau jokio atsakymo. Teko tartis su teisininkais ir kviestis į pagalbą žiniasklaidą. Tik tada, kai su kameromis suvažiavo televizijos operatoriai, FNTT darbuotojai baigė patikrinimą.
– Tai buvo šantažas?
– Turėjau įvairių įtarimų, bet tai buvo 1998-ieji. Tais laikais viskas buvo įmanoma.
– Tinklo plėtrą tęsėte regionuose. Kaip ten pavykdavo surasti patikimų darbuotojų ir parduotuvių vadovų?
– Vadovus stengiamės užsiauginti savo kolektyvuose. Tai gabūs žmonės, kurie nori dirbti. Bet kai tekdavo atidaryti „Norfą“ ten, kur kitų mūsų tinklo parduotuvių dar nebūdavo, tuomet pagal skelbimus kviesdavome žmones į darbo pokalbius.
Dabar, kai parduotuvių tinklas jau didelis, didesnė ir tikimybė, kad naujoms parduotuvėms vadovus pavyks atrinkti iš jau dirbančių mūsų sistemoje. Taip paprasčiau, nes jie jau žino vidinę mūsų įmonės tvarką.
– Atrodytų, kad parduotuvėms miestuose jau ankšta, konkurencija – didelė. Ar dar yra vietos plėtrai?
– Atidarome parduotuves ten, kur patys su savimi nekonkuruojame. Mums nėra svarbu, kad šalia yra kitų tinklų kaimynai, mums svarbiausia – gera vieta, nes kiekvienas tinklas turi savo nišą, o dėl konkurencijos geriau tik vartotojams. Mūsų konkurentai juk irgi elgiasi panašai.
Atidarome naują „Norfos XXL“ parduotuvę Plungėje, ji jau atiduota vertinti valstybinei komisijai, ir o Klaipėdoje tam dar rengiamasi. Taigi su šiomis parduotuvėmis tinkle jų bus 157.
– Parduotuvių daugėja, joms reikia ir naujų darbuotojų. Tad kokios būtų šiųmetės algų prognozės?
– Manau, kad jos neišvengiamai reaguos į infliaciją. Esame apskaičiavę gruodžio algų fondą pagal įvairias pozicijas. Pavyzdžiui, kasininkų algos, palyginti su 2021-ųjų gruodžio mėnesiu, padidėjo 18 proc.
Kadangi kasininkų atlyginimų dydis priklauso nuo kasos apyvartos, mums net nereikėjo keisti įkainių – infliacija atsispindi uždarbyje. Tai susiję: kyla prekių kaina, kyla ir apyvarta, o kartu ir atlyginimas.
Algų fondas didėja, nors kasininkų darbo valandų pernai buvo gerokai mažiau, palyginti su 2021-aisiais, nes kone 70 proc. padaugėjo savitarnos kasų. Šiuo metu visoje parduotuvių sistemoje turime apie 500 savitarnos kasų ir maždaug kita tiek – įprastinių, kuriose dirba kasininkai.
Vertiname, kur dar šiemet būtų galima įrengti savitarnos kasas nerekonstruojant pačių parduotuvių. Norime, kad jose būtų aptarnaujama kuo daugiau pirkėjų, nes viena savitarnos kasa už įprastinę našesnė 2,3 karto.
– Vadinasi, dalis kasininkų neteko darbo?
– Jie užėmė kitas pozicijas, nes darbuotojų skaičius per metus „Norfos“ tinkle beveik nepasikeitė, o apyvarta didėjo.
– Ekonomistai parduotuvių darbo našumą vertina pagal apyvartą, tenkančią parduotuvės kvadratiniam metrui. Bet ar infliacija tokių rodiklių neiškraipė?
– Vertinant darbo našumą svarbu ne tik apyvarta. Yra ir kitas labai svarbus rodiklis – kiek tam ploto kvadratiniam metrui tenka išlaidų.
Jeigu kvadratiniam metrui tenkanti apyvarta didelė, tuomet prekes į jame esančias lentynas tenka krauti ypač dažnai. Tokiu atveju parduotuvė tampa imli rankų darbui – darbuotojams tenka nuolat nešti ir krauti prekes, o darbo jėga brangi. Parduotuvių išlaidose darbo jėgos sąnaudos yra didžiausios.
– Kaip apskaičiuojama optimali kvadratinio metro apyvarta rengiant parduotuvės projektą?
– Tai priklauso nuo aplinkinių gyventojų skaičiaus ir parduotuvės statyboms tenkančio žemės sklypo dydžio. Šiuo metu elgiamės šiek tiek kitaip nei konkurentai – statome didesnes parduotuves. Optimalus jų dydis – 3 tūkst. kv. m.
Išlaidos apšvietimui, kaip ir šildymui, nebėra svarbi sąnaudų dedamoji dalis.
Šiais laikais apšvietimo sistemos ypač ekonomiškos, o ir patalpas šildomės patys. Didelėje parduotuvėje darbo jėgos sąnaudos, tenkančios apyvartos vienetui, mažesnės, o ir darbuotojams dirbti lengviau.
Kitas argumentas – didesnėje parduotuvėje galima turėti didelį prekių asortimentą, o tai patrauklu pirkėjams. Pastebėjome, kad į dideles, XXL formato, parduotuves žmonės atvažiuoja apsipirkti iš tolimesnių vietovių, tokiu būdu užkabiname didesnio spindulio teritoriją.
