Pasak jos, nesusipykti su antrąja pasaulio ekonomika siekia ir Lietuvos sąjungininkės, ir ES. Prezidentūros atstovė pažymėjo, kad nors Kinijos ekonominis spaudimas niekur nedingo, Lietuvos verslas sugebėjo persiorientuoti. Ar tikrai? Kokius nuostolius patyrėme? Ar verta kalbėti apie Lietuvos ir Kinijos santykių normalizavimą?
Šia tema „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo su Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Arūnas Laurinaitis.
Anot jo, situacija dviprasmiška – Lietuvos verslui persiorientuoti padėjo Kinijos vykdyta politika. Tai stūmė Lietuvos verslą ieškoti kelių, kaip baigti turimus kontraktus, kaip pratęsti naujus.
„Verslas išmintingas – atsirado įvairių schemų. Dalis įmonių perėjo į naudojimąsi tarpininkų paslaugomis. Lietuviai importavo prekes per tas kompanijas, kurios buvo įsikūrusios Lenkijoje, Vokietijoje ar Latvijoje – šalyse, kurios neturėjo politinių problemų su Kinija. Kai kurios kompanijos, pasiskaičiavusios, kas jiems geriau, praėjo steigti kompanijas minėtose šalyse.
Tačiau Lietuvos verslas, pradėdamas dirbti per tarpines šalis, patyrė papildomų kaštų ir sunkumų. Pirma, pailgėjo tiekimo laikas – įmonės susidūrė su papildomu apyvartinio kapitalo poreikiu: reikėjo įšaldyti daugiau pinigų, kol prekė per tarpinę šalį patekdavo į Lietuvą. Natūralu, kad papildomai uždirbti norėjo ir tarpininkas. Taip pat atsirado papildomi kaštai iš kažkurios šalies persikraunant produkciją ir ją gabenant į Lietuvą“, – kalbėjo A.Laurinaitis.
Jis priminė, kad kilus konfliktui su Kinija buvo momentų, kai Lietuva apskritai dingo iš muitinės sistemos, atsirado netiesioginis nurodymas Kinijos verslui nedirbti su lietuviais. Tai natūraliai privertė Lietuvos verslą atsitraukti iš Kinijos.
LPK viceprezidentas skaičiuoja, kad, lyginant 2021 m. su 2022 m., eksportas į Kiniją sumenko daugiau nei 10 kartų. Šiuo metu jis išlikęs tik toks, koks naudingas Kinijai: ji toliau iš Lietuvos importuoja atitinkamus gaminius, pusgaminius, kurių pati nepasigamina. Tai – speciali elektronika, labai tikslūs matavimo prietaisai, įvairūs lazeriai, metalo lydiniai. O visos kitos prekės, kurios būdavo importuojamos iš Lietuvos ir kurias buvo galima labai greitai pakeisti kitomis, visiškai prapuolė iš Kinijos rinkos.
„Diduma Lietuvos įmonių buvo patikėjusios Lietuvos politikais, kad Kinija – prioritetinė Lietuvos rinka. Valstybė leido pinigus vizitams, parodoms organizuoti. Lietuvos verslas, sekdamas paskui politikus, buvo gana daug investavęs surandant partnerius, užmezgant kontraktus. Užsidarius Kinijos rinkai visos pagrindinės eksporto kryptys, kompanijos, kurios jose dirbo, privalėjo išeiti iš Kinijos.
Preliminariai vertiname, kad pasitraukė apie 80 proc. įmonių, kurios dirbo su Kinija. Tačiau, kaip minėjau, dalis įmonių veikia per tarpines kompanijas ar šalis. Jei atmestume ir jas, iki 50 proc. įmonių, kurios dirbo su Kinija, dėl santykių tarp Lietuvos ir Kinijos atšalimo buvo priverstos nutraukti įdirbį ir išeiti iš Kinijos rinkos“, – komentavo laidos pašnekovas.
Anot jo, nors tuo metu Lietuvos verslai daug tikėjosi iš Taivano rinkos, lūkesčiai nepasiteisino. „Šiandien yra politikų noras pasidžiaugti, kad rado atsvarą Kinijai, tačiau tai – netiesa“, – teigė A.Laurinaitis.
Jis vertina skaičius, rodantys importo ir eksporto apimtis iš ir į Kiniją.
LPK vicepirmininkas atkreipė dėmesį, kad tam, kad patektum į Kinijos rinką, reikėjo 5–6, o kartais ir 8 metų. Kalbant apie santykių su Taivano rinka mezgimą, dabar jie, A.Laurinaičio teigimu, tėra įžanginėje stadijoje, kai vyksta labai daug delegacijų tiek į vieną, tiek į kitą pusę, o Lietuvos verslas bando suprasti Taivano kultūrą.
„Viskam reikia laiko, tačiau Kinijos uždarymas ir Taivano atidarymas šiandien neatsveria verslo perspektyvos, kuri buvo numatyta Kinijoje ir kuri atsiranda Taivane“, – vertino pašnekovas.
Jis prisiminė ne per seniausiai vykusį Vokietijos kanclerio ir Kinijos prezidento susitikimą, aptartą bendradarbiavimą. Vokietija daugiausia iš ES šalių investavusi Kinijoje.
„Daug tenka bendrauti Europos verslo konfederacijoje „BusinessEurope“, kuri jungia 40 verslo struktūrų iš 34 šalių. Absoliučiai visos šalys, kai kalbame apie Kinijos atvejį, aiškiai pasakė, kad jos nebus aktyvios ginant Lietuvą, kad nepakenktų savo šalių nariams. Jie puikiai supranta, kad Kinija – antra pagal dydį pasaulio ekonomika.
Kinijoje esama kai kurių komponentų, kurie labai reikalingi atsinaujinančiai energetikai. Tarkime, silicis, pagrindinė žaliava lustų, puslaidininkių gamyboje – viskas sutelkta Kinijoje. Vadinasi, neturint santykių su Kinija Lietuvą nustumtų į tokią situaciją, kad Lietuva turėtų dar kartą pergalvoti, kokios pramonės ar verslo šakos galėtų išlikti konkurencingos, jei situacija su Kinija negerėtų“, – kalbėjo LPK atstovas.
O ar ji gerės, niekas tiksliai nežino – yra ir optimistų, ir pesimistų. Praėjusį mėnesį „BusinessEurope“ organizavo verslo ir buvusių šalių narių vadovų susitikimą su Kinijos ambasadoriumi ES ir kitais kinų verslo atstovais. Ambasadorius, A.Laurinaičio teigimu, nevyniodamas žodžių į vatą aiškiai pasakė, kad jei Lietuva nori turėti normalius santykius, politikai turi surasti susitarimą ir turi pradėti kalbėti.
„Keičiantis politikams, visi galvoja, kad prieš tai buvusi valdžia yra blogis, todėl reikia būtinai kažką pakeisti. Nors nemačiau nei vienos šalies, kad politikai uždirbtų pinigus. Kai politikai nuvertina verslą ir sako, kad jie geriau žino, kaip ką daryti, pasidaro šiek tiek keista“, – svarstė „Žinių radijo“ pašnekovas.
Kokia apimtimi verslas grįžtų į Kiniją, priklausytų nuo pasitikėjimo santykio tarp politikų ir verslo atstatymo bei nuo to, ar pavyktų surasti formulę, kaip galėtų būti vystomas nuoseklus verslas. „Verslas nenori daryti politikos, nenori užsiimti diplomatija, tačiau jis nori, kad būtų santykis tarp politikos ir verslo tose šalyse, kur verslas mato perspektyvą“, – sakė A.Laurinaitis.
Jis klabėjo apie tai, kad eidamas į Kiniją verslas investavo pinigus, žmones, kai kurios kompanijos netgi keitė technologines linijas, kai kurios skolinosi pinigų ir davė atitinkamus įsipareigojimus prieš bankus, planavo plėtrą – vadinasi, priėmė žmones, įsipareigojo prieš jų šeimas, kad darbuotojai gaus atlyginimus, galės imi paskolas būstui. Todėl greitas vienos dienos sprendimas, kad rinka užsidaro, buvo itin netikėtas.
„Mano supratimu, tikriausiai galima buvo tą padaryti, jei būtų politikų pasakyta, kad po metų ar dvejų bus tam tikri sprendimai. Verslui to būtų užtekę, kad jie galėtų išeiti iš Kinijos rinkos tiek, kiek jų manymu būtų saugu, nerizikinga.
Politikai neturėtų priimti sprendimų už verslą, nes verslas prisiima visus nuostolius, o politikai prisiima, jei prisiima, politinius dividendus“, – teigė LPK viceprezidentas.
Reaguodamas į galimą karinį Kinijos ir Taivano konfliktą jis sakė: „Nė vienas nežinome, kas nutiks su Kinija ir Taivanu, tačiau turėtume labiau įsiklausyti į didžiųjų šalių – JAV, Vokietijos – požiūrį į Kiniją ir Taivaną ir galbūt šiek tiek pasimokyt diplomatijos, kol visas pasaulis palaiko santykius su Kinija ir gauna iš to naudos.
To reikia tam, kad Lietuvos verslas nebūtų nustumtas į ekonomines paraštes ir kad jam nebūtų sudaromos nesąžiningos konkurencinės sąlygos, nes dauguma produkcijos eina į ES šalis nares, o jos turi galimybes gauti medžiagas, pusgaminius iš Kinijos“.
