Praėjo vasara, ruduo, baigiasi ir žiema, tačiau sankcijos, regis, Rusijos neveikia. Arba šios šalies ekonomiką jos veikia ne taip triuškinamai, kaip buvo tikėtasi. Kodėl?
Paaiškinimų pateikiama daug ir įvairių. Antai premjerė I.Šimonytė įsitikinusi, esą klaidinga manyti, kad sankcijos gali greitai išjungti Rusijos ekonomiką.
Pasak Vyriausybės vadovės, šios šalies ekonomika, nors ir primityvi, yra didelė ir jos sankcijomis greitai neišjungsi. Be to, esminės sankcijos įsigaliojo visiškai neseniai, ir dar ne visos.
Vis dėlto Rusija jau priversta daug pigiau pardavinėti naftą, o tai reiškia, kad Kremlius turės mažiau pinigų kruvinoms atakoms Ukrainoje. Galbūt jų būtų dar mažiau, jei Rusijai nepavyktų apeiti Vakarų sankcijų, o jas įvedusios šalys į tokius bandymus nežiūrėtų pro pirštus.
Mat rusiškos prekės toliau keliauja į Europos Sąjungą, taip pat ir į Lietuvą. I.Šimonytė pripažino, kad jų kontrolė gana sudėtinga.
Dažnu atveju sankcionuotos prekės keliauja per kitas šalis ir atsekti jų judėjimą būna keblu, nors ir įmanoma. Tiesa, tam reikia sutelktų įvairių tarnybų pastangų.
Bet kartais susidaro įspūdis, kad renkamasi lengvesnius kelius. Tokių įtarimų kilo ir stebint, kaip buvo reaguojama į skandalingas cisternos su amoniaku klajones po mūsų šalį.
Pernai lapkritį į Lietuvą iš Baltarusijos atriedėjusią geležinkelio cisterną su rusišku amoniaku mūsų pareigūnai apgręžė tik todėl, kad akis badė ant jos nupiešta Rusijos agresijos Ukrainoje simboliu tapusi Z raidė.
Bet po kelių dienų ta pati cisterna, tik jau pašalinus Lietuvoje draudžiamą simbolį, sėkmingai kirto mūsų šalies sieną.
Rusiškų krovinių judėjimą per Baltarusiją atidžiai stebinti šios šalies geležinkelininkų bendruomenė atkreipė dėmesį, kad cisterna po Lietuvą rudenį blaškėsi ne kartą.
Atrodytų, ja gabentas krovinys turėjo atsidurti ne tik baltarusių visuomenininkų, bet ir mūsų tarnybų radaruose, bet „Lietuvos rytui“ apie šią cisterną teikti duomenys tiesiog glumina.
Antai Muitinės departamento atstovai, paklausti, ar kroviniui nėra taikomos ES ar JAV sankcijos, nurodė, kad amoniakas gabentas tranzitu. Tuo metu „Lietuvos geležinkelių“ (LTG) duomenimis, amoniaką gabenęs vagonas vyko į Gaižiūnus.
Detektyvas su amoniaku tampa vis įdomesnis dar ir todėl, kad trąšų gamybai jį naudojančios Lietuvos įmonės išsisukinėja ir žurnalistams neatsako, iš kur ir kaip apsirūpina amoniaku.
O jeigu dar pasitvirtintų nuogąstavimai, kad amoniaką iš Rusijos lietuviškais bėgiais gabenusi cisterna yra rusų karo grobis Ukrainoje?
Tai neatmetė jau minėti baltarusiai, tuo metu nei LTG, nei Lietuvos pareigūnams nekilo minties pasidomėti, ar rusai teisėtai naudojasi į mūsų šalį patekusia vienai Ukrainos bendrovei priklausančia cisterna.
Neoficialiomis žiniomis, iš ukrainiečių šis vagonas galėjo būti pavogtas Sumų srityje pernai kovą. Teigiama, kad rusai pasisavino šimtus ukrainiečiams priklausančių vagonų ir kitokių riedmenų.
Labai panašu, kad galbūt vogtų vagonų klajonėmis Lietuvos geležinkelio bėgiais LTG susidomėjo tik sulaukę „Lietuvos ryto“ klausimų. Įmonės atstovai nurodė, kad dėl šios cisternos kreipėsi į kolegas Ukrainoje, bet esą nesulaukė jų atsakymo, ar minėtas vagonas nėra pasisavintas rusų.
Kai kurie ekspertai mano, kad Lietuva galėjo sulaikyti įtarimų kėlusią geležinkelio cisterną ir tada aiškintis, ar rusai ja naudojasi teisėtai.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas L.Kasčiūnas irgi pritarė, kad derėtų imtis aktyvesnių veiksmų aiškinantis, ar pas mus iš Rusijos atkeliaujantys vagonai nėra pavogti iš ukrainiečių.
Bet Lietuvos institucijos ir politikai kol kas vangiai reaguoja ir į pranešimus, kad praėjus beveik metams nuo karo Ukrainoje pradžios po Rusijos platybes vis dar blaškosi ir keliasdešimt LTG priklausančių vagonų.
Tokią informaciją įmonė pateikė Seimo nariams, bet išsamiai nepaaiškino, kodėl taip ilgai iš Rusijos negrįžta jos vagonai.
Tiesa, LTG atstovai tikina, kad nė vienas jų esą nėra naudojamas karo tikslams. Bet kas tai gali garantuoti?
Apskritai tiek strateginę reikšmę turinčios įmonės, tiek ją kontroliuojančios Susisiekimo ministerijos vadovybė dangstosi labai miglotomis frazėmis – esą darbas Rusijos ir Baltarusijos rinkose bei priklausomybė nuo šių šalių kelia nemažai rizikos, bet ilgainiui siekiama ją mažinti.
LTG vis dar priklauso Maskvoje valdomai geležinkelio krovinių informacinei sistemai, be to, rusai atlieka krovininių vagonų registraciją, be kurios lietuviški kroviniai negalėtų patekti ne tik į Rusiją, Baltarusiją, bet ir į Latviją ar Estiją.
Kad kitos šalys galėtų atpažinti iš Lietuvos keliaujančius krovininius vagonus, duomenys apie juos pirmiausia keliauja į Maskvos valdomą duomenų bazę.
Nors politikai piktinasi tokia situacija, dažniau ir garsiau skamba privačiam verslui skirti jų raginimai neprekiauti su Rusija. O tuo metu pati valstybė kai kuriais atvejais ir toliau „obuoliauja“ su šėtonu.
