„Centralizavimas karo metu svarbu – viešuosius finansus reikia sutelkti karui, bet Ukrainos skirtumas tas, kad ji gauna milžiniškas lėšas iš Vakarų kaip paramą.
Skirtingai nuo to, kokie anksčiau būdavo konfliktai, Ukraina kovoja konvencinį karą ir dar gauna paramą iš Vakarų – tai suteikia tam tikrą komfortą, kad šalis galėtų savo ekonomiką liberalizuoti net ir karo metu“, – komentavo ekonomistas.
– Kaip tai veikia?
– Pagrindinis skirtumas nuo prieš tai buvusių konfliktų – parama iš Vakarų. Vienas dalykas yra ginkluotė, kitas – pinigai. Vien Ukrainos biudžeto palaikymui, kad pensininkai gautų pensijas, kad kariai, policininkai gautų atlyginimus, iš Vakarų kas mėnesį plaukia apie 5 mlrd. eurų. Tai – milžiniška suma.
Šiuo atveju tai – esminis skirtumas nuo bet kokių iki šiol matytų konfliktų.
– Ukraina gali išsilaikyti nepaisant to, kad liberaliai elgiasi su savo ekonomika? Ar tai kaip nors jiems padeda pasiekti tikslų?
– Galėjimas necentralizuoti visų savo lėšų jai leidžia daryti reformas. Matyt, tai pasaulyje unikalu: konflikte esanti šalis sugeba modernizuoti savo ekonomiką. Paprieštaraučiau tam tyrimui, bet sakyčiau, kad Ukraina po pergalės prieš Rusiją iš šitos situacijos išeis sustiprėjusi. Galėtų būti ilgas periodas, kai ji modernizuotų, liberalizuotų savo ekonomiką. ji tą daro karo metu. Tai – unikalu.
– Kokios transformacijos vyksta Ukrainos ekonomikoje?
– Keičiami darbo santykiai, keičiami santykiai tarp įmonių, nemažai ženklų, kad Ukrainoje, kuri garsėjo ir korupciniais ryšiais, žymiai mažėja tolerancija nešvariems pinigams. Tas procesas vyksta per trumpą laikotarpį.
– Jei kalbėtume apie laikotarpį po karo, į kokią poziciją gali atsistoti Ukrainos ekonomika, atsižvelgiant į transformacijas, kurios vykdomos dabar?
– Kiekvienos ekonomikos tikslas – plėsti rinką. Karui pasibaigus tinkamai – Ukrainos pergale savo žemėje – atsivertų milžiniškos galimybės: į ES įsilietų nauja ekonomika, kurioje yra 40 mln. žmonių, šalis, kuriai reikia atstatymo, vadinasi, tam reikia lėšų.
Europa turi pinigų, bet turi ir resursus, kaip atstatyti valstybę. Tai gali būti naujas ekonominis ciklas, kuris užsitęstų gana ilgai, o iš to išloštų visos pusės. Vos po kelių metų pamatytume visiškai kitą Ukrainą.
Kitas dalykas, pamatytume stipriau nei galėtų augti be Ukrainos augančią Europos ekonomiką. Tai būtų milžiniška ekonominė erdvė ir milžiniška ekonominė plėtra.
– Ar tokioje situacijoje būtų pralaiminčių?
– Pralaimėtų tie, kurie tuo nepasinaudotų.
Akivaizdu, kas jau pralaimėjo – Rusija labai stipriai įstrigo kaip pasakoje uodega žvejojęs ir įšalęs vilkas. Panašu, kad taip nutiko su Rusija. Nei nafta, nei dujos tokiomis apimtimis, kokios buvo, neteka į Europą, o tai buvo pagrindinė rinka. Tai reiškia, kad pinigų srautas net ir pasibaigus karui neatsistatys niekada, nes Europa apsirūpins suskystinomis gamtinėmis dujomis, pasistatys visus įmanomus vėjo, saulės parkus.
– Publikacijoje teigiama, kad Ukrainos narystė ES mažai tikėtina ir kaži ar būtų naudinga Ukrainai. Ką jūs apie tai manote?
– Visų pirma, Ukrainos narystė Bendrijoje Ukrainai tikrai būtų naudinga, nes tai reiškia papildomas lėšas, kurios atstatytų modernią Ukrainą – tokią, kokios niekada nebuvo. Tai – naujas kokybinis šuolis.
Antra, ES gautų 40 mln. gyventojų, 8 proc. nuo esamos populiacijos. Tai – nauja rinka, kur gamintojai parduotų savo produkciją.
Trečia, aš neįsivaizduoju situacijos, kad pasibaigus karui – o jis baigsis Ukrainos pergale – nors vienas politikas sakytų, jog Ukrainos negalima priimti į Europos bendrystę. Tai būtų politinė savižudybė. Ukraina savo krauju prisijungs prie ES, ko anksčiau iš tiesų ji nebūtų galėjusi padaryti: anksčiau ir du dešimtmečius į priekį žiūrint būtų labai sudėtinga įsivaizduoti, kad Ukraina taptų ES nare. Dabar ji savo rankose turės visas politines kortas ir derinius, kuriuos tik galima turėti.
– Gal tą įmanoma išspręsti be narystės?
– Manau, kad ne, nes klube turi būti klubo narys. Bet kuriame klube esi gerbiamas tada, kai turi mandatą. Lygiai taip pat ateidamas į klubą be mandato jausiesi nelygiavertis.
– Pakalbėkime apie 2023 m. ir Ukrainos ekonomiką. Kokius matote karo metu esančius iššūkius?
– Kalbėti apie ekonomiką karo metu – daugiau mažiau absurdas. Ekonomika neegzistuoja. Žmonės stengiasi išgyventi, todėl apie jokius ekonominius rodiklius kalbėti negalime. Šiandien tarptautiniai partneriai – Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, valstybės-donorės – visiškai dengia tai, ko reikia Ukrainai. Panašu, kad taip ir bus. Šalies ekonomika mirusi. Ji palaikoma dirbtinai.
Reikia tikėtis, kad būtent šie metai bus tie, kai karas baigsis. Panašu į tai, kad Rusijos dantys ir nagai išrauti – turime sulaukti, kai pačioje Rusijoje kils nepasitenkinimas, kad žudomi žmonės. Tikėkimės, kad šie metai bus tie, kai Ukrainos ekonomika po truputį pradės grįžti į ekonomikos langelius. Kol kas ji neegzistuoja, ji sunaikinta.
– Kiek po karo pabaigos Ukrainai gali būti svarbi skolų problema?
– Nemanau, kad tai bus problema: šalys-donorės nekalbės apie skolas, o klaus, kiek reikia pinigų. Supraskime, kad tai – Vakarų ir necivilizuotos šalies susidūrimas. Vakarai greičiausiai susimokės, kad Ukraina atstovėjo karą prieš Rusiją.
Tai sukurs labai geras ekonomines aplinkas, kur bus naujas augimas, naujas ciklas.
– Kiek likę Rusijos ekonomikos?
– Jos yra daug. Rusija nustebino savo atsparumu. Rusijos ekonomikos gylis – pakankamai didelis. Prieš karą Rusija turėjo rezervus, teigiamas ekonomines sąskaitas, o tai reiškia, kad pinigai tuo metu plaukė į Rusiją.
Karas srautus sustabdė, tačiau jie pradėjo stoti tik 2022 m. pabaigoje. Metų viduryje rusai netgi mėgavosi situacija: dėl pabrangusių žaliavų jiems pakako parduoti ketvirtadalį įprasto dujų kiekio ir gaudavo didesnes pajamas.
Bet 2023 m. prasideda tuo, kad naftos, dujų kainos kritusios, apie du trečdaliai pajamų pradeda nykti. Ekonomika pradės byrėti.
