Įdomu, kad būtent gruodis yra tas mėnuo, kai KT skelbia apie milžiniškas baudas už įvairius nusižengimus. Dar 2005 metų gruodį „Mažeikių naftai“ (dabar – „Orlen Lietuva“) skirta 32 mln. litų (9,27 mln. eurų) bauda. Įmonė, aišku, tokį sprendimą apskundė, o pinigus, kuriuos sumokėjo dar vykstant teismams, jai pavyko susigrąžinti.
Tiesa, vėliau KT patikslino rastus nusižengimus ir po ilgo bylinėjimosi bauda vis dėlto buvo skirta, tačiau net keturis kartus mažesnė nei pradinė – 7,8 mln. litų.
2012-ųjų gruodį skambiai pranešta apie 3 bankų – SEB, „Swedbank“, tuomečio DNB ir saugos tarnybos „G4S“ kartelį, ribojusį konkurenciją teikiant pinigų inkasavimo paslaugas.
Tuomet šioms įmonėms buvo skirta irgi iki tol rekordinė bauda – 57 mln. litų.
Tačiau Vilniaus apygardos teismas baudą sumažino iki 27 mln. litų. Dar vėliau Lietuvos administracinis teismas bankus visiškai išteisino, o tyrimą dėl saugos tarnybos veiksmų grąžino Konkurencijos tarybai.
Paskutinį 2015 metų mėnesį kirčio sulaukė „Maxima“ ir šaldytos produkcijos gamintoja „Mantinga“ – už 10 metų trukusius konkurenciją ribojančius pažeidimus joms skirtos baudos vėl buvo rekordinės ir tuo metu siekė atitinkamai 58,3 mln. ir 15,3 mln. eurų.
Po teismų maratono įmonėms kaltinimai nebuvo panaikinti, bet sankcijos gerokai sumažintos: „Maximai“ – daugiau nei 10 mln. eurų, „Mantingai“ – perpus.
Tai rodo, kad ginčyti skirtas baudas tikrai apsimoka, nepaisant dėl to priskaičiuojamų palūkanų ar išlaidų teisininkams. Todėl tai daryti ketina tiek nubausti vaistinių tinklai, tiek pati Lietuvos vaistinių asociacija (LVA). Juolab kad baudos solidžios: „Eurovaistinei“ – 27,5 mln. eurų, „Gintarinei vaistinei“ – 16,7 mln. eurų, „Tamro“ – 9,2 mln. eurų, „Benu“ – 7,7 mln. eurų, kitoms – šiek tiek mažesnės.
Vaistų pardavėjai jau dabar žeria argumentus, kuriuos teismuose neabejotinai kartos ir jų gynėjai. Mat 2017 m. Sveikatos apsaugos ministerija pati kreipėsi į LVA, kad būtų pateiktas jos pasiūlymas dėl naujų kompensuojamųjų vaistų antkainių.
Konkurencijos tarybos nuomone, įmonės pasiūlymus turėjo teikti individualiai. Šios institucijos vadovas Š.Keserauskas dar paaiškino, kad LVA galėjo atsiųsti ir apibendrintas, tačiau nieku gyvu su nariais nesuderintas nuomones.
Bet tai kirstųsi su kitais teisės aktais.
Antai Lobistinės veiklos įstatymas nenumato galimybės atskiriems subjektams teikti teisėkūros pasiūlymus – tai galima daryti per lobistus arba per asociacijas, kaip ir buvo šiuo atveju.
Tuo metu Asociacijų įstatyme nurodyta, kad tokios organizacijos tikslas – atstovauti savo narių interesams ir juos ginti. Kaip tai įmanoma padaryti neišsiaiškinus pačios asociacijos viduje, turbūt niekas neįsivaizduoja.
Beje, tai toli gražu ne vienintelis atvejis, kai KT užmerkia akis į kitus galiojančius teisės aktus.
Antai palangiškiai net rinkosi į protestą kovodami dėl baseino, kurį KT nurodinėja perduoti valdyti privačiam koncesininkui.
Ir jie turėjo argumentų – Vietos savivaldos įstatyme numatyta, kad pačios savivaldybės gali nuspręsti, kas teiks viešąsias paslaugas joms priklausančiuose objektuose.
Grįžtant prie vaistininkų reikalų verta paminėti tai, kad LVA pasiūlytas antkainių modelis pačios Sveikatos apsaugos ministerijos darbo grupės buvo atmestas. Tai pripažino ir tuomet ministru buvęs valstietis A.Veryga.
„Nežinau, kas ten su kuo ir ką susitarė, bet panašu, kad to susitarimo rezultatas besitarusiems buvo nepatenkinamas, nes tada, kai įgyvendinome vaistų politiką, mažėjo vaistų kainų indeksas, mažėjo priemoka pacientui. Argi gerai veikiančios konkurencijos išraiška neturėtų būti mažėjanti kaina galutiniam vartotojui? Taip ir buvo“, – tokiomis mintimis pasidalijo eksministras.
Tačiau KT vadovas Š.Keserauskas aiškino, kad baudomis apdalyti ūkio subjektai turėjo informacinį pranašumą ir tai jiems leido daryti įtaką ministerijai.
Tik neaišku, kokią, nes pati ministerija nurodė, kad, skaičiuodama siūlomų antkainių poveikį vartotojams ir valstybės biudžetui, rėmėsi Valstybinės ligonių kasos ir Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos duomenimis. Tuo metu LVA pateikti skaičiavimai buvo tik vienas šaltinių, kuriuos ministerija vertino savarankiškai.
Konkurencijos prievaizdai iš tiesų pateikė vieną labai gerą pasiūlymą Vyriausybei – keisti Farmacijos ir kitus įstatymus, kad kompensuojamųjų vaistų antkainių nustatymo kriterijai būtų skaidrūs ir visiems aiškūs.
Bet kartu pasiųstas ir signalas, kad net ir asocijuotoms verslo struktūroms dalyvauti teisėkūros procesuose labai pavojinga. Tik ar bus geriau, jei dėl teisės aktų niekas nesitars net su akivaizdžiai suinteresuotomis pusėmis?
Ar valstybė tikrai pralobs nuo tokių baudų, galima abejoti, tai rodo ankstesni pavyzdžiai. Juolab kad teismai užtruks ne vienus metus.
Užtat bus naudos teisininkams, kurie jau dabar gali pasiraitoti rankoves.
