Vis dar populiarus pasirinkimas
Nors dovanų kuponai nėra naujiena, švenčių laikotarpiu tai vis dar populiari dovana.
„Įtariu, kad nėra padaryta jokių sociologinių apklausų ir tyrimų, kaip dažnai žmonės renkasi šias dovanas ir įteikinėja savo kolegoms, draugams, artimiesiems. Tačiau reikia pripažinti, kad dauguma parduotuvių, SPA centrų, grožio salonų prieš Kalėdas paruošia tokią galimybę – dovanoti dovanų kuponus. Vadinasi, tai vis dar yra populiaru“, – portalui lrytas.lt sakė protokolo ir etiketo žinovas Arminas Lydeka.
Kad tokios dovanos vis dar mielai perkamos, antrino ir prekybos ir laisvalaikio centro „Panorama“ vadovė Birutė Kalanovaitė.
„Pastaraisiais metais dovanų kortelių pardavimai kyla į viršų. Didžiausią jų kiekį prekybos centro „Panorama“ lankytojai įsigyja šventiniu laikotarpiu – lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Šių metų lapkritį, lyginant su tuo pačiu periodu pernai, dovanų kortelių pirkėjai įsigijo beveik du kartus daugiau“, – aiškino ji.
Pasak B.Kalanovaitės, dovanų kortelių pardavimai – tiek apyvartos požiūriu, tiek įsigyjamų dovanų kortelių skaičiumi – auga nuo pat pandemijos pradžios.
„Tokio formato dovanos nepraranda savo aktualumo, priešingai, žmonės tampa vis praktiškesni. Be to, išaugus daugeliui kitų išlaidų, pirkėjai bando taupyti, o nemaža jų dalis prieš šventes tiesiog nori išvengti varginančių dovanų paieškų bei ilgų eilių prekybos centruose. Dovanų kortelės palengvina pirkėjų apsipirkimą ir šventinį pasiruošimą. Kita vertus, tokią dovaną gavę pirkėjų artimieji gali išsirinkti tai, ko jiems iš tiesų reikia ir kas labiausiai atitinka jų poreikius“, – kalbėjo B.Kalanovaitė.
„Akropolis Group“ Rinkodaros ir komunikacijos departamento vadovas Dominykas Mertinas tvirtino, kad „Akropolio“ dovanų kortelė tampa išeitimi bijantiems išrinkti nepatiksiančią dovaną.
„Dovanų kortelių populiarumas auga kasmet, nes tai ir praktiška, ir naudinga dovana. Pavyzdžiui, 2020 m. buvo parduota daugiau nei 250 tūkstančių kortelių, o 2021 m. – jau daugiau nei 300 tūkst. dovanų kortelių. Prognozuojame, kad per 2022 metus jų įsigyta bus dar daugiau“, – tvirtino D.Mertinas.
Praktiškumą pabrėžė ir A.Lydeka. Pasak jo, dovanų kuponai yra tam tikras dovanojamų pinigų pakaitalas.
„Dovana turi būti kažkuo išskirtinė, ypatingesnė, įdomesnė, tam žmogui tinkama, tad dovanoti pinigus nėra gerai – tai ne dovana, o materialinė parama. Tačiau labai artimiems žmonėms, kurie, žinome, kad kažkam taupo, nėra blogai padovanoti pinigų. Bet kartoju – labai artimam žmogui. Kad nereikėtų dovanoti pinigų, pakaitalas yra dovanų kuponas. Tai galima suprasti ir pateisinti, tai yra pozityvesnis sprendimas“, – aiškino protokolo ir etiketo žinovas.
„Dabar jau nebėra sovietinis ubagynas, kai trūko visų daiktų. Net jeigu ir žmonės buvo pasitaupę pinigų, bet daikto nusipirkti negalėjo – buvo deficitas. Dabar jei žmogui kažko reikia, tai jis tą daiktą ir nusiperka. Užtat dar vienas daiktas galbūt tik nuguls ant lentynos ir kaups dulkes. Tikrai įvertinkime, ar jo reikia. Gal geriau padovanoti kokį nors jausmą, emociją, potyrį, pvz., bilietus į teatrą, apsilankymą pirtyje, baseine, masažą“, – vardijo jis.
Įžvelgia ir neigiamą pusę
A.Lydeka pabrėžė, kad dovanų kuponas, nors ir praktiška dovana, bet pradžiugintų ne visus, tad prieš renkantis šią dovaną, derėtų gerai pagalvoti.
„Yra ir negatyvioji pusė: mes priverčiame žmogų būtinai nueiti į tą parduotuvę ir išsirinkti sau dovaną. Galbūt tas žmogus išvis nemėgsta parduotuvių, jam papildomas darbas eiti į parduotuvę. Tad mes padovanojame ne pozityvą, o negatyvą.
Antras negatyvus dalykas – labai dažnai ta suma, už kurią išrinktas dovanų kuponas, pasirinkus konkretų daiktą parduotuvėje, yra viršijama. Gavėjas turi dar ir papildomai primokėti tuos trūkstamus eurus. Vadinasi, mes žmogų priverčiame papildomai išlaidauti, padovanoję tokią dovaną“, – komentavo A. Lydeka.
Todėl kiekvienas turi įvertinti ir pliusus, ir minusus, kuriuos turi kuponų bei čekių dovanojimas.
„Užtat nenuostabu, kad tokios dovanos turėtų mažėti ir rečiau būti sutinkamos mūsų kasdienybėje. Kad dovana tiktų, reikia pagalvoti, ką žmogus mėgsta, koks jo hobis. Grubiai tariant, kad vegetarui nepadovanotume gero skilandžio. Su dovana žmogų galime net įžeisti“, – pridūrė pašnekovas.
Dovanų kuponų bei čekių dovanojimą neigiamai vertina ir etnologai. Vienas jų – Libertas Klimka. Jis papasakojo, kad dovanojant čekį, prapuola linkėjimas.
„Kai aš renku dovaną savo artimiesiems, aš kartu į dovaną įdedu kažkokį linkėjimą. Pavyzdžiui, dovanoju knygą, kuri mano anūkui reikalinga žinoti, kokią nors dorybę išsiugdyti, kurios jis dar pilnai neturi. Kiekviena dovana savyje turi giluminę prasmę pagal žmogaus charakterį, būdą. Aš pasistengiu surasti dovaną, kuri būtų reikalinga.
Kadangi dovanų pirkimas pavirto masiniu, žiūriu, kad vaikai, kada dovanų gauna iš tėvelio, mamytės, tetos, dėdės, kaimyno, nebesidžiaugia. Bent jau šeimoje reikia susitarti, kad reikia pirkti vieną dovanėlę. Kada vaikas gauna kalną dovanų, jam būna įdomu iki tol, kol išpakuoja. Išpakuoja, pasižiūri, paskui numeta“, – savo mintis dėstė L.Klimka.
Jis teigė per šventes pats mielai dovanojantis dovanas, o geriausia dovana šiais laikais – knyga arba rankdarbiai.
„Pačių rankomis padarytas darbas, o jei dar ir artimo žmogaus – labai artima dovana. Jei senelis gautų iš anūkės ką nors gražaus padaryta, būtų labai miela, net ir koks nors piešinukas“, – pasakojo L.Klimka.
Dar geresnė dovana už nuoširdžią smulkmenėlę – šeimos buvimas kartu, sakė jis.
„Viskas turi būti proto ribose. O ažiotažą išpučia prekybcentriai, nes jiems kuo didesnė apyvarta, tuo geriau. Žemę pražudys reklama, mada ir prekybcentriai. Ir tai jau ne už kalnų. Jei neuždrausime šių dalykų, tai gal net ši jaunimo karta sulauks. Kas iš to, kad mes šnekame apie klimato kaitą, bet nieko nedarome.
O šiaip didžiausia dovana per Kalėdas – ta, kad šeima susirenka ir kartu pabūna. Ir seneliai, ir anūkai. Didžiausia dovana – žmonių bendravimas, kurio dabar pradeda mums trūkti, nes gyvenimo ritmas nutolina mus vieną nuo kito“, – kalbėjo etnologas.
Nutolome nuo tradicijų
Etnologas L.Klimka patarė prieš Kalėdas prisiminti mūsų etninę kultūrą, pagalvoti apie tai, kaip elgdavosi mūsų protėviai.
Kaip jis pasakojo, Advento metu Lietuvoje, ypač šiaurinėje jos dalyje, vykdavo trys advento turgūs. Pirmas turgus vadinosi Šeškaturgis, antras – Skaistaturgis, trečias – Saldaturgis.
„Šeškaturgis yra šiltų daiktų turgus, žmonės apsirūpina, nes orai atšąla: ar tai megzti šalikai, ar kepurės, ar pirštinės... Šeškaturgiais šeškų kailiukais puošdavo apykakles. Samdiniai, grįžę iš samdos, gaudydavo šeškučius, džiovindavo jų kailiukus ir parduodavo.
Antras turgus – Skaistaturgis. Samdiniai iš savo uždarbio, aišku, norėjo ką nors nusipirkti, kažkokią dovanėlę savo merginai, kurią nusižiūrėjo: ar skarelę, ar karolius; ką nors malonaus mamai. Būdavo toks smagus dovanėlių turgus.
Pagaliau – Saldaturgis, vykdavo prieš pat Kalėdas. Ten būdavo to, ko trūksta ant vaišių stalo: medaus, gabalinio cukraus, prieskonių, spanguolių. Man įdomu, kad tai būdavo tiksliniai turgūs ir jie jų nemaišydavo. Kiekvienas būdavo labai savitas“, – tikino L.Klimka.
Dovanėlių tradicija labai sena ir Europoje.
„Vyskupas Mikalojus Mirietis gal davė tai tradicijai postūmį. Vyskupas gyveno Miros miestelyje III–IV a. sandūroje, garsėjo savo labdara. Bet jis stengdavosi dovanėles savo parapijiečiams parinkti labai tikslingas – tai, ko žmogui mirtinai reikia.
Pavyzdžiui, jis aplankė vieną šeimą, vaikai suguldyti, jau vakaras. Žiūri, kad tie vaikai padžiovę prie židinio kojinėles. Visa gausi šeima turi tik vienas kojines ir vienus batukus. Vaikai net negali išeiti palakstyti, neturi, kuo apsiauti. Todėl jis į tą kojinę įmetė aukso gabaliuką ir ta šeima išbrido iš baisaus skurdo.
Kitą stebuklą jis padarė tokiai šeimai, kur trys dukros prižiūrėjo savo seną močiutę. Joms nebuvo ant stalo likę nė kąsnelio, grėsė visiškas badas. Tad vyskupas per langelį įmetė tris bandeles, o jos paskui pasirodė stebuklingos – ne kartą pamaitino šitą šeimą. Tad dabar vyskupas Mirietis ir vaizduojamas laikantis tris bandeles. Tai yra gerumo ir kuklumo simbolis, nes darydamas tuos darbus vyskupas buvo be galo kuklus, jis stengdavosi nemačiomis tuos darbus padaryti“, – šnekėjo etnologas.
Paskui pasaulyje ši legenda paplito. Atsirado tradicija vaikams per vyskupo Miriečio dieną, t. y. gruodžio 6 d. paruošti dovanėles.
„Olandijos vaikai tą legendą pavadino savaip, vaikiškai – jie neištardavo Santa Nikolaus, tad sakydavo Santa Klaus. Aišku, jis atvyksta tada, kada vaikai miega, paslaptingai atjoja ant balto žirgo. Vaikai savo kurpaitėse palikdavo žirgui morkų ir šieno.
Poetas, diplomatas amerikietis Vašingtonas Irvingas apie 1820 m. parašė knygą, kuria išplatino legendą po visą pasaulį. Iš to Santa Klaus tapo Santa Claus. Tame amžiuje prasidėjo ir kelionės po Šiaurę. Kadangi Kalėdos Olandijoje su sniegu, tai apgyvendino Kalėdų senelį Šiaurėje. Poetas į Kalėdų senelio roges pakinkė elnius“, – dalijosi pašnekovas.
Daugelyje Europos šalių kuklios dovanėlės vaikams, saldumynai, spalvoti pieštukai dar ir dabar įteikiami gruodžio 6 d.
