Jau praėjęs sezonas Lietuvoje, o ypač sostinėje, buvo vadinamas rekordiniu pagal sumas, kurias teko sumokėti už šildymą.
Tačiau šis gali būti dar brangesnis. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos duomenimis, kol kas vidutinės kainos yra nuolat aukštesnės, nei buvo prieš metus.
Spalį jos siekė 10,29 ct/kWh (be pridėtinės vertės mokesčio, kurio tarifas laikinai prilygintas nuliui), arba kone dvigubai daugiau nei tą patį 2021 m. mėnesį (5,16 ct/kWh). Gruodis irgi nedžiugina, nes šio mėnesio kainų vidurkis per metus pasistiebė nuo 6,69 iki 9,5 ct/kWh.
Priežasčių yra ne viena. Didžioji dalis centralizuotai tiekiamos šilumos pagaminama iš biokuro, o jo kainos per metus gerokai pasikeitė.
Pernai gruodžio viduryje „Baltpool“ biržos medienos drožlių indekso reikšmė siekė apie 24 eurus už megavatvalandę, šiemet – jau apie 37 eurus.
Tiesa, visai neseniai padėtis buvo dar prastesnė. Pavyzdžiui, rugsėjį kaina buvo pakilusi iki beveik 49 eurų, o visą spalį nebuvo nusileidusi žemiau 40 eurų.
Tai ypač pajuto biokurą naudojantys miestai. Panevėžyje gruodžio vidutinė kaina siekia 9,58 ct/kWh (prieš metus – 5,94 ct), Kaune – 8,98 (pernai – 5,3), Klaipėdoje – 8,87 (pernai gruodį – 6,29), Šiauliuose – 8,86 (pernai – 6,67) cento už kilovatvalandę.
Vilnius, 2021 metų gruodį turėjęs mokėti po 8,74 ct/kWh, šįmet šildosi pigiausiai iš didžiųjų miestų – vidutinė šio mėnesio kaina yra 8,47 ct/kWh.
Nejaugi sostinėje, kuri iki šiol buvo priklausoma nuo itin brangių gamtinių dujų, įvyko stebuklas? Toli gražu.
Pirmiausia, visai tikėtina, kad jau sausį arba vasarį šiluma čia nebebus pigiausia.
Mat kitų miestų katilinėse dabar deginamas sezono pradžioje įsigytas brangus biokuras, o pastaruoju metu jo kaina reikšmingai krito. Vadinasi, ilgainiui ten šiluma turėtų atpigti.
Antra, Vilnius apie kokį nors vienos iš žaliausių Europos sostinių titulą galės tik pasvajoti. Mat šį sezoną čia nuspręsta deginti mažasierį mazutą, nors šis kuras daug kartų taršesnis net už gamtines dujas.
Tai buvo politinis sprendimas, kuriuo siekta išvengti tokių sąskaitų, kurių daugelis nebūtų sugebėję apmokėti, nors pajamų lygis sostinėje yra aukščiausias.
Vis dėlto jei ne daugelį metų priimami klaidingi sprendimai, tokios padėties buvo galima išvengti.
Pirmiausia kažkodėl mazutas deginamas antrojoje termofikacinėje elektrinėje (TEC), kuri įsikūrusi šalia Gerosios Vilties žiedo.
Kitaip tariant, kur kas arčiau miesto centro, nei Gariūnuose esanti trečioji TEC. Pastarosios kaminai aukštesni, ji turi visą reikiamą infrastruktūrą mazutui deginti, nes anksčiau ten tai buvo daroma.
Tačiau III TEC jau nebeveikia, nors galėjo būti visiškai kitaip. Dar 2010 m. tuomet sostinės šilumos ūkį nuomojusi Prancūzijos „Dalkia“ buvo parengusi planą ją modernizuoti ir pritaikyti biokurui deginti.
Bet, kaip tvirtino buvęs Vilniaus šilumos tinklų vadovas A.Keserauskas, netikėtai atėjo nurodymai iš konservatorių kontroliuojamos Vyriausybės ir partijos vadovybės Vilniaus miesto tarybos dešiniesiems mesti šį projektą.
Tai buvo padaryta nepaisant aiškinimų, kad atnaujinta jėgainė padės atsisakyti dujų importo iš Rusijos.
„Jei 2010 metais būtume įgyvendinę Vilniaus šilumos ūkio perėjimą prie biokuro, V.Putino kariuomenė nebūtų gavusi daugiau nei 400 mln. eurų per šiuos dvylika metų.
Palyginkime šią sumą su visa parama, kurią skyrėme Ukrainai. O naudodami vietinį biokurą pusę šių lėšų vilniečiai būtų sutaupę“, – skaičiavo A.Keserauskas.
Vilniaus šilumos tinklai ir miesto savivaldybė 2013 m. parengė naują planą – įrengti III TEC teritorijoje atliekų ir biokuro jėgainę. Ji galėjo pradėti veikti jau 2016 m., bet projektas dėl politinių motyvų buvo sustabdytas, o pati elektrinė už simbolinę sumą parduota valstybės valdomai kompanijai „Ignitis“.
Pastaroji, Vyriausybės pastangomis sulaukusi ir ES paramos, pati ėmė statyti dvigubai brangesnę jėgainę, tačiau šių statybų pabaiga vėluoja ne vienus metus. Atliekos jau deginamos, o biokuro katilas geriausiu atveju pradės veikti tik kitais metais.
Sostinės šilumos ūkį anksčiau nuomojusi „Dalkia“ ir jos partneriai buvo užsitraukę tuometės prezidentės D.Grybauskaitės nemalonę.
Tad valdžioje buvusių konservatorių sprendimus stabdyti šios kompanijos projektus, kad tik nuomos sutartis nebūtų pratęsta, galima vertinti kaip bandymą įsiteikti šalies vadovei. Žinoma, eilinių vartotojų sąskaita.
Dar blogiau tai, kad kol buvo rengiami stambūs investiciniai projektai iš Vilniaus šilumos tinklų, „Dalkia“, o vėliau ir „Ignitis“ pusės, smulkesni investuotojai neskubėjo į sostinę.
Kam čia statyti tris ar penkias mažesnes biokuro jėgaines, jei netrukus iškils didžiulis monstras? Tačiau jo teko laukti labai ilgai, todėl Vilnius sėdėjo ant rusiškų dujų, o dabar – ant mazuto adatos.
Iš klaidų galima mokytis, bet jų nepripažinti, kaip daroma iki šiol, tiesiog nusikalstama.
Ypač kai sprendžiami tokie svarbūs visuomenei reikalai.
