Pirmiausia praėjęs šildymo sezonas sostinės gyventojus ir taip privertė žagsėti, nes jie mokėjo daugiausia iš visų didmiesčių, o sąskaita už trijų ar keturių kambarių buto šildymą per mėnesį dažnai viršydavo ir porą šimtų eurų.
Taip nutiko dėl to, kad Vilnius liko priklausomas nuo gamtinių dujų. O kas dėl to kaltas, įvardyti sostinės valdžia niekaip nesiryžta.
Vis dėlto anksčiau Vilniaus šilumos tinklams vadovavęs Arūnas Keserauskas neslėpė – vilniečius į milžiniškų kainų smegduobę įgrūdo buvę jo bendrapartiečiai konservatoriai.
Pats A.Keserauskas dar šių metų pradžioje pasitraukė iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos, kurioje ėjo net ir atsakingojo sekretoriaus pareigas, gretų, tačiau neliko nuošalyje nuo sostinės energetinių reikalų.
– Vilniaus šilumos tinklai giriasi įsigiję mažasierio mazuto, neva padedančio mažinti šilumos kainas. Teigiama, kad jis netgi nėra rusiškos kilmės. Tačiau ar toks kuras tikrai tinkamas XXI amžiuje? – paklausėme A.Keserausko.
– Suprantama, šiandien pateisinti pigesnio mazuto deginimą nėra sunku. Pirmiausia tai pigiau, nei deginti dujas, kurias pirktume iš Rusijos ar iš suskystintųjų gamtinių dujų terminalo „Independence“ Klaipėdoje.
Tik Vilniaus politikams prieš rinkimus, atrodo, nusispjauti į visus principus, ką ir kaip deginti. Jiems svarbu, kad jų iš postų neišverstų gyventojai, gavę kosmines sąskaitas už šilumos tiekimą.
Antra, ir jau rimtesnė, priežastis yra tai, kad turime būti pasiruošę netikėtiems kuro tiekimo sutrikimams, ypač jei žiema bus šalta, o Rusijos karo veiksmų prognozuoti bus neįmanoma.
– Ar buvo galima viso to išvengti?
– Taip, tikrai taip. Taip teigiu kaip buvęs ilgametis Vilniaus šilumos tinklų vadovas ir buvęs konservatorių partijos narys, daugelio klaidingų politinių sprendimų liudininkas.
Būtent todėl ir palikau šią partiją, nes gražūs vieši žodžiai skyrėsi nuo realių darbų. O kur dar nekompetencijos padažas ir meistriškos manipuliacijos, leidžiančios paslėpti faktus ir apkaltinti kitus.
Vicemeras Valdas Benkunskas viešai meluoja, kad Vilniaus šilumos tinklams pereiti prie biokuro trukdė sutartis su prancūzais. Priminsiu faktus.
Būtent Prancūzijos „Dalkia“ pirmoji Baltijos šalyse ir Vilniuje, dabartinėje antrojoje termofikacinėje elektrinėje (TEC), pastatė pirmą ir didžiausią 60 megavatų biokuro katilą, kuris ir šiandien vilniečius gelbėja nuo didelių šilumos sąskaitų.
Kokį rusiškų dujų tiekėjų spaudimą patyrė to meto Vilniaus miesto vadovai, galima paskaityti internete. Ir visiškai suprantama kodėl, nes iškilo grėsmė dujų monopolininkams prarasti savo pelnus ir įtaką Lietuvos politikams.
Rusijos dujų tiekimo tarpininkai ir su jais susiję Lietuvos politikai įjungė maksimalų spaudimą ir purvo pylimą. Aišku, daugiausia tuo metu nukentėjo meras Artūras Zuokas.
2011 metais ta pati „Dalkia“ pastatė dar vieną biokuro jėgainę Naujojoje Vilnioje. Nepaisydami dujininkų spaudimo, dar anksčiau – 2010-aisiais – Vilniaus šilumos tinklai kartu su „Dalkia“ paruošė investicinį projektą, kaip iš esmės beveik visiškai atsisakyti rusiškų dujų importo.
Tereikėjo modernizuoti III TEC ir pritaikyti ją biokurui deginti. Vienu metu būtų buvusi gaminama pigi elektra ir šiluma.
Vilniaus miestui vadovavo konservatorių meras Vilius Navickas, konservatorių frakcija buvo didžiausia.
Deja, netikėtai atėjo nurodymai iš konservatorių kontroliuojamos Vyriausybės ir partijos vadovybės Vilniaus miesto tarybos konservatoriams šį projektą atmesti.
Jokie patikinimai, kad tai naudinga ir vilniečiams, ir Lietuvos valstybei, nes reikės kur kas mažiau dujų importo iš Rusijos, neįtikino.
Projektas buvo atmestas, konservatorių meras V.Navickas viešai sukompromituotas pačių partiečių ir pakeistas kitu konservatoriumi (juo tapo Raimundas Alekna. – Red.).
Aš kalbu kaip tų įvykių liudininkas. Dabar III TEC visiškai uždaryta. Jei 2010 metais būtume įgyvendinę Vilniaus šilumos ūkio perėjimą prie biokuro, Vladimiro Putino kariuomenė nebūtų gavusi daugiau kaip 400 mln. eurų per šiuos dvylika metų.
Palyginkime šią sumą su visa parama, kurią skyrėme Ukrainai. O naudodami vietinį biokurą pusę šios sumos būtų sutaupę vilniečiai.
– Bet juk mėginimų modernizuoti sostinės šilumos ūkį būta ir vėliau?
– Taip, 2013 metais Vilniaus šilumos tinklai ir miesto savivaldybė parengė naują projektą – atnaujinti III TEC ir ten deginti biokurą bei rūšiuotas buitines atliekas.
Statybos su privačiais investuotojais buvo pradėtos 2014 metais. Tad dabartinės statomos kogeneracinės jėgainės analogas būtų pradėjęs darbą 2016-aisiais. Jo kaina būtų buvusi perpus mažesnė, nei dabar statoma valstybės įmonės „Ignitis“.
Bet 2015 metais pasikeitus Vilniaus miesto tarybos daugumai projektas buvo sustabdytas, o III TEC perduota įmonei „Ignitis“.
Iš karto projekto sąmata padvigubėjo, Vyriausybė papildomai padarė viską, kad būtų skirtos ES paramos lėšos. Tačiau pats projektas vėluoja jau 4 metus.
Valstybės valdoma Vilniaus kogeneracinė jėgainė planuoja veiklą visa apimtimi pradėti tik kitais metais. Ji visiškai atsisako savo ankstesnių pažadų tiekti šilumą už savikainą, nes kainos neva turi būti „rinkos“.
Didžiausia bėda, kad dabartinė Vilniaus politinė valdžia – Laisvės partija ir konservatoriai – yra visiškai nesavarankiški politikai, tiesiog paklūstantys aukštesnių partijų vadovų ir su jais susijusių sprendimų strategų spaudimui.
Ką jau kalbėti apie kompetencijos stoką. Todėl šiandien Vilniaus šilumos ūkis visiškai sudraskytas.
Vilniaus III TEC šalia Gariūnų uždaryta, nors šiuo metu galėtų gaminti elektrą ir taip biržoje atpiginti jos kainą visai Lietuvai. Juk tai viena galingiausių Lietuvos jėgainių, galinti gaminti 360 MW elektros ir 600 MW šilumos.
Nesavarankiškų Vilniaus politikų sprendimais ji buvo paversta metalo ir statybos laužu.
– Vis dėlto mazutas, atrodo, padėjo bent tiek, kad kainos, palyginti su buvusiomis prieš metus, drastiškai nebeišaugo. Tik kokia bus tokių sprendimų įtaka aplinkai?
– Net ir deginant mazutą tai turėtų būti daroma ne iš esmės sostinės centre esančioje II TEC, kuri įsikūrusi prie Gerosios Vilties žiedo, o būtent III TEC prie Gariūnų.
Pastaroji jėgainė yra toliau nuo miesto centro, jos kaminai gerokai aukštesni, ji turi visą infrastruktūrą, pritaikytą saugiai deginti mažasierį mazutą. Juk jis čia kaip rezervinis kuras kartais buvo deginamas su dujomis, taip mažinant galimą taršą.
Tačiau ar kas stengėsi įtikinti bendrovę „Ignitis“ imtis tokios veiklos? Aišku, kad ne, kam vargti. Kai Vilniaus šilumos tinklams nepavyko atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūros, Vyriausybė atėjo į pagalbą ir priėmė politinį sprendimą.
Velniop ekologiją, nes nepaprastosios padėties statusas leidžia politikams pateisinti viską.
Vilniečiai turi žinoti, kad II TEC mazutas buvo deginamas seniai seniai sovietmečiu, ten jokių valymo įrenginių nėra ir nebus sumontuota.
Kaip rodo poveikio aplinkai vertinimas, teršalų išmetimas padidės dešimtimis kartų.
Dauguma jų – sunkios medžiagos, tokios kaip sieros dioksidas, kuris iškart leidžiasi žemyn. Ypač tai pajus Naujamiestis, Naujininkai ir dauboje esantis Žvėrynas. Ką reiškia šios medžiagos, nesunku paskaityti internete.
Todėl noriu paraginti Vilniaus politikus, kad jie nemeluotų gyventojams, pademonstruotų pagarbą sostinei ir bent šiek tiek kompetencijos. Perfrazuosiu dainininko Andriaus Mamontovo posakį – „propaganda užkniso juodai“.
