Šie metai jau treti, kai Lietuvoje galioja pakeistasis Miškų įstatymas, miško žemės norintiems įsigyti žmonėms gadinantis nervus.
Mat jame numatyta rimtais argumentais nepagrįsta riba – paprasti žmonės gali įsigyti tik tiek miškų ūkio paskirties žemės, kad bendras jiems priklausantis plotas neviršytų 1500 hektarų.
2019-ųjų pabaigoje kai kurie politikai piestu stojo prieš pataisas argumentuodami, kad nėra poreikio riboti miškų nuosavybės dydį, nes lyderio vietą šioje rinkoje jau ir taip užima daugiau nei pusę miškų valdanti valstybė.
Be to, Lietuvoje yra net 250 tūkst. miškų savininkų, o vidutinis miško nuosavybės dydis tesiekia 3,4 hektaro.
Tačiau šis teisės aktas buvo priimtas, tik iš kilnaus siekio užkirsti kelią į miško žemę Švedijos koncernams, Rusijos oligarchams bei vietos žemvaldžiams išėjo šnipštas.
Įtvirtino nelygybę versle
„Ką gero gali duoti ES teisei, Lietuvos konkurencijos įstatymui prieštaraujantis ir Konstituciją pažeidžiantis įstatymas?“ – stebėjosi advokatų profesinės bendrijos „Greenlex“ partneris ir advokatas Robertas Klovas.
Pasak jo, pakeitus įstatymą buvo įtvirtinta nelygybė tarp tų, kurie iki jo priėmimo buvo sukaupę daugiau nei 1500 ha miško, ir tų, kurie, norėdami plėsti verslą, niekaip negalėjo peržengti įstatymu nustatytos ribos. Tad verslininkai, kurie turėjo daugiau miško anksčiau, tapo išskirtiniai.
„Be to, šis įstatymas iš privačių miškų savininkų atėmė galimybę konkuruoti su valstybiniu miškų ūkiu.
Priimant jį kaip tik vyko valstybinio miškų sektoriaus reforma, atskiros urėdijos buvo sujungtos į vieną tvirtinant, kad efektyvi miškininkystė galima tik stambiame ūkyje. Aiškinta, kad ūkininkavimas atskirų urėdijų valdytuose maždaug 20–30 tūkst. hektarų plotuose yra ekonomiškai nenaudingas.
Taigi valstybė, ir taip turėdama išskirtines sąlygas, jas dar labiau pasigerino, o savo tiesioginiams konkurentams – privatiems miškų savininkams – gerokai pablogino“, – aiškino advokatas.
Mažos valdos neefektyvios
Privačių miškų savininkai vykdo tokią pat ūkinę veiklą kaip ir Valstybinių miškų urėdija. Rinkoje jie konkuruoja vieni su kitais, tad ir sąlygos turėtų būti vienodos. Tik taip nėra.
Jiems neliko jokių galimybių stambinti valdas, nors miškų ūkio strategiją formuojanti institucija ne kartą pasisakė, kad mažos valdos yra neefektyvios.
Galima palyginti: prieš keletą metų didžiausias vieno privataus savininko valdomo miško plotas Lietuvoje buvo apie 30 tūkst. ha, Estijoje – 80 tūkst. ha, Latvijoje – 130 tūkst. ha.
Dar prieš dešimtmetį Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinėje miškų ūkio sektoriaus plėtros programoje buvo rašoma, kad maža miško valda jos savininkui nėra pagrindinis pajamų šaltinis.
Todėl tokie savininkai nėra linkę investuoti į mažo pelningumo ir didesnės finansinių nuostolių rizikos veiklą ir tiekti medieną rinkai. Tokia padėtis nepalanki privačių miškų ūkio plėtrai.
„Susidarė nevienodos sąlygos ir tarp pačių privačių miškų valdytojų.
Tie, kurie prieš priimant šį įstatymą turėjo daugiau nei 1,5 tūkst. ha miško, dabar turi konkurencinį pranašumą prieš mažų valdų savininkus“, – aiškino R.Klovas.
Neįmanoma plėsti verslo
Pasak Privačių miškų savininkų asociacijos (PMSA) direktorės Giedrės Šlevinskės, toks įstatymas ne tik pakerta pasitikėjimą valstybe, bet ir kenkia jos, kaip teisinės valstybės, įvaizdžiui.
„Neįmanoma kalbėti apie sąžiningą konkurenciją Lietuvos miškų ūkyje, nes vienas rinkos dalyvis – Valstybinių miškų urėdija – tiekia daugiau medienos nei visi likę jos konkurentai kartu sudėjus.
Vienas argumentų, kad privačiam savininkui įsigyti galimą miško plotą reikėtų apriboti iki 1,5 tūkst. hektarų, buvo skaičiavimai, kad ūkininkaudama tokio dydžio ūkyje viena šeima lyg ir galėtų pragyventi.
Kaip turi jaustis verslininkas žinodamas, jog, nepaisant visų pastangų, jis savo versle galės pasiekti tik tiek, kad jo šeima pragyventų?“ – klausė G.Šlevinskė.
Ūkis tapo nelikvidus
Miško įsigijimą ribojantis įstatymas, pasak G.Šlevinskės, apribojo ir galimybę miško savininkams gauti teisingą kainą už parduodamus miško sklypus, nes iš pirkėjų sąrašo buvo pašalinti stambūs verslininkai, kurie, plėtodami savo verslą, būtų pajėgūs ją sumokėti.
Šis teisės aktas užkirto ir galimybę stambesniems miško savininkams pasitraukti iš šio verslo.
Kelią į miškininkystės sektorių šis įstatymas užkerta ir įvairiems fondams, nes susiję asmenys, sudėję savo turimą kapitalą, negali įsigyti didesnio miško ploto, o ūkininkavimas mažesniame plote keliems asmenims paprasčiausiai yra nenaudingas.
„Vertėtų atkreipti dėmesį ir į miškų sertifikavimą.
Manau, kad yra sertifikuoti valstybiniai miškai ir didžioji dalis stambių privačių valdų. Smulkiam miško savininkui sertifikavimas kainuoja pernelyg daug ir to daryti jam neapsimoka“, – vardijo PMSA direktorė.
Advokato R.Klovo teigimu, nors sertifikavimas yra savanoriškas, stambesni supirkėjai perka medieną tik iš sertifikuotų miškų, nes jie deklaruoja, kad vykdo tvarią veiklą.
Sertifikatai nėra išduodami, jei miškas nėra tinkamai prižiūrimas ar neatkuriamas. Beje, prieš trejus metus Lietuvoje buvo tik 5 proc. sertifikuotų privačių miškų, o Latvijoje – 20 proc., Estijoje – 25 proc.
Įstatymą reikėtų atšaukti
Pasak PMSA direktorės, šį įstatymą reikėtų paprasčiausiai atšaukti. Dar 2019-ųjų spalį PMSA šią Miškų įstatymo pataisą apskundė Europos Komisijai kaip prieštaraujančią ES teisei. Praėjo jau 3 metai, tačiau sprendimas dar nėra gautas.
„Jei šis įstatymo pakeitimas būtų panaikintas, nemanau, kad visi tikrai pultų pirkti miškų.
Kadangi investicijų į miškininkystę reikia tikrai didelių, miško pirkimas ir ūkių stambinimas iš tiesų svarbus tik tiems, kurie regi ilgalaikę perspektyvą.
Galbūt vietoj miško įsigijimą ribojančio įstatymo vertėtų imtis priemonių, kurios skatintų tai daryti Lietuvos įmones ir žmones. Manau, tokios priemonės turėtų daugiau naudos nei netobuli įstatymai“, – teigė G.Šlevinskė.
Rengia naują projektą
Aplinkos ministerijos (AM) Miškų politikos grupės vadovas Nerijus Kupstaitis „Lietuvos rytui“ sakė, kad 2019 metais priimti ir šiuo metu galiojantys 1500 ha miškų ūkio paskirties žemės įsigijimo ribojimai iš esmės yra pertekliniai ir sukuriantys didelę administracinę naštą visiems asmenims, įsigyjantiems miškų ūkio paskirties žemės.
„Tokie ribojimai netaikomi kitose ES šalyse, kuriose miškų socioekonominė svarba panaši kaip Lietuvoje.
Kadangi Lietuvoje vyrauja smulkių privačių miško valdų ūkis ir nėra jokios grėsmės rinkos koncentracijai, toks apribojimas netgi trukdo kurtis racionalaus dydžio privačių miškų ūkiams.
Juk jie, vykdydami nuolatinę miškų ūkio veiklą, galėtų geriau įgyvendinti tvaraus ir subalansuoto miškų tvarkymo reikalavimus.
Vadinasi, jie geriau galėtų prisidėti ne vien prie ekonominių, bet ir prie gamtosauginių bei socialinių miškų tvarkymo aspektų“, – teigė N.Kupstaitis.
Pasak jo, atsižvelgdama į Nacionalinio miškų susitarimo proceso metu sutartas miškų politikos nuostatas, AM šiuo metu rengia Miškų įstatymo naujos redakcijos projektą, kuriuo, be kita ko, bus siūloma atsisakyti šių ribojimų.
