– Išvengsime recesijos, jūsų nuomone, ar ne?
– Na, klausimas tikrai sunkus. Pirmiausia pacituosiu, ką sako solidžios organizacijos. Europos Komisija kitiems metams Lietuvai prognozuoja 0,5 proc. augimą, visai euro zonai dar mažiau – 0,3 proc. Visi mes žinome, kad tos organizacijos būna labai atsargios ir kas ketvirtį prognozes tikslina, taip kad recesija tikrai yra tikėtina ir net sakyčiau gerokai tikėtina.
Kaip bebūtų keista, daug priklausys nuo to, kokia bus žiema. Pamėginsiu paaiškinti, nes labai retai ekonomiką veikia gamtinės sąlygos, bet šiuo metu išskirtinė situacija. Kaip žinia, pas mus yra labai aukšta, virš 20 proc., infliacija, Europoje apie 11 proc., dėl to ekonomikoje atsiranda dvi bėdos. Pirma, euro zonos mokėjimo balansas pasidarė neigiamas – tai labai retas atvejis, nes ekonomika eksportuojanti, bet kadangi brangiai kainuoja energetiniai ištekliai, tai pinigai iš šalies išeina ir tai veikia neigiamai.
Antra blogybė yra aukštos elektros kainos, kas irgi susiję su energetiniais ištekliais ir tai mažina Europos konkurencingumą. Netiesioginis efektas galbūt yra dar blogesnis, nes aukšta infliacija Europos Centrinį Banką (ECB) verčia kelti bazines palūkanas, jis jau nuo nulio pakėlė iki 2 procentinių punktų. Prognozuojama, kad jei ta infliacija išliks, greičiausiai pasieks iki 4 procentinių punktų.
Įsivaizduokime, ką tai reiškia. Su bazinėmis palūkanomis beveik tiesiogiai susijęs EURIBOR, o su juo susijusios palūkanos, kurias moka žmonės ir verslas už paimtas paskolas.
Šiuo metu šešių mėnesių EURIBOR nuo naujų metų iki dabar yra išaugęs beveik 3 procentiniais punktais. Reiškia, kad tiek daugiau pradeda mokėti palūkanų už paimtus kreditus. Žinoma, kad tai iškart smukdo vartojimą, smukdo investicijas.
– Suprantame, kad ECB ne iš gero gyvenimo tą daro ir stabdo rekordinę infliaciją Lietuvoje ir Europoje. Suveiks šitas stabdis?
– Kažkiek jis, žinoma, kad suveiks. Tačiau aš dar grįšiu, kodėl ta žiema tokia svarbi. Kadangi šiuo metu dujų atsargos Europos Sąjungoje (ES) yra maksimalios ir jei žiema bus švelni, greičiausiai tai ves prie dujų pigimo, o tai reiškia ir elektros pigimą. Kadangi dujų kaina koreliuoja su mazuto ir dyzelio kaina, tai reiškia, kad gali būti, jog tęsis lėtas naftos pigimas, kurį šiuo metu stebime. Visos kitos žaliavų kainos šiuo metu jau yra smukusios nuo aukščiausio taško.
Jungtinių Tautų maisto indeksas šiuo metu yra praėjusių metų spalio lygyje, jis nuo aukščiausio taško nukrito 15–20 proc., o medienos kainos nukritusios kone 4 kartus ir kainos yra labai artimos 2019 metų kainoms. Atpigusi ir medvilnė, metalai.
Išorinių veiksnių, kurie labai skatintų infliaciją kaip ir neliko, išskyrus energetiką. Jei bus šilta žiema, turbūt dings ir paskutinis spaudžiantis veiksnys ir tada labai tikėtina, kad ECB pristabdys palūkanų kėlimą – jis puikiai supranta, kad gesina ekonomikos atsigavimą, o kai kurias šalis, kaip Italiją ar Prancūziją pastato į sunkią padėtį, kurios prasiskolinusios.
Jeigu bazinių palūkanų kėlimo nebus, tada yra visi šansai recesijos išvengti.
– Profesoriau, tai čia toks optimistinis scenarijus, jei žiema šiltesnė, recesijos gal ir išvengsime. Jeigu žiema šalta, jeigu tie ekonominiai veiksniai aštrėja, koks tada scenarijus ekonomikai?
– Žinoma, padėtis ES tikrai nėra gera – vis dėlto aukštos energijos kainos ir kiti veiksniai menkina konkurencingumą ir paskutinės Europos vadovų apklausos rodo didelį pesimizmą.
Jei žiema bus šalta, greičiausiai dujų ir elektros kainos išliks tikrai aukštos. Tada visai tikėtina, kad ir nafta kažkiek pabrangs. Patys matome, kaip katilinės vietoje dujų pradėjo naudoti mazutą, be to, greičiausiai Jungtinės Valstijos pradės nustoti pardavinėti strategines atsargas, nes jau išpardavė apie 40 proc. Todėl visai tikėtina, kad ir dujos, ir elektra bus brangios. Tada neišvengiamai ECB toliau kels bazines palūkanas iki 3 ar 4 proc., tuomet recesija Europai neišvengiama.
– Ne tik pas mus, bet ir visoje euro zonoje?
– Pirmiausia visoje Europoje. Mes labai priklausomi nuo Europos rinkos, tai jei recesija bus Europos rinkose, greičiausiai neišvengsime ir mes tam tikro ekonomikos nuosmukio. Nors iki šiol visi Lietuvos makroekonominiai rodikliai yra geri, išskyrus infliaciją.
– 2009 metų situacijos nebus?
– Ne. 2009 m. nebus dėl to, kad nėra didžiulio skolinimosi perkaitimo, koks buvo 2007–2008 m., kada Lietuva daug skolinosi išorinėse įmonėse, bankai skolinosi motininiuose bankuose ir paskui kreditavo Lietuvos gyventojus ir verslą – tuo metu pas mus buvo tikrai perkaitusi ekonomika. Šiuo metu to perkaitimo tikrai nėra, bet priklausomybė nuo pasaulio rinkų išliko ir gal net padidėjo. Jei ES ekonomika smuks stipriau, tai smuks mūsų eksportas ir mes rimto nuosmukio neišvengsime.
– Kinijos faktorius. Kinija dabar su visais „kovidais“ užsižaidusi ir jų valdymu. Ekonomistas Aleksandras Izgorodinas praėjusią savaitę mums minėjo, kad Kinijos atsigavimas ir atsigavusi paklausa gali lemti infliaciją čia. Ar gali taip atsitikti?
– Kažkiek įtakos tikrai turės, nes Kinijoje vyksta išties įdomūs procesai: tikrai pertekliniai suvaržymai, susiję su kovidu ir labai griežtai mėginama kovoti. Tai atsiliepia gamybai, o Kinija yra savotiškas pasaulio fabrikas, tai atsiliepia visam pasauliui, nes trūkinėja tiekimo grandinės. Matyt, ne tai bus pagrindinis veiksnys, nes galų gale ir Kinijos valdžia po truputį mažina apribojimus, nors vyksta ir demonstracijos prieš reikalavimus.
O valdžia, galbūt priešingai nei Lietuvoje, yra įsitikinusi, kad gana jautriai reaguojama į žmonių nepasitenkinimą ir ten nėra labai griežta diktatūra. Jeigu gyventojai reiškia rimtus nepasitenkinimus, paprastai mėginama tartis.
Didžiausią įtaką pasaulinei infliacijai ir tiekimo grandinių sutrūkinėjimas yra prekybinis karas tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos. Jei tai ir toliau tęsis, o panašu, kad tęsis, tai trikdo mikroschemų tiekimą, nes prieš gerą mėnesį JAV priėmė papildomus griežtus apribojimus, Kinijoje stabdančius mikroschemų gamybos plėtrą. Be to, reikia nepamiršti, kad jų pagrindinis gamintojas yra Taivanas, o situacija aštrėja.
Dar labiau amerikiečius trikdo, kad Kinija pradeda vaidinti savotišką hegemono vaidmenį tam tikrose pasaulio regionuose ir mėgina siūlyti savo tvarką ir standartus. Neatmestinas ir tas dalykas, kad nuo mikroschemų priklauso visa pasaulinė gamyba.
Manau, kad jei santykiai tarp JAV ir Kinijos toliau aštrės, tai prisidės prie pasaulio ekonomikos plėtros stabdymo.
– Profesoriau, pora žodžių apie mokesčius. Ši tema visada vibruoja: pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata maitinimo įstaigoms. Jūs jos šalininkas ar oponentas?
– Pirmiausia pakalbėsiu apie PVM lengvatą viešbučiams. Čia yra visiškai paprastas klausimas. Tikrai turi būti 9 proc. PVM, ne jokie ten 21 proc., dėl labai paprasto principo. Lietuvoje, kaip ir daugumoje Europos valstybių, eksportas PVM yra neapmokestinamas. Viešbučių paslaugų daugiau kaip 50 proc. atitenka užsieniečiams – verslas yra labiau eksportuojantis, o ne orientuotas į vidinę rinką.
Dėl maitinimo įstaigų man jau pasakyti sunkiau. Žinote, čia šiuo metu reikėtų gilintis į jų būklę. Tikrai nematau pagrindo, kodėl turėtų būti amžinai šita lengva – turbūt diskutuotina tik tai, ar taikyti pusmečiui, ar metams, ar jos išvis neturėtų būti. Sprendimas turėtų priklausyti nuo to, kiek viešojo maitinimo įstaigos patyrė nuostolių dėl nelaimingos pandemijos, kada buvo dideli apribojimai ir jie dirbo nuostolingai.
Jei dabar jų būklė prasta ir ši lengvata būtų traktuojama kaip pagalba, tai reikia pritarti ir galbūt taikyti nulinį PVM, atsižvelgiant į tai, kad jie tikrai išgyveno sunkius laikus.
– Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas sako, kad bus einama į šešėlį, jei mes per stipriai mostelėsime mokesčiais verslui.
– Taip gali pasakyti bet kuris verslas: ir statybos, ir transportas. Visgi manau, kad viskas priklauso nuo šio sektoriaus būklės ir manau, kad jų finansinė padėtis yra prasta – pandemija juos paveikė kaip reta. Jiems kažkokia pagalba reikalinga: ar tikslinė, ar per mokesčių mažinimą, atidėjimą. Bet aš čia turiu per mažai žinių ir nesu įsigilinęs į šį sektorių.
– Ta diskusija dėl PVM, kurio tarifas Lietuvoje gana aukštas, Raimondas Kuodis siūlo daryti 17 proc. Jeigu lazdelė būtų jūsų rankoje, ką reikėtų daryti su PVM?
– Kadangi dabar ateina recesija, o valstybei reikės kištis, kompensuoti, padėti vargingiausiems sluoksniams ar išlikti kai kuriam verslui, tai valstybei reikia disponuoti pakankamai didelėmis pajamomis. Taip kad mažinti bendrą PVM tarifui laikas kol kas neatėjo, tačiau perspektyvoje apie tai kalbėti būtų galima.
Kad du tarifus reikėtų pakeisti vienu, tai aš tikrai nemanau. Mes ką tik kalbėjome, kad viešbučiams turėtų būti vienoks, maitinimo įstaigoms kitoks.
Aš esu kuo paprastesnės mokesčių sistemos šalininkas, bet čia ne tiek svarbu PVM tarifų skaičius, bet svarbu instrumentas, kuris skatina vienų prekių ir paslaugų didesnį vartojimą, o kitų mažesnį. Apie mokesčius, kurie yra smulkūs ir atneša mažas pajamas jau būtų galima galvoti apie panaikinimą ir tikrai nėra ko svaigti apie naujų mokesčių įvedimą.
Atvirai pasakysiu, kad esu priešininkas nekilnojamojo turto (NT) mokesčio. Visi apeliuoja, kad jis yra visame pasaulyje, bet reikia prisiminti, kaip istoriškai atsirado XVII a. Tai praktiškai buvo vienintelis mokestis, tada lengviausia kontrolė ir buvo kas kiek žemės turi. Kodėl dabar reikia dar kartą apmokestinti pastatytą butą ar namą, kurį žmogus pastatė iš pajamų ir sumokėti mokesčiai.
– Kartais iš klausytojų galima susidaryti tokį įspūdį, kad kai jie išgirsta apie NT mokestį, tai mano, kad mokės ne už savo butą, o tai darys kas nors turtingas, kuris turi tris namus.
– Jei kalba eina apie socialines ir turtines nelygybes, tai tada kitas dalykas – labai brangų NT yra prasmė apmokestinti, bet atsiranda kitos problemos: turto įvertinimas, mokesčio surinkimas. Paprasta mokesčių sistema turi daug pranašumų prieš tokią sudėtingą, kur surinkimas kainuoja vos ne daugiau nei atėjusios pajamos.
Kuo paprastesnė sistema, tuo geresnis investicinis klimatas, o Lietuva labai priklauso nuo to, kiek vietinis ir užsienio verslas čia investuoja. Mūsų ekonomikos variklis nėra naftos ar gamtos turtai, pas mus yra du varikliai: kvalifikuota ir išsilavinusi darbo jėga. Norint konkurencingumą išlaikyti, reikėtų reformuoti specialistų rengimo sistemą. Antras veiksnys būtų maža administracinė našta verslui.
– Kaip spręsti mažų žmonių pajamų problemą?
– Pats paprasčiausias būdas yra socialinės išmokos, ką Vyriausybė daro. Yra keliamas neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD), didinama minimali mėnesinė alga (MMA), keliamos pensijos ir kitokios išmokos – tai turbūt prasmingiausias kelias. Apie PVM mažinimą būtiniausioms maisto prekėms irgi metodas, kurį galima svarstyti. Jeigu galvojame, kad infliacija aukšta išliks kelis metus, tai sakyčiau, kad daryti kaip Lenkiją ir galbūt taikyti nulinį tarifą maistui.
Tačiau veikiausia infliacija už pusmečio ar metų bus gerokai mažesnė negu yra dabar ir tada šitas mokesčių sistemos kaitaliojimas galbūt nėra reikalingas – gal geriau surinktas lėšas panaudoti kryptingai. Jei mes sumažiname PVM tarifą, tai juo naudojasi ir turtingi, ir vargšai, o valstybė surinkusi mokesčius gali nukreipti kryptingai.
Net tokia išsivysčiusi šalis kaip JAV naudoja maisto talonus – daliai žmonių maistas pasidaro nemokamas. Tai svarstytinas variantas.
