Medienos perdirbėjai jau nusiteikė sunkmečiui: užsakymai pradėjo sparčiai tirpti, kainos ėmė kristi

Medienos apdirbimo įmonės lėtina apsukas. Ir Pakruojo rajone besidarbuojanti parketlenčių gamybos bendrovė „Parketo gamyba“, ir tame pačiame rajone medinius padėklus kalanti Arūno Valantino individuali įmonė regi sumenkusį užsakovų apetitą.

Abi šios įmonės sukurtos šeimų, kurios kone per tris veiklos dešimtmečius ištvėrė ne vieną sunkmetį.

„Buvo pandemija, o dabar – karas. Nuo birželio iki pat lapkričio įmonės kiemas buvo pilnas medinių padėklų. Prekyba sustojo, manėme, kad taip jie ir liks žiemoti.

Laimei, prieš pat Vėlines visus pardavėme“, – pratarė Dalia Valantinienė. Kartu su vyru Arūnu medienos apdirbimo versle ji sukasi 26 metus, taigi dabartinis chaosas anaiptol nėra pirmas.

A.Valantino įmonės partnerės yra medienos perdirbimo bendrovės Vokietijoje. Viena jų apskritai yra didžiausia padėklų gamintoja šioje valstybėje, kurią pasiekia apie 90 proc. pakruojiškių gaminių – chemijos pramonės prekėms skirtų padėklų.

„Gaminame pagal jų užsakymus. Anksčiau vokiečiai ir savo, ir mūsų padėklus parduodavo po 30 eurų, mes iš tos sumos gaudavome pusę ir būdavome patenkinti. Nes patys nieko ten neparduotume – neįmanoma tiesiogiai patekti į Vokietijos rinką.

Viena vertus, reikia didelės gamybos apimties. Sandėliai turi būti nuolat pilni, nes užsakymus tenka pateikti vos per kelias valandas.

Antra vertus, vokiečiai mumis nepasitiki – vis dar laiko rusais ir sovietinių laikų „berniukais“, – rinkos subtilybėmis dalijosi A.Valantinas.

„Rinka sustojo. Ne tik Lietuvoje – Vokietijoje irgi brango elektra ir dujos. Iš pradžių save dar guodžiau, kad pardavimus vasarą išdžiovino sausra.

Reinas nuseko, o chemijos pramonės įmonės Vokietijoje įsikūrusios ant šios upės kranto. Vandenį jos naudoja gamybos procese, o žaliavos iki įmonių Reinu atgabenamos didžiatūriais laivais.

Vis dėlto ne sausra dėl to kalta – brangi energetika Vokietijoje smarkiai apribojo gamybą. Mes negalime jos stabdyti. Už medieną iki šiol teko mokėti ypač brangiai, reikia ją sunaudoti, antraip ji suges“, – apie tai, kas vyksta, pasakojo A.Valantinas.

Jis priminė ir tai, kad ne taip seniai būta laiko, kai būtent žaliava buvo pigi, o gaminiai iš medienos – brangūs. Dabar padėtis – atvirkštinė.

„Tada buvo galima užsidirbti, užtat dabar nereikėtų dejuoti“, – šyptelėjo verslininkas.

Taigi jo įmonė iš brangios žaliavos gamina pigius produktus, nors šiuo metu jų neįmanoma parduoti.

„Privalome išsaugoti savo darbuotojus, nes dirbant su užsieniu labai svarbu stabilumas. Ateis laikas, kai užsakymai atsigaus, o tada niekam nepasakysi, kad negavai transporto ar kad darbininkai prisigėrė“, – atviravo Arūnas.

Nepaisant stojančios prekybos žaliavų kainos rinkoje vis dar šiepia dantis. Anot A.Valantino, už apvalios medienos kubą vis dar tenka mokėti po 350 eurų, tuo tarpu pardavus iš jos pagamintas paletes gaunama 200 eurų.

„Perkame presuotus kubelius, ant kurių kalamos padėklų lentos. Anksčiau 40 kubinių metrų kubelių talpinantis sunkvežimis kainuodavo 4,5 tūkst. eurų, dabar – 14,5 tūkst. eurų.

Taigi žaliavos per gerus metus pabrango 4–5 kartus, o gaminiai iš jų – vos dvigubai. Jų kainų neįmanoma padidinti, nes jas riboti verčia konkurencija – paletes gamina ir smulkūs ūkiai, kurie turi savo medienos“, – kalbėjo A.Valantinas.

Individualią įmonę A.Valantinas Pakruojo rajone, Vilkpėdžių kaime įsteigė 1996 metais, – grūdų prekyboje sukauptus pinigus investavo į medienos verslą. Tiksliau, jis nusipirko mechaninių dirbtuvių angarą bei sustatė jame medienos apdirbimo įrenginius bei pradėjo pjauti lentas, bet pamatę, kad lieka daug antrarūšių lentų, ėmė kalti euro padėklus.

„Dešimt metų buvo ypač sunku. Nėra čia jokio greito uždarbio. Palečių niekas net nevagia, nes tai pigūs produktai.

Tuomet, kai pradėjome jas eksportuoti, dar buvo atsiskaitoma Vokietijos markėmis. Iš kubo išpjautos medienos, konvertavus markes, palečių kaina anuomet prilygo 100 eurų, tiek pat jos kainavo ir iki šio chaoso“, – prisiminė verslininkas.

Tai kaip jis apskritai tokio verslo neišsižadėjo? Pasirodo, dėl gamybos atliekų. Ypač pastaruoju metu jos tapo vertingos. Prieš porą metų už gamybos atliekas, pavyzdžiui, už kubą pjuvenų įmonė gaudavo vos kelis eurus, dabar toks pat jų kiekis kainuoja 27 eurus.

„Iš pradžių, kaip dar pjovėme tik lentas, niekas nepirko nei pjuvenų, nei atraižų. Prisikaupė jų kalnai. Biokuro niekam nereikėjo, nes elektra bei dujos buvo pigios. Ir tik apie 2004-uosius situacija ėmė keistis, ir visas pjuvenas pardavėme granulių gamybai. Tuo metu buvome paėmę 40 tūkst. paskolą įrengimams pirkti, o jas pardavę įstengėme atsiskaityti su banku“, – pasakojo D.Valantienė.

Pasak jos vyro, padėklų gamyba tapo specifiniu verslu. „Neužsidirbu duonai už padėklus, bet tai padarau parduodamas atraižas ir pjuvenas biokurui. Todėl negaliu mažinti gamybos, nes man reikia būtent jos atliekų, taigi visą laiką gyvename „iš šiukšlių“, – ironijos nepagailėjo Arūnas.

O dabar svarbiausia, anot jo, sulaukti, kol atsigaus rinka.

Užutrakio dvaras, Oginskio dvaras Plungėje, Pakruojo dvaras – tai vos kelios vietos, kuriose lankytojai trapsena ant „Parketo gamybos“ įmonės pakloto parketo.

Koncertų, sporto bei šokių salėse Latvijoje irgi blizga nulakuotas lietuviškas parketas, Švedijoje bei Norvegijoje – taip pat.

„Iki šiol per mėnesį pagamindavome ir parduodavome apie 5 tūkst. kv. metrų parketlenčių ir tik nedidelė jų dalis – apie 5 proc. – likdavo Lietuvoje. Bet tai nėra dideli kiekiai, nes nedidelė ir mūsų įmonė, kurią dar 1996-aisiais sukūrėme mudu su žmona ir mano sesers šeima.

Užtat mes galime prisitaikyti prie klientų poreikių, pagaminti ir tokį parketą, kurį galima pakloti prijungiant prie išlikusio senojo, pavyzdžiui, restauruojant dvarus“, – sakė įmonės vadovas Žilvinas Šimanskis.

Kietąją medieną – ąžuolo bei uosio – įmonė šiuo metu naudoja tik lietuvišką.

Ji turi ilgalaikes ruošinių tiekimo sutartis, sudarytas su girininkijomis bei privataus miško savininkais.

„Nebėra tokios žaliavų pasiūlos, kokios reikėtų. Konkurencija dėl jų yra didelė, kainos – taip pat. Nes per karą sutriko tiekimas iš Ukrainos, nebeliko rusiškos bei baltarusiškos medienos.

Anksčiau būdavo ypač sunku padidinti parketo kainas, tarkim, per kelerius metus pavykdavo kvadratinio metro kainą pakelti vos euru.

O šiemet žaliavų kainos kelis kartus pakildavo kas mėnesį, buvo visiška sumaištis“, – sakė jis.

Pabrangusi žaliava dvigubai padidino ir parketlenčių kainas, tačiau dabar prasidėjo virsmas. Pasak Žilvino, parketo kaina šį rudenį sumenko maždaug penktadaliu – rinkoje prasidėjo sąstingis.

„Ji arba užsikimšo, arba statybos sustojo. Tikėtina, kad žmonės dėl infliacijos ir elektros bei dujų kainų nustojo išlaidauti, net neberemontuoja būsto.

Gali būti, kad prekyba visai sustos. Vis dėlto gamybos apimties dar nemažiname. Anksčiau sandėlio parketas net nepasiekdavo – viskas iškart būdavo išgabenama užsakovams, driekėsi jų eilės.

Užtat dabar parketlenčių galima įsigyti iš karto“, – kalbėjo verslininkas. Parketo kvadratinio metro kaina šiuo metu svyruoja nuo 20 iki 50 eurų.

Įmonė, kurią įkūrė Žilvino bei jo sesers Rolandos šeimos ir kurioje šiuo metu dirba per 30 žmonių, išliko ir dėl to, kad jai pavyko rasti nuolatinių užsakovų.

Daugiausia parketlenčių, tarpininkaujant vietos įmonėms, parduodama Švedijoje.

„Tiekiame savo gaminius trims įmonėms, kurios ir parduoda parketlentes, ir jas pakloja. Patys mes parduoti tiesiai užsakovams negalime – jie nepasitiki.

Švedams vis dar esame trečiojo pasaulio šalis, tačiau jeigu mūsų produkciją parduoda švedas, tuomet viskas gerai, tiesiogiai į tą rinką nepateksi. Švedai patys negamina, nes ten labai brangi darbo jėga.

Lietuvoje lieka apie 5 proc. viso parduodamo kiekio, jis tiekiamas „Kesko Senukų“ bendrovei“, – kalbėjo Žilvinas.