Biokuras brango
Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ direktorė Vilma Baturo patikino, kad šiemet pabrangus biokurui teko klausytis visokių kalbų: „Esame girdėję, kad „žulikai“ didiname kainą ir naudojamės situacija. Natūralu, kad žmonės taip reaguoja, kai nėra įsigilinę į situaciją.“
Kaip ji aiškino, kelerius metus Lietuva dirbo su Baltarusija, tada iš šios šalies buvo vežamas pigus biokuras.
„Kadangi buvo pigu, visi buvo laimingi ir niekas nieko keisti nenorėjo“, – ketvirtadienį Vilniuje vykstančiame žaliajai ekonomikai, energetikai ir transportui skirtame „GreenTech Vilnius“ forume paminėjo ji.
Bet, anot jos, niekas negalėjo numatyti, kad Rusija pradės karą Ukrainoje ir tiekimas iš Baltarusijos taip staigiai nutrūks. Lietuva staiga neteko 30–40 proc. biokuro žaliavos.
Turime valstybinius miškus, tad ir žaliavų turime, bet tiekimas užtrunka, o šiuo metu yra ir kiek pastrigęs.
Be to, išaugo ir žaliavų kaina, sudaranti apie 70 proc. biokuro kainos. Tad brangstant žaliavoms, brangsta ir biokuras.
„Įtaką daro ir bendra infliacija, kylantys darbuotojų atlyginimai, augančios iškastinio kuro kainos“, – vardijo ji, paminėdama, kad bet kokiu atveju importuojamo iškastinio kuro kaina šiemet yra apie 7 kartus didesnė nei biokuro.
Taip pat, jos skaičiavimais, kito kuro pakeitimas biokuru Lietuvai padeda per metus sutaupyti apie 230 mln. eurų be PVM, o 2017–2021 m. jau sutaupyta apie 1 mlrd. eurų be PVM.
V.Baturo paminėjo ir ekologinę naudą. Nuo 2000 m., kada plačiau pradėtas naudoti biokuras, CO2 emisijų kiekis centralizuotame šilumos tiekimo ūkyje sumažėjo apie 70 proc.
Reikia pokyčių
„Kai kalbame apie energiją, visada daugelis pirmiausia pagalvoja apie elektrą, nors šilumos sektorius Lietuvoje yra dvigubai didesnis už elektros. Tai jei kokių nors problemų jame neišsprendžiame, tai atsiliepia visai šaliai, visiems gyventojams“, – sakė ji.
O keisti, anot jos, yra ką. Jos teigimu, Lietuvai reikėtų naudoti dar daugiau biokuro, kad bent 85–90 proc. centralizuotos šilumos būtų pagaminama iš jo. Šiuo metu iš biokuro pagaminama 75 proc. šilumos.
Tuo metu biokuru besišildančių privačių namų ūkių yra apie 80 proc., nenumatoma, kad kitąmet šis skaičius galėtų pasikeisti.
Pramonė energijai ir produkcijai gaminti naudoja apie 35 proc. biokuro ir tai, V.Baturo nuomone, yra gerokai per mažai. Kitąmet naudojimas turėtų išaugti iki 40 proc.
Iš biokuro gaminamos elektros energijos yra apie 12 proc., kitais metais dėl Vilniaus kogeneracinės jėgainės veikimo skaičius turėtų pakilti iki 15 proc.
V.Baturo taip pat atkreipė dėmesį, kad 2009–2012 m. įrengtų biokuro katilų eksploatavimo laikotarpis pasibaigs 2025–2026 m., nes katilai efektyviai veikia tik apie 15–20 metų, tačiau kol kas, jos teigimu, jokio plano ir dėmesio iš valdžios tam nėra.
„Neturime nieko“, – rėžė ji.
Pristatė, kaip bandys mažinti šilumos kainas Vilniuje
Tuo metu Vilniaus šilumos tinklų (VŠT) vadovas Gerimantas Bakanas priminė, kad šiemet, norėjus sumažinti šildymo kainas vilniečiams, teko imtis greitų ir ne visus džiuginančių sprendimų. Vilnius įsigijo mažasierio mazuto ir taip per šildymo sezoną bus sutaupyta apie 100 mln. eurų.
„Tuo nesidžiaugiu ir nesididžiuoju, bet reikia turėti planą B“, – forume kalbėjo jis.
Visgi G.Bakanas patikino, kad bent VŠT turi strategiją ir jau 2030 m. norėtų būti visiškai atsisakę iškastinio kuro. Jei viskas klostytis sklandžiai, bus vykdomos renovacijos, šilumos punktų rekonstrukcijos, galbūt tai pavyks ir kiek anksčiau – 2027 m.
„Sveikintina, kad valstybė skatina rinkos dalyvius naudoti biokurą, bet girdėdami kalbų, kad Europos Komisija ima svarstyti, ar biokuras tikrai yra toks žalias ir tvarus, įvertinome ir tai. Todėl pradėjome galvoti apie energijos šakų integraciją – šilumos gamybą, vėsą, elektrą, elektra ar vandeniliu varomą transportą.
Ir, pavyzdžiui, Vilniuje pradėjus centralizuotos vėsos projektą mažėtų energijos sąnaudos, taip pat ir šilumos kainos.
Galvojame ir apie decentralizuotų šaltinių integraciją, nes, pavyzdžiui, biurų pastatai daug šilumos išleidžia į orą, nors šilumos tinklai galėtų tą šilumą pasiimti atgal ir panaudoti antrą kartą“, – pasakojo G.Bakanas. Likusią šilumą būtų galima surinkti ir iš prekybos centrų ar kitų didelių pastatų.
Jis patikino, kad Vilniuje bus vystomas ir šilumos didelėse talpyklose saugojimas, bus sekama kai kurių Europos šalių, ypač Skandinavijos, pavyzdžiu. „Tai leis ir sumažinti deginimą. Šiandien atliekas deginame, bet turime galvoti, kaip verčiau jas dar geriau išrūšiuoti“, – sakė jis.
Jis pripažino, kad ir valdymas jau kiek pasenęs, tam taip pat reikia pokyčių.
„Aišku, būtina ir skaitmeninė infrastruktūros valdymo transformacija, nes, nors visuose centralizuotos šilumos tinkluose dirba profesionalūs žmonės, turintys patirties, viskas valdoma algoritmais ir žmonių rankomis. Reikėtų judėti inovacijų link, modernizuoti ir efektyvinti tinklų valdymą“, – pristatė dar vieną planą G.Bakanas.
Pasak jo, Vilniaus miesto gyventojai per artimiausius porą metų nebeturėtų patirti problemų dėl aukštų šildymo kainų šaltuoju metu laiku, bet mažesniems miestams ir miesteliams toks pavojus išliks, mat daugelis mažesnių gyvenviečių vis dar šildomos dujomis, tad kainų šokinėjimas ir kuro trūkumas yra galimas.
„Vilnius nuo kitų metų pabaigos arba po pusantrų, dvejų metų bus saugus. Šildymo kainų bangų nebematysime ir būsime ramūs. Bet Lietuvoje yra mažesnių miestų, kurie šiandien daugiausia naudojasi dujiniais katilais ir yra visiškai priklausomi nuo dujų“, – sakė G.Bakanas, paminėdamas, kad pagrindinė to problema yra ta, kad vidutiniai ir mažesni miestai neturi lėšų katilams pakeisti, todėl šią problemą turėtų spręsti valstybė.
