Sriubas kiekvieną dieną verdančiam ir nuo vasaros pabaigos jomis šalia du didžiausius miestus jungiančio kelio neįprastos formos kioske prekiaujančiam Ernestui Paišiui vis dar tenka išgirsti nusistebėjimo kupiną klausimą: „O kur virtuvė?“
Virėjas priverstas aiškinti, kad virtuvė, kurioje verdama dešimties rūšių trinta sriuba, yra visai kitoje vietoje, kad jos pilstomos į vienkartinius panašius į kavos puodelius ir skirtos tiems, kurie nori greitų pietų ar pavakarių.
Beje, į kavos puodelį panašaus kiosko idėją Ernestui padiktavo sūnus Enrikas. Jis pagamino žaislą, vienkartiniame puodelyje išpjovęs langelį, viduje įkurdinęs žmogeliuką ir net įrengęs apšvietimą.
„Pagalvojau, o kodėl tokios formos negalėtų būti sriubomis prekiaujantis kioskas?“ – sakė Ernestas.
Patiko sūnaus sumanymas
Pasiskolinęs sūnaus sumanymą E.Paišys internete aptiko, kad panašios formos kioskų pasaulyje yra, bet Lietuvoje – ne.
Tiktai jį gaminti teko per karantiną, darbai ne kartą buvo nutrūkę.
Du kioskai, virtuvės įranga atsiėjo 60 tūkst. eurų.
Elektrėniškis prisiminė, kad mintis prekiauti sriubomis puodeliuose kilo, kai vieną dieną namuose išsiviręs trintos sriubos jis ją sau ir sūnui supilstė į puodelius, nes pagalvojo, kad valgyti šaukštais senamadiška.
E.Paišys sriubas, kuriomis prekiauja kioske, iki šiol verda naudodamas savo receptus, jų neieškojo internete ar knygose. 400 mililitrų puodelis sriubos kainuoja 2,70 euro, bet jei valgytojas nori ir sumuštinio, taikoma nuolaida.
Verslininkas net ketino rengti tiesiogines transliacijas iš virtuvės, kur gaminamos sriubos, nes kažkas buvo paskleidęs gandus, kad jos iš miltelių.
Į Vilnių žada dar grįžti
Prieš įsteigdamas kioską prie kelio Vilnius–Kaunas E.Paišys verslo idėją išmėgino sriubomis prekiaudamas prie Ledo rūmų Elektrėnuose bei prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ Vilniuje.
Tačiau sostinėje, verslininko žodžiais, per brangu augti.
Už prekybos vietą Vilniuje teko per mėnesį mokėti po 1 tūkst. eurų. E.Paišys apskaičiavo, kad per pusę metų šiam verslui skirtas biudžetas ištirps, ir perkėlė jį į Elektrėnus, nors jis neatsisako sumanymo ateityje sriubomis prekiauti ne tik sostinėje, bet ir Kaune, Klaipėdoje.
„Kad įsitvirtintum gamindamas ir prekiaudamas maistu, reikia trejų, galbūt net ketverių metų. Todėl ieškome parako turinčių verslo dalininkų, kuriems patinka idėja pardavinėti sriubas, sumuštinius“, – pasakojo E.Paišys.
Netrukus vėl bus atidarytas kitas sriubomis prekiaujantis į puodelį panašus kioskas Elektrėnuose, prie Ledo rūmų, o pavasarį verslininkas tokią pat prekybos vietą žada kitoje kelio Vilnius–Kaunas pusėje.
Patinka mažiems vaikams
„Yra paprasta taisyklė: jeigu perka, bet sako, kad kaina didelė, viskas gerai“, – šypsojosi E.Paišys.
Jam smagu, kad daug sriubos perka jaunos motinos su mažamečiais vaikais, kuriems toks maistas primena tyrelę.
Anot verslininko, ne visos šeimos gali sau leisti kelis kartus per savaitę stovėti virtuvėje prie puodų. Juolab kad kelioms dienoms išvirta sriuba vėliau nebūna tokia jau skani. Rytais išviręs sriubos E.Paišys netinginiauja ir skuba dirbti į automobilių servisą, kurį atidarė grįžęs iš Norvegijos.
Elektrėniškis šioje šalyje dirbo nuo 19 metų, buvo atsakingas už maisto gamybos cechą, bet gimus Enrikui nutarė grįžti į tėvynę.
Ar nenusibosta kiekvieną dieną virti sriubą? „Man net pačiam keista, kad ne. Galbūt kartais penktadienį užsispyrimo kiek pritrūksta, bet pirmadienį vėl gerai“, – sakė E.Paišys.
