Skirtingai nuo Lietuvos, kurioje idėja beatodairiškai plėsti užstato sistemą kyla kone kiekvienos Seimo sesijos metu, šios valstybės drąsiai pripažįsta, kad užstato ir konteinerinės sistemos papildo viena kitą. Skėtinės pakuočių tvarkymo organizacijos „PRO Europe“ nariai pripažįsta, kad stipriųjų gėrimų ar vyno butelius rinkti taromatuose yra ir brangu, ir neefektyvu.
„Europoje matome tendenciją, kad taromatai dažniausiai naudojami plastiko ir metalo atliekų surinkimui, o stiklo surinkimui pasitelkiami konteineriai, nes tai yra racionaliau kaštų bei techninio įgyvendinimo atžvilgiu ir žymiai patogiau gyventojams“, – teigia VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ vadovas Gintaras Varnas.
Anot jo, iš Europos šalių vienintelė Suomija yra įvedusi reikalavimą, kad į depozito sistemą būtų įtraukti ir stipriojo alkoholio bei vyno buteliai. Tačiau, Seimo Aplinkos komitete vykusių klausymų metu Suomijos modelį pristatę šios šalies atstovai taip pat pripažino, kad užstato sistemą naudoti stiklo surinkimui be kitų įvardintų trūkumų kainuoja 3–4 kartus brangiau nei skardines ar plastiką.
Išsišokėlė Europoje
Teisėkūros pokyčiai, kuriais siekiama privaloma tvarka gamintojus ir importuotojus ženklinti vyno ir stipriojo alkoholio butelius, kad juos priimtų taromatai ir rankinio taros surinkimo vietos, gali būti precedento neturintis atvejis visoje Europoje. Ko gero, Lietuva būtų vienintelė valstybė, kurioje parlamentas imasi konkrečių pakuočių (su jų pavadinimais) įrašymo į įstatymą.
„Turime pripažinti, kad nėra Europoje valstybės, kuri parlamento lygmeniu svarstytų vienokių ar kitokių butelių įtraukimo į užstato sistemą klausimus. Įprastinė praktika kitose valstybėse yra nustatyti įstatyminę pareigą verslui sutvarkyti jo išleistas į rinką pakuotes, o kad pareiga būtų vykdoma uoliau – nustatomos solidžios sankcijos už sutvarkymo užduočių nevykdymą. Taip sukuriamas mechanizmas su aiškiomis pareigomis ir atsakomybėmis, tuo pačiu sudarant verslui galimybę pačiam rinktis kelią ir būdą, kaip bus surenkamos pakuočių atliekos. Įstatymu įprastai kuriamas tvarus tokios sistemos mechanizmas“, – sako Lietuvos verslo konfederacijos atstovas Robertas Klovas.
Anot jo, Lietuvoje toks mechanizmas sukurtas – yra ir pareiga verslui sutvarkyti pakuotes, ir nustatytos užduotys, ir numatytos sankcijos (mokesčių forma). „Tačiau tokią sistemą lengva sugriauti, kai įstatymo lygmeniu pradedama reguliuoti pakuočių srautus – iš konteinerinės į užstato. Nes kiekviena iš šių tvarkymo sistemų buvo kuriama ir finansuojama vertinant pakuočių atliekų apimtis. Tokių „perstumdymų“ pasekmės neigiamai paveiks abi sistemas“, – įsitikinęs R.Klovas.
Vokietijoje į taromatus galima grąžinti plastikines ir skardines vandens bei nealkoholinių gėrimų, taip pat alaus pakuotes. Taros depozitas – 25 centai, tačiau stipriųjų gėrimų ir vyno butelių grąžinimas vyksta per konteinerinę sistemą, kaip ir Lietuvoje.
Bemaž 40 metų patirties vystant stiklo konteinerių surinkimo tinklą turinti Vokietija 2020 m. surinko apie 84 proc. visų stiklo pakuočių. Konteinerinė sistema tolygiai padengia visą Vokietijos teritoriją – daugiabučių rajonuose konteineriai planuojami 500–1000 gyventojų.
„Nyderlandų ekspertai taip pat teigia, kad pagal užstato sistemą rinkti stiklines pakuotes yra neefektyvu ir brangu. Metalinės ir PET gėrimų pakuotės per depozitą renkamos labai efektyviai, nes taromatai jas gali čia pat vietoje supresuoti, tad jų laikymas neužima daug vietos, tuo tarpu stiklo surinkimui reikalingas kur kas didesnis plotas ir daugiau resursų“, – sako VšĮ „Žaliasis taškas“ direktorius Kęstutis Pocius.
Skaičiuojama, kad stiklo pakuotės yra sunkesnės apie 10 kartų – pavyzdžiui, viena plastiko ar metalinė gėrimų pakuotė sveria 15–50 gramų, stiklo – 400–900 gramų. Tai nepatogu gyventojams – jiems reikėtų nešti sunkią tarą atgal į parduotuves, vietoje to, kad išmestų ją į greta esantį stiklo konteinerį. Tai būtų problema ir mažose parduotuvėse, kuriose supirkimas vykdomas rankiniu būdu – daug sunkios taros tektų nešioti pardavėjoms.
Pasak K.Pociaus, Prancūzija ir Lenkija šiuo metu aktyviai dirba norėdamos sukurti užstato sistemą ir įrengti taromatų tinklus, tačiau net ir jose nesvarstoma, kad į sistemą būtų galima įtraukti vyno ar stipriųjų gėrimų butelius. Europos šalių patirtis rodo, kad sutvarkyti stiklinių pakuočių atliekas kainuoja 2–4 kartus brangiau nei PET ar metalines pakuotes.
Sėkmingi konteinerių rodikliai
Austrijoje pakuočių surinkimo sistema panaši kaip ir Vokietijoje – lygiagrečiai vystomi ir taromatų, ir konteinerių tinklai. Skirtumas tas, kad iki šiol šioje šalyje į užstato sistemą patenka tik daugkartinės pakuotės, t.y. plastikiniai ir stikliniai gaiviųjų gėrimų buteliai.
Kita vertus, stiklinių stipriųjų gėrimo ir vyno butelių į sistemą įtraukti neplanuojama. Pagrindinis argumentas – išvystytas konteinerių tinklas leidžia pasiekti šaliai numatytus stiklo rūšiavimo tikslus. Štai 2019 m. „Eurostat“ duomenimis, Austrijoje iš viso surinkta apie 81,1 proc. visų į rinka patekusių stiklo pakuočių, kai 2022 m. siektinas rodiklis yra 85 procentai.
„Kitų šalių patirtis liudija, kad konteinerių tinklas yra veiksmingas, racionalus ir gyventojams patogiausias būdas surinkti stiklo tarą. Lietuvoje stiklo konteinerių tinklas taip pat plečiamas, o stiklo pakuočių surinkimas per konteinerius auga, tad esame tikri, kad pasiekti užsibrėžtus stiklo surinkimo tikslus galime ir be užstato plėtros, neužkraunant papildomos naštos gyventojams ir verslui infliacijos akivaizdoje“, – pastebi K.Pocius.
Anot jo, šiuo metu Lietuvos savivaldybės vykdo Europos Komisijos finansuojamus požeminių ir pusiau požeminių konteinerių aikštelių įrengimo projektus, kurie turi iškeltus aiškius stiklinės pakuotės surinkimo rodiklius. Išplėtus vienkartinių pakuočių užstato sistemą, kyla rizika savivaldybėms nepasiekti numatytų rodiklių, dėl ko grėstų atitinkamos finansinės sankcijos.
Jei į užstato sistemą būtų įtraukiami visi stipriojo alkoholio ir vyno buteliai, šiuo metu veikiantį 1,1 tūkst. taromatų tinklą reikėtų keisti iš esmės, trūktų apie 2 tūkst. kv. metrų ploto sandėliavimui. Aplinkos ministerija yra paskaičiavusi, kad numatoma užstato sistemos plėtra pareikalautų papildomų 165 mln. eurų. Užkrauti tokią naštą dabartinėmis infliacijos ir aukštų energetikos kainų sąlygomis – absoliučiai nepriimtina. Juk visi kaštai galiausiai nugula ant vartotojų pečių, kurie šiandien ir taip kenčia nuo rekordinių kainų.
