Miglota žalioji statybų reforma
Apie verslo ir aplinkosaugininkų bendradarbiavimo iššūkius „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pulsas“ diskutavęs Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas pastebėjo, kad nuo 2024 m. įsigalios aplinkosauginė statybų sektoriaus reforma.
Ji numato, jog visi visuomeniniai pastatai privalės būti statomi pagal žaliuosius principus. Tačiau neaiškumų kol kas netrūksta. Nors politikai noriai įtraukia ir priima verslo atstovų įžvalgas dėl būsimų pokyčių, tačiau likus mažiau nei dvejiems metams iki kardinalaus pokyčio, statybų sektoriaus atstovai supranta, kaip reikės įgyvendinti pokyčius.
„Tai yra ir kaina, ir, aišku, didelis iššūkis kiekvienam rangovui. Šiandieną ne visi žino, ką reiškia įsidiegti ISO, nežino, kiek tai kainuoja. Trūksta informacijos, kaip paruošti statybvietes, kad jos nekenktų šalia esančiai aplinkai. Pasigendame ir valstybinių auditorių, kurie galėtų padėti įvertinti aplinkosauginius statybų trūkumus, nes dabar pastatai vertinami tik iš statikos prizmės“, – laidos metu sakė D. Gedvilas.
Žala aplinkai tėra prielaida
Kartu laidoje diskutavęs advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris Linas Sesickas pažymėjo, kad nors Lietuva per 18-ą narystės metų Europos Sąjungoje formaliai įtraukė dalį europietiškų aplinkosauginių direktyvų į savo teisinę bazę, tačiau praktikoje sisteminiai teisėkūros trūkumai sukuria drastiškus iššūkius. Labiausiai tą pajaučią įmonės, kurios susiduria su aplinkosaugininkais dėl galimos taršos ir žalos aplinkai.
„Deja, bet tenka daryti išvadą, kad šalies aplinkosaugos politika yra pastatyta kojomis į viršų ar žemyn galva“, – kalbėjo L. Sesickas, kritikuodamas ydingą institucijų praktiką.
Pasak L. Sesicko, šalies aplinkosaugininkai nesivadovauja ES direktyvomis, kurios skatina realiai ištirti žalą aplinkai, o ją padariusius verslus, pirmiausia pasirūpinti gamtos būklės atkūrimu.
Anot jo, Lietuvoje institucijos tebeseka sovietinėmis metodikomis, kurios orientuotos tik į civilinio ieškinio sumą. Pagrindinė jų yra 1983 m. Sovietų Sąjungoje parengta žalos aplinkai apskaičiavimo metodika, kuri patvirtinta dar 2002 m. Remiantis ja žala yra skaičiuojama ne pagal faktinį poveikį gamtos elementui, bet pagal išleistų draudžiamų medžiagų kiekį. Kitaip tariant, apskaičiuojama hipotetiškai, matematiškai neįvertinus realaus poveikio gamtai.
„Kalbant medicininiais terminais, gydymo priemonės yra parenkamos anksčiau nei ištiriama paciento būklė“, – palygino L. Sesickas, teigdamas, jog verslui sunku suprasti tarptautinei praktikai prieštaraujančias nacionalines metodikų logikas.
Kaina – reputacija
Teisininkas taip pat atkreipė dėmesį į pastaruoju metu pažirusias rezonansines taršos bylas, lydimas milijoninių civilinių ieškinių dėl žalos aplinkai, kurios vėliau tyliai bliūkšta teisme.
Kaip pavyzdžius jis paminėjo Šilutės rajono taršos bylą, kur pirminė aplinkosaugininkų matematiškai apskaičiuota žala aplinkai nuo 55 mln. eurų teismo salėje ištirpo iki 386 tūkst. eurų. Identiška situacija nutiko ir už netinkamą statybinių medžiagų tvarkymą teistos Vilkaviškio rajono bendrovės byloje, kur civilinis ieškinys nuo 33 mln. eurų jau sumažėjo perpus.
Advokato teigimu, tokie nesusipratimai išsispręstų, jei verslai ir aplinkosaugos institucijos kartu ieškotų dialogo atkuriant aplinką.
„Didžiausia problema tai, kad pasenusiomis metodikomis besivadovaujantys aplinkosaugininkai siekia bausti, tačiau į paraštę nustumia pačią aplinką, gamtą, kuriai galėjo būti padarytas poveikis. Bauda paprasčiausiai keliauja į valstybės biudžetą. Tuo tarpu tarptautinė praktika sako, kad baudos dydis turėtų būti apskaičiuotas pagal aplinkos atkūrimui reikalingus kaštus“, – pažymėjo L. Sesickas.
Abu laidos pašnekovai pritarė, jog aplinkosauginiai tikslai turi būti įgyvendinami ir rūpintis aplinka yra mūsų visų pareiga, tačiau sistemoje reikia išspręsti informacinius nesklandumus, ieškoti būdų kartu rūpintis aplinka ir sprendimų, kurie atitiktų tiek aplinkosaugininkų, tiek verslo lūkesčius bei galimybes.
