Jau gerą dešimtmetį Lietuvos valdžia tikisi smarkiai įsukti pastatų renovaciją.
Kriziniais 2009–2010 metais tuometė A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė netgi manė, kad tai bus vienas svarbiausių šalies ūkio atsigavimo variklių, nes aprūpins darbu ir investicijomis statybų sektorių.
Renovacija pamažu įsibėgėjo ir pasiekė piką 2016-aisiais, bet pastaruosius porą metų baigtų projektų sumažėjo kone perpus – pernai buvo atnaujinta kiek daugiau kaip 300 daugiabučių, šiemet jų gali būti kiek per 400, o Vyriausybės nubrėžtas tikslas kasmet renovuoti po 1000 namų – tiesiog neįveikiamos aukštumos.
Bene didžiausia renovacijos kliūtimi statybininkai laiko jos modeliu įtvirtintą mažiausios kainos principą, todėl esą daugybė konkursų nė neįvyksta, nes rangovai, dėl išaugusių statybų kainų bijodami patirti nuostolių, tiesiog nenori juose dalyvauti.
Mat statistinė informacija apie kainas vėluoja metus ir ilgiau. Negana to, dar ir techniniuose projektuose pasitaiko klaidų, taip pat daug vargo kelia gyventojų pretenzijos.
Iš tiesų neretai namų administratoriai skaičiuoja išlaidas vadovaudamiesi 2018 metų kainomis, o kai konkursai neįvyksta ir finansavimą reikia didinti net 30 ar 50 proc., jau šiurpsta renovacijai sutikimą davę gyventojai.
Iš naujo juos įtikinti – labai nelengva užduotis.
Statybų verslas siūlo atsisakyti mažiausios kainos principo ir nustatyti fiksuotus kvadratinio metro ploto atnaujinimo įkainius, be to, taikyti supaprastintą renovacijos procedūrą, nes dabar labai išsitęsia terminas nuo projekto parengimo iki konkurso.
Pasitaiko atvejų, kai projektas formaliai vykdomas jau net penkerius metus, o rangos darbai vis dar nėra įsigyti.
Vienais atvejais taip nutinka dėl administratoriaus pasyvumo, kitais atvejais procesas stringa todėl, kad planuojamame renovuoti name gyvena daug skolininkų.
Bet ir renovuojamų namų gyventojai prikaupę nemažai priekaištų statybininkams.
Žmonės skundžiasi, kad neretai jie dirba nekokybiškai, o techninė renovacijos priežiūra esą yra butaforinė – dažni ir atvejai, kai techninis prižiūrėtojas nuotoliniu būdu užpildo dokumentus nė nepatikrinęs realios padėties.
Be abejo, sklindančios žinios, o kartais ir perdėti gandai apie nekokybišką renovaciją didina žmonių įtarumą, nepasitikėjimą statybininkais, o pastarųjų atstovai kalba, kad bendraujant su daugiabučių gyventojais jiems praverstų įmonėje įdarbintas psichologas.
Išties dažniausiai žmonės pageidauja pačių pigiausių ir paprasčiausių sprendimų, nors tokia renovacija neleidžia siekti didesnio energetinio efektyvumo, kurti patogią, estetinę aplinką ir net ne visuomet yra prasminga.
Pavyzdžiui, kai kurios savivaldybės finansiškai skatina gyventojus didinti renovuojamų namų balkonus, langus, bet jie nesutinka, nes vengia bent kiek didesnių išlaidų.
Pažangesnė ir gerokai estetiškesnė yra kvartalinė renovacija, bet ji sunkiai skinasi kelią.
Dauguma daugiabučių tvarkomi pavieniui, vieni apkalami plokštėmis, kiti tinkuojami ir tada visas rajonas atrodo labai chaotiškos nesuderintos architektūros.
Ginčų kelia ir sumanymai numatyti renovuojamiems namams aukštesnį energinio efektyvumo lygį – ne C, o B klasės. Tai brangina projektus 5–10 proc., bet jie laikomi geresne investicija žvelgiant į ateitį.
Pagal C klasės reikalavimus renovavus namus galima sutaupyti maždaug 40 proc. energijos, o B klasė šį rodiklį kilsteli dvigubai – iki 80 proc. ir tik tuomet apsimoka pasitelkti atsinaujinančiosios energetikos šaltinius.
Dar daugiau prieštaravimų kelia siūlymai siekti renovacija aukščiausios A klasės energinio efektyvumo, nors šiuo metu tai pati pažangiausia technologija.
Specialistai svarsto, kad kai kurių nudrengtų daugiabučių išvis neapsimoka renovuoti ir būtų tikslingiau juos nugriauti, o jų vietoje statyti naujus pastatus.
Suprantama, tai gerokai brangiau, bet ir gyvenimo kokybė, energetinis efektyvumas būtų visiškai kito lygio.
Aplinkos ministerija ketina parengti studiją, kaip būtų galima senus daugiabučius pakeisti naujais. Pirmiausia tektų gyventojus kur nors laikinai iškeldinti, o grįžti į ankstesnę vietą jie galėtų tik pastačius naują namą.
Žinoma, tai ir sudėtinga, ir brangiai kainuoja.
Vien valstybė nepajėgi finansuoti tokių projektų, reikėtų įtraukti ir verslą, o tai įmanoma tik sudominus verslininkus būsima nauda, sudarant jiems sąlygas užsidirbti galbūt pastačius daugiau, nei name anksčiau buvo butų, kuriuos jie galėtų parduoti.
Aišku viena: renovacija turi eiti koja kojon su atsinaujinančiosios energetikos plėtra.
Valstybės institucijų dar laukia sudėtinga užduotis parengti ir statybų verslui, ir gyventojams patrauklius, ateities reikalavimus atitinkančius renovacijos modelius, pasirūpinti finansavimo šaltiniais.
Regis, kitokio pasirinkimo Lietuva ir neturi, nes antraip renovacijos procesas vegetuos, o šalis niekaip neišbris iš energetinio skurdo liūno.
