Prieš keletą savaičių Vokietijos pramonės vadovai susirėmė su R.Habecku. Jis perspėjo verslininkus dėl „naivumo“ santykiuose su Kinija. Akimirksniu kilo pasipiktinimas, ypač iš Siegfriedo Russwurmo pusės. Vokietijos pramonės federacijos (BDI) prezidentas mano, kad ši rinka yra būtina vien dėl jos dydžio. Federacija laikosi pozicijos, kad pramonei nereikia jokių ministro patarimų.
R.Habeckas neragino Vokietijos korporacijų pasitraukti iš Kinijos. Vienaip ar kitaip pageidautina, kad įmonės vis labiau veržtųsi į kitas rinkas.
„Su labai retomis išimtimis, – „spiegel.de“ sakė vienas pramonės atstovas, – niekas nenori uždaryti savo verslo Kinijoje“. Ir, pasak jo, jie jau seniai ieško galimybių kitose Azijos šalyse.
Šis epizodas rodo, kad pramonės vadovams ir politikams trūksta bendro supratimo, kaip ateityje geriausiai elgtis su svarbiausia Vokietijos prekybos partnere.
Neseniai Vokietijos vyriausybėje priimtas sprendimas Kinijos valstybinei laivybos bendrovei „Cosco“ leisti įsigyti Hamburgo uosto terminalo akcijų paketą ir Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo kelionė pas Kinijos valstybės ir partijos lyderį Xi Jinpingą šiam klausimui suteikė naujų spalvų, rašo „spiegel.de“.
Vokietija dešimtmečius laikėsi „transformacijos per prekybą“ doktrinos. Rusijai užpuolus Ukrainą pasirodė, kad tai tėra iliuzija. Šią tiesą pripažįsta net Vokietijos prezidentas. „Turime tapti mažiau pažeidžiami ir mažinti vienpusę priklausomybę, – visuomeniniam transliuotojui ARD sakė Frankas-Walteris Steinmeieris. – Ir tai ypač pasakytina apie Kiniją“.
Nuo 2005 m. Vokietijos prekyba su Kinijos Liaudies Respublika išaugo keturis kartus, tačiau per tą patį laikotarpį Kinija tapo visiška diktatūra. Prezidentas Xi Jinpingas, kurio valdžia buvo įtvirtinta neseniai vykusiame XX-ajame partijos suvažiavime, yra visiškai atsidavęs valstybės kontroliuojamai ekonomikai.
Antroji pagal dydį po JAV pasaulio ekonomika vis labiau panašėja į tvirtovę, kurioje pirmenybė teikiama vietiniams žaidėjams. Situacija darosi vis labiau nenuspėjama dėl galios koncentracijos Xi rankose, perspėja Europos Parlamento Socialdemokratų partijos frakcijos atstovas ir Delegacijos ryšiams su Kinijos Liaudies Respublika narys Ismailas Ertugas.
Tikslingas musulmonų uigūrų mažumos persekiojimas, agresija Taivano atžvilgiu ir vis labiau aštrėjantys santykiai su JAV – visa tai anksčiau ar vėliau išprovokuos Vakarų reakciją, sako I.Ertugas. Todėl, pasak jo, verslo lyderiams vertėtų ieškoti alternatyvų. Ir kuo greičiau, tuo geriau.
Tačiau ar Vokietijos įmonių vadovai apskritai turi alternatyvų?
O.Scholzo kelionėje į Kiniją šįkart nelydėjo tokie įtakingi verslo atstovai kaip „Mercedes-Benz“ generalinis direktorius Ola Källenius ar konglomerato „Thyssenkrupp“ vadovė Martina Merz, taip pat ir „Deutsche Post“ generalinis direktorius Frankas Appelis.
Už tai į Pekiną skrido „Siemens“ generalinis direktorius Rolandas Buschas, BASF generalinis direktorius Martinas Brudermülleris ir „Merck“ generalinė direktorė Belén Garijo. „Įkišti galvą į smėlį nėra išeitis“, – sako vienas „Spiegel“ pašnekovų, prašęs neminėti jo pavardės. Ypač atsižvelgiant į tai, kad kai kurios korporacijos tapo beviltiškai priklausomos nuo Kinijos rinkos.
Buvo ir tokių verslininkų, kurie būtų prisijungę prie kelionės, tik nesulaukė kvietimų. Taip nutiko, pavyzdžiui, su Vokietijos inžinerijos federacijos (VDMA) atstovais.
Daug vilčių dėta į kanclerį. VDMA vykdomojo direktoriaus Thilo Brodtmanno nuomone, O.Scholzas turėtų spręsti ir tokius klausimus kaip pagarba žmogaus teisėms. Ir pridūrė, kad pavargo nuo nevienodo požiūrio į įmones Kinijoje. Jei padėtis nepasikeis, sakė Th.Brodtmannas, „turėsime peržiūrėti savo ekonominius interesus“.
Atotrūkis tarp politikos ir pramonės atsiskleidžia kaskart, kai Kinijos korporacijos nori investuoti į Vokietijos įmones ar infrastruktūrą.
Tokie kritikai kaip Vokietijos ekonomikos ministras R.Habeckas įspėja dėl naujos priklausomybės, tačiau O.Scholzą, prisimenant Hamburgo uosto terminalo atvejį, įtikino uosto logistikos bendrovės HHLA argumentas, kad uždraudus investicijas kiltų pavojus „ilgalaikiams ir pasitikėjimu grįstiems klientų santykiams“ su Kinijos partneriu.
Federalinės vyriausybės požiūris į Kiniją papiktino kai kuriuos verslo bendruomenės narius. Dar birželį R.Habecko ministerija įspėjo įmones, kad investuodamos tokiose šalyse kaip Kinija jos „privalo gerbti žmogaus teises“. Tačiau atrodo, kad tokie kriterijai nebeturi reikšmės atrenkant Kinijos investuotojus į Vokietijos infrastruktūrą.
O štai Vokietijos pramonės federacija (BDI) ragina savo narius atsižvelgti ne tik į pelno maržą, bet ir į saugumo aspektus. BDI vadovas teigia, kad ypač su tokiomis „svarbiomis ekonomikomis kaip Kinija“ „reikia iš naujo apibrėžti bendradarbiavimą“.
Vokietijos pramonės federacija rekomenduoja bendrovėms „diversifikuoti importo ir eksporto partnerius svarbiausiuose segmentuose, kad iš esmės būtų galima greitai pereiti į kitas rinkas“. Pavyzdžiui, žaliavų tiekimo srityje priklausomybė nuo Kinijos jau dabar yra didesnė nei nuo naftos ar gamtinių dujų iš Rusijos.
Apie tai kalbantis BDI dokumentas stebina, nes federacija eina prieš kai kuriuos savo narius, kuriems nusigręžimas nuo Kinijos nėra išeitis. BDI narių pozicijos skiriasi nuo atsitraukimo iš Kinijos iki dar didesnės integracijos į Kinijos rinką.
Užsispyręs „Volkswagen“
Ralfas Brandstätteris nuo rugpjūčio atsakingas už daugiau kaip „Volkswagen“ 30 gamyklų, kuriose Kinijoje dirba daugiau kaip 90 tūkst. darbuotojų. Didžiausias Europos automobilių gamintojas Kinijos Liaudies Respublikoje parduoda daugiau nei kas trečią automobilį, o jokia kita užsienio rinka neduoda tokio didelio pelno.
Todėl R.Brandstätteris nelabai atsižvelgia į raginimus bendrovei atsitraukti nuo Kinijos. „Sąmoningai mes nesumenkinsime savo stiprių pozicijų Kinijos rinkoje“, – sako VW valdybos narys.
Pastaruoju metu net ir koncerno viduje būta kritikos dėl didelės priklausomybės nuo verslo Azijoje. Stebėtojų taryba kalbėjo apie Kinijoje esančio „klasterio riziką“. Jörgas Hoffmannas, profesinės sąjungos „IG Metall“ vadovas ir VW stebėtojų tarybos pirmininko pavaduotojas, atvirai suabejojo dėl VW gamyklos Sindziango regione, kur Kinijos aparatas sistemingai diskriminuoja musulmonų uigūrų etninę mažumą, uždarydamas jos narius į perauklėjimo stovyklas.
Vis dėlto kol kas VW savo veiklos Sindziange nestabdo. R.Brandstätteris planuoja dar šiais metais apsilankyti gamykloje, kad pats susidarytų vaizdą, tačiau pasitraukti iš prieštaringai vertinamos gamyklos neketinama.
Nors kitose dviejose didžiausiose pardavimo rinkose – Europoje ir JAV – ir toliau stebimas nuosmukis, visoje automobilių pramonėje bendrai pardavimai Kinijoje šiemet išaugo 15 proc. Kitaip tariant, Kinijos Liaudies Respublika yra vienintelis vilties žiburėlis pavojingai silpnoje pasaulio ekonomikoje. Įmonės, kurios nevykdo verslo šioje šalyje, pasmerktos trauktis.
Net ir kritiškai Kinijos atžvilgiu nusiteikę darbuotojų atstovai pripažįsta, kad milijardinis pelnas iš Kinijos Liaudies Respublikos taip pat užtikrina darbo vietas Vokietijoje. Taip yra todėl, kad Kinijoje parduodami automobiliai iš dalies kuriami Vokietijoje. Verslas su Kinija, sako R.Brandstätteris, „daro mus konkurencingesnius pasaulinėje rinkoje“.
Bet kas, jei vieną dieną šis augimo variklis suges dėl geopolitinės padėties paaštrėjimo? Xi neslepia savo planų „susijungti“ su nepriklausoma, JAV saugomu Taivanu.
Prievartinė aneksija būtų katastrofa visai pasaulio ekonomikai. Taivanas laikomas pasaulinės mikroschemų pramonės centru. Jei Kinija nutrauktų pasaulinį puslaidininkių tiekimą, Vokietijoje sustotų automobilių gamyba.
VW, kaip ir kiti automobilių gamintojai, laikosi dvejopos strategijos. Koncernas nori, kad automobilių gamyba Kinijoje liktų kiek įmanoma ilgesniam laikui, tačiau tuo pačiu investuoja 7 mlrd. eurų į antrąją pagal dydį pasaulio automobilių rinką – JAV.
BASF planuoja plėstis Kinijoje
O štai chemijos pramonės milžinė BASF nori kiek galima labiau išplėsti savo dalį Kinijoje.
Dujų krizė, nuolat didėjančios energijos kainos Europoje, mažesnė paklausa Vokietijoje – visa tai rodo, „kaip svarbu turėti subalansuotą regioninę sąrangą“, – sakė BASF generalinis direktorius Martinas Brudermülleris.
Jo teigimu, BASF 40 proc. pajamų gauna Europoje, o Kinijoje – tik 15 proc. M.Brudermüllerio požiūriu, tai akivaizdi disproporcija, turint omenyje, kad Kinijos Liaudies Respublikai netrukus teks pusė pasaulinės cheminių medžiagų gamybos.
Todėl BASF vadovas nori investuoti net 10 mlrd. eurų į gamyklą pietiniame Kinijos mieste Džandziange.
M.Brudermülleris pripažįsta, kad BASF Kinijoje jaučia riziką. Kita vertus, sako jis, reikia paklausti, kokią riziką prisiima bendrovė, atsisakydama pusės pasaulinės rinkos?
Nori atsiriboti nuo kinų
Pasaulinėje energetikos pramonėje „Siemens Energy“ laikoma pavyzdine Vokietijos įmone. Per ateinančius kelerius metus ji nori iš esmės pasikeisti, tikėdamasi pereiti nuo iškastinio kuro technologijų, pavyzdžiui, dujomis kūrenamų elektrinių, prie vėjo energijai, vandeniliui ir panašiai.
Reikia turėti omenyje, kad pastaraisiais metais vėjo energetikos specialistai iš Kinijos veržiasi į Europą, o šeši iš dešimties didžiausių pasaulyje vėjo turbinų gamintojų šiuo metu yra iš šios šalies. Kita vertus, kinai iš esmės neįsileido europiečių į savo pačių energetikos verslą.
Tad „Siemens“ daug vilčių deda į griežtesnį politinį reguliavimą. Vokietijos vyriausybėje jau kelis mėnesius bandoma pasiekti, kad Kinijos tiekėjai negalėtų dalyvauti konkursuose dėl ypatingos svarbos infrastruktūros objektų, o ateityje šią išimtį norėtų išplėsti ir įtraukti energetikos tinklus.
