Pieno perdirbimo įmonės „Varėnos pienelis“ direktorė Jolanta Kuzminienė pirmiausia pažėrė keletą skaičių. Varėnoje esančioje gamykloje dirba apie 140 žmonių, iš jų pora žmonių – neįgalieji. 80 proc. gaminių, kurių dauguma – varškės sūreliai, yra eksportuojami.
„Sodros“ duomenimis, rugsėjį šioje įmonėje atlyginimų mediana – visą mėnesį dirbusių darbuotojų vidutinis darbo užmokestis – neatskaičius mokesčių buvo 1786 eurai.
Tai tik statistika, tačiau gamykloje vyksta tai, ko nežino nei užsakovai, nei pirkėjai.
Įsidarbina, bet nedirba
„Įmonei vadovauju 11 metų. Ir nepamenu tokios savaitės, per kurią būčiau nepatyrusi psichologinio darbuotojų smurto.
Pandemija, o dabar ir krizė iškraipė darbo santykius.
Buvo įprasta, kad žmonės, kurie įsidarbina, žino, kad įmonei parduoda savo gebėjimą dirbti.
Tačiau pastaruoju metu žmonės darbą ėmė sieti su darbovietėje praleidžiamu laiku“, – kalbėjo J.Kuzminienė. Ir pateikė keletą pavyzdžių.
Neseniai jos vadovaujamoje įmonėje įsidarbino 30 metų vyras, anot Jolantos, stiprus kaip ąžuolas.
Jis perėjo instruktažą, bet nepadirbėjęs nė pusdienio atnešė direktorei prašymą atleisti iš darbo. „Man neįdomu“, – tepaaiškino vyras.
Arba porelė, vos tik įsidarbinusi, po poros valandų dingo kaip į vandenį. Pasirodo, tiesiog išėjo pasivaikščioti.
Kaip ir 24 metų mergina, išgirdusi, ką reikės padaryti, apsisuko ir nėrė pro duris ištarusi, kad ji „nesutverta dirbti“.
Psichologinis teroras
Anot J.Kuzminienės, rinkoje susiklostė tokia situacija, kai dauguma darbdavių turi pakęsti smurtaujančius darbuotojus.
„Mažuose miestuose, kur dirbančiųjų nedaug, gyventojai pajuto, kad jie yra reikalingi ir kad gali nesivaržydami šantažuoti darbdavius. Kaip tai vyksta?
Darbuotojai vienas po kito kloja prašymus atleisti iš darbo. Be jokių motyvų, be priežasties, esą nėra nuotaikos ar tiesiog nebenori dirbti. Kiti aiškina, kad kažką kažkam ne taip pasakiau.
Esu atsakinga už gamyklos veiklą, o operatoriams išmokyti reikia ne kelių valandų, o kelių mėnesių. Neturiu kuo pakeisti žmonių ir, sulaukusi tokių prašymų, turiu jų maldauti, kad nemestų darbo.
Tai nuolatinis psichologinis smurtas, kurį patiriu. Jis įvaro neurozę – neužmiegu naktimis žinodama, kad kitą dieną laukia užsakymas, o aš nenumanau, kiek žmonių dirbs“, – nuoskaudomis dalijosi „Varėnos pienelio“ vadovė.
Pasak jos, prieš COVID-19 pandemiją darbuotojai elgdavosi kitaip. Jie ateidavo kalbėtis, tartis, spręsti kylančių problemų, bet po karantino kažkas nutiko – darbuotojai tesišvaisto emocijomis.
„Gaminame varškės sūrelius su įvairiais prekių ženklais, dirbame su 22 šalimis ir sulaukę užsakymo užšaldytus gaminius užsakovams privalome pristatyti per 72 valandas. Turime laikytis planų, antraip gresia didelės baudos.
Bet taip nutinka, kad senbuviai ima ir paleidžia mintį, esą kas jiems tas planas – nenorės ir nedirbs. Ir aš turiu įkalbinėti žmones, kasdien įkalbinėti.
Mūsų personalo vadovė dirba po sunkios ligos, čia triūsia daug šeimų – visiems sudarome sąlygas, net tiems, kurie serga sunkiomis lėtinėmis ligomis surandame galimybių, jeigu tik jie nori padirbėti.
Bet daliai darbuotojų bijau pasakyti net pastabą, nes kirs atgal, apšauks“, – kalbėjo J.Kuzminienė.
Anot jos, riba tarp smurto darbe ir darbinių santykių – plonytė, o dažnai ji išvis išsitrina.
„Reikia įstatymų, ginančių vadovus, reikia ir pačių darbo inspektorių pagalbos. Nes net ir žinodami, kad reikia atleisti smurtaujantį, kitus tai daryti kurstantį žmogų, to nepadarome. Bandome tartis gražiuoju, nes suprantame, kas laukia, – kad būsime apskųsti, tąsomi po įvairias institucijas“, – užsiminė pašnekovė.
Pasikonsultavo ir atleido
Panašios patirties turi ir kitos bendrovės. „Norfos“ įmonių grupei priklausanti „Rivona“, nutarusi atleisti darbe psichologiškai smurtavusią, iš jaunesnių darbuotojų nuolat besityčiojusią moterį, pati gavo smūgį atgal – privalėjo sumokėti didelę kompensaciją.
Moteris, dirbusi „Rivonos“ gamybos padalinyje Alytuje, buvo ypač sunkaus charakterio. Patyčiomis ir užgauliojimais ji pravirkdydavo bendradarbes, pamainos meistres – taip pat.
Visame padalinyje ji garsėjo netramdomu charakteriu ir, jai esant, kone visos naujos darbuotojos po savaitės kitos ant stalo klodavo prašymus atleisti.
Pasak „Norfos mažmenos“ valdybos pirmininko Dainiaus Dundulio, pasikonsultavus su Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) specialistais, kaip apsaugoti darbuotojus nuo kolegų smurto, buvo nutarta atleisti tą moterį iš darbo šalių susitarimu ir pasiūlyti kompensaciją, prilygstančią vieno mėnesio atlyginimui, – maždaug tūkstančio eurų neatskaičius mokesčių.
Moteris sutiko ir pasirašiusi susitarimą išėjo iš darbo. O po kelių savaičių įmonė sulaukė VDI skambučio.
VDI tyrimas ilgai neužsitęsė – inspektoriai neaptiko jokių pažeidimų. Tačiau kone tuo pat metu įmonė gavo Darbo ginčų komisijos pranešimą apie tai, kad gautas skundas dėl „Rivonos“ veiksmų ir pradedamas tyrimas.
Pasak D.Dundulio, toje komisijoje niekam nerūpėjo nei smurto protrūkis įmonėje, nei tai, ką liudijo jį patyrusios darbuotojos
Visas ginčas sukosi apie esą neteisingai atleistą darbuotoją. Galop komisija padarė išvadą, kad darbuotoja atleista neteisėtai ir kad „Rivona“ jai turi sumokėti kone 6 tūkst. eurų kompensaciją.
„Kreipėmės į teismą, tačiau jo sprendimas nebuvo mums palankus. Nebeginčijome – sumokėjome tuos kompensacijos pinigus ir viską užbaigėme.
Jeigu dar kartą to prireiktų, viską daryčiau taip pat, nes moraliniai dalykai yra viršesni už žmonių sukurtus įstatymus.
Suprantu darbdavius, kurie bijo atleisti smurtautojus, bet esu įsitikinęs ir tuo, kad patyčių problemas būtina spręsti. Nes vieno smurtautojo keliama problema gali tapti labai didele visų problema, o pasekmės – ypač skaudžios“, – sakė D.Dundulis.
Darbdaviams – ne pyragai
Lietuvoje šiuo metu veikia apie 110 tūkst. įmonių, iš jų apie 70 tūkst. – mažų ir vidutinių, kuriose dirba 1–4 darbuotojai. Ir kiekvienoje iš jų kasdien tenka įveikti kokias nors problemas, pavyzdžiui, dėl banke įšaldytų lėšų, pasitraukusių tiekėjų ir pan.
„Vedu seminarus žmonėms, kurie nori tapti darbdaviais ir nori įkurti savo įmones. Juos įspėju, kad turės kasdien būti pasirengę įveikti sunkumus, kurie gali kilti bet kokioje srityje – ekonominėje, socialinėje ar žmogiškųjų santykių.
Jei jie pereis į darbdavių pusę, to neišvengs“, – patikino Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė.
Pasak jos, pastaruoju metu tarp darbdavių ir darbuotojų atsivėrė žirklės – situaciją pastarieji vertina neadekvačiai.
„Dauguma žmonių dirba nuoširdžiai, atiduodami širdį. Bet yra ir tokių, kurie tenori gauti algas. Suprantu ir jaunimą, kuris iš karto nori daug užsidirbti, ir visus kitus, norinčius didesnių algų.
Tačiau niekas nesupranta paties darbdavio – nesusimąsto apie tai, kokių priemonių jam tenka imtis, kai, tarkim, jis netenka žaliavų tiekėjo.
Arba kai 30 ar 40 proc. sumažėja žmonių perkamoji galia, kuri visai nepriklauso nuo darbdavio, bet vis tiek reikalaujama, kad jis pakeltų algas. Būtent tai ir vyksta dabar“, – sakė D.Matukienė.
Darbdaviai priversti keliaklupsčiauti
Berta Čaikauskaitė, komunikacijos agentūros „Berta&Agency“ vadovė
„Pastaruoju metu daug kalbama apie mobingą darbe. Gana dažnai prabylama apie situacijas, kai vadovų ar kolegų psichologinio, emocinio, kartais net fizinio smurto darbo aplinkoje aukomis tampa vienas ar kitas pavaldinys ar kolega.
Tačiau pastaruoju metu susiklostė situacija, kai psichologinį smurtą tenka iškęsti patiems vadovams.
Šiuo metu darbo rinkoje patyrusių specialistų trūksta kone visuose sektoriuose, yra daugybė darbo vietų, kurioms taip ir nerandama kandidatų. Sudėtinga darbuotojus prisikviesti, o vėliau – ir juos išlaikyti, ir dėl to darbdaviai yra jiems nuolankūs.
Nauja darbuotojų karta, dėl susidariusios situacijos darbo rinkoje, nėra lojali, todėl, suvokdama savo pranašumą, reikalauja iš darbdavio nuolatinio jos poreikių atliepimo – ne tik vertybinio požiūrio, bet ir įvairių motyvuojančių priedų. Deja, tokie darbuotojai ne visada yra linkę atliepti darbdavio lūkesčių arba tiesiog sąžiningai dirbti.
Darbdaviai, siekdami sumažinti darbuotojų kaitą, nusileidžia ir taip gimsta atvirkštinis visuomenėje dažnai eskaluojamo mobingo procesas, tik tokiais atvejais orientuotas į darbdavius.
Dažniausiai pasitaikantys iššūkiai yra tiesiog nenoras atlikti pareiginiame darbo apraše nurodytų darbų. Nuotolinis arba hibridinis darbas sukuria puikią terpę tokiai praktikai plėtotis ir peraugti į ištisinį darbo imitavimą. Įrodyti darbuotojų nusižengimus darbdaviams pasidaro itin sunku, ypač tokiais atvejais, kai jie dirba namuose.
Dar vienas svarbus iššūkis darbdaviams – nuolatinis spaudimas kelti darbo užmokestį. Darbuotojų argumentacija yra paprasta – didėja infliacija, darbuotojų trūksta visur, todėl darbdavys privalo į tai atsižvelgti pakeldamas darbo užmokestį, nepaisant kvalifikacinių reikalavimų. Neįvykdžius reikalavimo, prasideda psichologinis spaudimas darbdaviui, kad darbuotojas ne tik išeis iš darbo, bet dar ir įkalbės taip pasielgti kitus.
Pastarųjų kelerių metų krizės sujaukė darbo rinką – ją išbalansavo, o tai padarė neigiamą įtaką ne tik darbuotojų, bet ir darbdavių psichikos sveikatai. Darbo santykiai vis dažniau tampa grįsti manipuliacija, o tai daro neigiamą poveikį abiems pusėms.
Tik ieškant abipusio dialogo galima rasti išeitį iš šio sudėtingo proceso. Darbdavys drauge su darbuotojais turi sukurti aplinką, kurioje nei vienas įmonės bendruomenės narys nepatirtų orumą žeidžiančių veiksmų.
Reguliarūs mokymai ir pokalbiai su darbuotojais padeda suprasti toksiškos darbo aplinkos keliamą riziką, mobingo kilmę ir motyvus. Tuomet vadovai gali atrasti tinkamus sprendimus įvairiose situacijose.“
