Jų suma yra įspūdinga, mat 800 mlrd. eurų numatyta pertvarkyti Europos ekonomiką taip, kad ji būtų atsparesnė krizėms, žalesnė ir skaitmenizuota.
Iš šio pinigų lopšio Lietuvą turi pasiekti apie 2 mlrd. eurų dotacijų – tokia suma ir yra įrašyta į „Naujos kartos Lietuvos“ planą. Bet kodėl verslo, reginčio tokius skaičius, neapleidžia nerimas?
Investicijų kontekstas – karas
Rusija toliau kalena savo karo žabtais Ukrainoje, o jos agresijos ugnį vėl bandoma prigesinti sankcijų gesintuvu. Spalio pradžioje buvo patvirtintas dar vienas – 8-asis sankcijų paketas, tačiau ar jis tikrai skaudžiau kirs Rusijai, o ne pačiai Europai?
Štai į tokį žurnalo „IQ“ redaktoriaus A.Lukošiaus klausimą, užduotą trečiadienį Alytuje vykusiame verslo forume, Europos Komisijos (EK) atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega turėjo nedviprasmišką atsakymą, – sankcijų atatranka pačioje Europoje yra ta kaina, kurią tenka sumokėti už priklausomybę nuo Rusijos energetikos resursų.
Anot jo, būtent šie metai parodė, kaip brangiai kainuoja priklausomybė – priklausomybė nuo rusiškų iškastinių energijos šaltinių, nuo pigaus importo iš Kinijos, kainuoja ir saugumo skydas, kurį suteikia JAV.
„Priklausomybė nuo Rusijos Europai trukdo iš karto priimti skubius sprendimus. Tai daroma pamažu, ir dabar jau turime 8-ąjį sankcijų paketą. Jame – papildytas žmonių sąrašas, su kuriais reikalų privalo neturėti joks verslas, ir tokių subjektų tame sąraše – per 1300. Tiek niekada dar nėra buvę“, – patikino M.Vaščega.
Sankcijų pakete numatyta toliau mažinti metalo gaminių importą iš Rusijos. Kadangi Europa jau yra apribojusi akmens anglies importą, nuo gruodžio 5-sios tai daroma ir naftai. Nes sankcijų tikslas yra sutelkti dėmesį į sritis, labiausiai trukdančias Kremliaus režimui tęsti agresiją Ukrainoje, o menkstantis naftos eksportas jam – skausmingas.
Tačiau vien to – nepakanka, todėl kartu svarbu nustatyti ir viršutinę kainos ribą tai naftai, kuri parduodama per kitas – jos importo iš Rusijos neribojančias šalis ir ją perpardavinėjančias.
Sankcijos dar labiau apkarpys eksportą į Rusiją. Tai, anot Mariaus, svarbu padaryti, kad agresorė turėtų kuo mažiau galimybių technologijoms kare panaudoti bei plėtoti tas jų gamybos sritis, kurios jai padėtų kariauti.
Naujas krizės vardas
Verslą, o kartu – ir gyventojus savo gniaužtais spaudžianti energetikos krizė nėra vienadienis produktas. Ji prasidėjo pernai, kai Rusija pradėjo riboti dujų eksportą į Europą, o karas dar labiau apnuogino valstybes, sėdinčias „ant rusų dujų adatos“.
„Iki karo kiekviena ES valstybė galėjo plėtoti skirtingas energetikos rūšis, bet dabar reikia visoms bendrų ir skubių sprendimų.
Kiekviename Europos vadovų tarybos susitikime būtent energetikos klausimas, kaip ir karo stabdymo reikalai, yra svarbiausi.
Paskutiniais duomenimis, dujų saugyklos Europoje šiuo metu beveik užpildytos – sukaupta apie 93 proc. jų atsargų. Ne to, dujos pagaliau ėmė pigti, tačiau jas naudojant generuojama elektra tebėra labai brangi.
Antradienį, spalio 25-ąją, EK energetikos taryboje buvo kalbama apie tai, kad verslui turėtų būti leidžiama panaudoti viršpelnius elektros kainoms kompensuoti.
EK kalbama ir apie viršutinės kainų ribos nustatymą dujoms – sprendimai jau paruošti“, – taip inforamcija apie aktualijas pasidalino M.Vaščega.
Dujos ir šantažas
Akylai karo įvykius stebintys ir energetikos krizę ant savo pečių tempiantys verslininkai gerai mato ir klaidas, kuria padarė politikai ir kurių valstybė vis dar neįstengė ištaisyti.
Pasak Alytuje besidarbuojančios plieno konstrukcijų gamybos bendrovės „Astra LT“ vadovo Semiono Bondarevo, draudimas naudoti iškastinį kurą, kaip ir uždaryta atominė elektrinė verslui kirto milžiniškomis energijos kainomis. Tačiau dar daugiau jų klausimų yra susiję su elektra.
„Kodėl Švedijoje elektros kilovatvalandė kainuoja 15 euro centų, o pas mus ji buvo pasiekusi ir 40 euro centų? Kodėl tos elektros kainos ES taip smarkiai skiriasi?
Ir kodėl apskritai, EK siūlymu, turi būti atimami viršpelniai, jei negera yra pati formulė, kuri iškelia elektros kainą biržoje? Ši ši klaida vis dar neištaisyta,“ – kirto S.Bondarevas.
Pasak M.Vaščegos, elektros kainų skirtumui įvairiose valstybėse įtaką daro tai, kad ES sprendimai vis dar netapo realybe. „ES valstybės turi turėti savo elektros tinklus, kad pigesnė elektra tekėtų ten, kur jos gamybos sąnaudos didesnės. O tai – kabeliai, kurių vis dar nėra, ir Lietuva dar nėra sinchronizavusi savo tinklų su Europa.
Rusiškoms dujoms atradome alternatyvų – jos tiekiamos iš Norvegijos, JAV, Alžyro, Kataro, tačiau Europai tai – per mažai. Priklausomybė nuo rusiškų dujų dar išlieka – vyksta manipuliavimas rinka ir šantažas, kurio rezultatas – didelės kainos.
Alternatyva dujoms yra saulės ir vėjo energija, kurios gavyba Lietuvoje vis labiau įsibėgėja. Per šiuos metus, palyginti su ankstesniais, ji padidėjo 12–13 proc.“, – aiškino Marius.
Tačiau ir tokia tendencija verslui nėra paguoda. Nes įmonės įsitikino, kad sąlygos investicijoms į atsinaujinančią energetiką – nepalankios.
„Ar valdžia žino, kodėl verslas neinvestuoja?
Skaičiavome investicijų į saulės jėgaines grąžą bei domėjomės kitų šalių patirtimi. O jose, pavyzdžiui, JAV, elektros energijos gamintojams nereikia mokėti pasaugojimo mokesčio, kuris Lietuvoje sudaro 4–6 euro centus už kilovatvalandę. Tai neskatina investuoti bei gaminti elektros energijos daugiau, nei suvartojama.
Būtina pakeisti teisės aktus, kad to pasaugojimo mokesčio nebeliktų“, – valstybės institucijoms akis bandė atverti Alytaus regione veikiančios įmonės vadovė.
Apsaugai nuo krizių – pinigai
„Gavęs sąskaitą už elektros energiją, suvartotą per rugpjūtį, pagalvojau, kodėl neturiu saulės elektrinės. Juk net gyvenant daugiabutyje yra galimybė įsigyti ją nutolusią – saulės jėgainių parke“, – užsiminė Finansų ministerijos Investicijų departamento patarėjas Paulius Balčiūnas.
Bet kodėl jis to nepadarė? Galbūt dėl tų pačių priežasčių, kurios stabdo ir verslą? Nepalankių teisės aktų?
Štai tokioje – karo ir energetinės krizės situacijoje – Alytaus regiono, o kartu – ir visos Lietuvos verslininkams P.Balčiūnas pateikė duomenis apie „Naujos kartos Lietuva“ (NKL) plano finansų srautus ir galimus jų pokyčius.
„Nors NKT planas sukurtas COVID-19 pandemijos kontekste, jo lėšos skirtos ekonomikos proveržiui padaryti, bet tai nėra trumpalaikė pagalba verslui. Jame numatytų investicijų iki 2030-ųjų tikslas – žaliasis kursas, skaitmeninimas bei švietimas ir sveikata.
Lėšų investicijoms gavimo sąlyga – reformos. Šis planas buvo patvirtintas pernai, o dabar jis vėl peržiūrimas dėl karo sukeltų iššūkių. Reikia kai kurių pakeitimų bei papildomų lėšų tam, kad energetinės nepriklausomybės tikslas būtų kuo greičiau pasiektas.
Viskas, kas jame skirta žaliajai pertvarkai bei energetikai, tapo ypač aktualu – būtina numatyti papildomas investicijas į atsinaujinančius energijos išteklius“, – teigė P.Balčiūnas.
Iš viso energetikai ir žaliajam virsmui NKL plane numatyta 970,12 mln. eurų, arba 43 proc. visų lėšų. Investicijoms skirti pinigai jau pradėjo pasiekti Lietuvą – kvietimų paraiškoms teikti gauta už 0,5 mlrd. eurų.
NKL plane skaitmenizacijai numatyta 448 mln. eurų – 32 proc. visų lėšų. Atsparumui ekstremaliose situacijose padidinti atseikėta 268 mln. eurų. Dar viena dalis investicijų – 64,4 mln. eurų – turėtų būti skirti tam, kad viešojo sektoriaus veikla taptų veiksminga.
Bet verslas neskuba.
„Buvome numatę įmonėms lėšų ir iš valstybės biudžeto – kvietėme teikti paraiškas tam, kad jos galėtų dujų katilus pasikeisti biokuro katilais ar įdiegti šilumos siurblius. Tam buvo numatyta 90 mln. eurų, bet verslas paprašė tik 20 mln. eurų“, – užsiminė FM patarėjas.
Anot jo, paraiškoms teikti skirtas laikas ką tik baigėsi, ir ministerija dar dar nesuskubo išsiaiškinti, kodėl paramos priemonė verslui nėra patraukli.
Investicijų aplinka – iš arti
Investicijoms numatyti pinigai – solidūs, bet ar regionuose bei mažesniuose miestuose dirbantis verslas jais susigundys?
Anot Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidento bei Alytaus regiono plėtros tarybos nario Sigito Leonavičiaus, svarbiausia investicijas planuojančiam verslui – teisinis reguliavimas.
Pavyzdžiui, Alytuje dvi įmonės – „Šilumos tinklai“ ir „Dzūkijos vandenys“ norėtų pasinaudoti investicijomis ir praplėsti techninę bazę taip, kad galėtų gaminti dar ir elektros energiją.
„Šilumos tinklai“ tai jau daro, bet galėtų padidinti gamybos apimtis. Tuo tarpu „Dzūkijos vandenys“ bioskaidžias atliekas išgabena už miesto ribų ir už jas negauna pajamų, nors galėtų iš biodujų gaminti elektros energiją.
Visa bėda, kad Finansų ministerija nenumatė pačiam patirties turinčiam verslui paramos lėšų, nors jų siūlo startuoliams. Ir, sulaukęs energetinės krizės, verslas neturi pagalbos“, – patikino S.Leonavičius.
Lrytas.lt portalui jis sakė, kad apskritai verslas nemotyvuojamas naudoti paramos lėšų investicijoms, nes tam nėra palanki teisinė aplinka.
„Kokios gali būti investicijos į energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių, jei nepanaudoto elektros pertekliaus neįmanoma parduoti? Juk tokios investicijos nėra veiksmingos.
Tad didžiausias trukdis – mūsų valstybėje nėra verslo teisės. Nuostata, kad verslas yra blogis ir viskuo turi pasirūpinti pats – tai posovietinis palikimas, ir valstybės institucijos neturi normalaus požiūrio į ekonomiką kuriančias įmones.
Nesame tokie, kaip Rusijos oligarchai, kurie braunasi prie V.Putino – mes kuriame ekonomiką, darbo vietas, pridėtinę vertę. Mus tereikia valstybės dėmesio, juo labiau kad energetikos krizę sukūrė ne verslas, ji – tai politinių sprendimų rezultatas“, – kalbėjo S.Leonavičius.
Pasak jo, verslo bendruomenė tikisi, kad situacija pasikeis į gera – kad galų gale atsiras diskusijų su Vyriausybe bei Seimu galimybė. O kol kas valstybės institucijos to vengia.
„Kvietėme į diskusijas dėl energijos kainų ir pagalbos verslui energetikos ministrą D.Kreivį net keletą kartų – nesulaukėme jo. Kvietėme premjerę I.Šimonytę – neprisišaukėme. Neprisikviečiame į regionus nė ekonomikos ir inovacijų ministrės A.Armonaitės.
Nutrūko bet kokia komunikacija su vyriaysybe, nors verslui žūtbūt reikia atsakymų į daugybę klausimų“, – sakė S.Leonavičius.
