Diržų veržimo ir mokesčių didinimo politiką pasirinkusi anuometė A.Kubiliaus Vyriausybė smarkiai prašovė ir tik pagilino Lietuvos ekonomikos nuosmukį.
Dabartinis ministrų kabinetas mėgina rinktis kitą kelią: mokesčių nedidinti, diržų smarkiai nesuveržti ir ištiesti pagalbos ranką tiek infliacijos bei energetikos kainų kamuojamiems gyventojams, tiek verslui, bet kartu pernelyg neįmurdyti šalies į skolų liūną.
Teoriškai tokie ketinimai atrodo teisingi, bet negirdėti plojimų Vyriausybei, o aimanų ir kritikos biudžeto projektui – per akis.
Gali susidaryti įspūdis, kad valdžios planais nepatenkinti visi – net vieni ministrai nesutaria su kitais kolegomis, o prieš Vyriausybės siūlymus balsuoja ir kai kurie konservatoriai.
Įsidėmėtinas ginčas dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos maitinimo įstaigoms. Palikti galioti šiam verslui 9 proc. PVM tarifą pasiūlė Laisvės partijos vadovė, ekonomikos ir inovacijų ministrė A.Armonaitė, bet tam prieštarauja konservatorių atstovė finansų ministrė G.Skaistė.
Galiausiai Vyriausybė pasirinko kompromisą – tęsti šios lengvatos galiojimą iki kitų metų vidurio, bet „laisviečiai“ siūlo ją taikyti bent iki 2023-iųjų pabaigos, ir dėl to užvirė aistros jau ir konservatorių gretose.
Nepaisant Vyriausybės prieštaravimo, šiam siūlymui Seime buvo pritarta po pateikimo dar ir 4 konservatoriams prisijungus.
Po to dešiniųjų partijos prezidiumas įpareigojo savo frakcijos narius balsuoti tik už Vyriausybės biudžeto siūlymus.
Nepadėjo pagrasinimas netgi šalinti iš partijos gretų nepaklusnius jos atstovus – balsuojant dėl šios PVM lengvatos jau Seimo Biudžeto ir finansų komitete pats jo pirmininkas M.Majauskas ir kitas konservatorius A.Čepononis vis viena nepaisė Vyriausybės nuomonės.
Galbūt tai didesnių nesutarimų valdančiojoje koalicijoje atspindys, nes bent jau M.Majauskas ne pirmą kartą prieštarauja Vyriausybei. Vis dėlto akivaizdu, kad sunkmetis kursto vidines partines rietenas.
Tai tik didina sumaištį svarstant receptus, kaip su mažiausia ekonomine ir socialine žala išbristi iš galimos krizės.
Susipriešinimas trukdo ir Vyriausybei blaiviai įvertinti, ar visais atvejais ne jos teikiami siūlymai neverti dėmesio.
Žinoma, opozicija iš principo pliekia valdančiųjų pateiktą biudžeto projektą manydama, kad tai politinės kovos diktuojama jos priedermė.
Kai infliacijos ir išlaidų už energiją išgąsdinti žmonės piktinasi, kad valdžia per mažai jiems padeda, o verslas savo ruožtu skundžiasi, jog tuoj bankrutuos, jei beprotiškai išaugusių kainų nekompensuos valstybė, opozicijai patogu reikalauti, kad būtų didinama visokiausia parama.
Aišku, opozicija nekalba vienu balsu. Pavyzdžiui, socialdemokratai puola valdžią, kad šildymo, elektros kainų kompensacijos skiriamos visiems gyventojams, neatsižvelgiant į jų pajamas.
Tačiau bendras biudžeto projekto kritikos bruožas – siūloma didinti jo išlaidas.
Turbūt Vyriausybė elgiasi teisingai siekdama, kad biudžeto deficitas neviršytų bent 5 proc. BVP ribos.
Kitais metais šis rodiklis beveik bus pasiektas – Seimui pateiktame biudžeto projekte numatyta, kad išlaidos viršys pajamas 2,9 mlrd. eurų, o tai sudaro 4,9 proc. BVP. Valstybės skola tokiu atveju išaugtų iki 43 proc. BVP.
Lietuvos skola, palyginti su 90–100 proc. BVP siekiančiomis ar net dar didesnėmis Vakarų Europos valstybių skolomis, atrodo gana nuosaiki ir nekelianti didelio pavojaus valstybės finansų stabilumui.
Bet dabar skolinimasis brangsta visame pasaulyje, Europos centrinis bankas didina palūkanų normas, todėl biudžeto deficitui dengti prireiks daugiau lėšų.
Nors 5 proc. BVP biudžeto deficito riba daugiau simbolinė, perkopus psichologiškai svarbų skolos dydį bankai brangina paskolas.
Vis dėlto neaišku, ar Lietuvai tikrai pavyks neviršyti numatyto 4,9 proc. deficito. Mat ne vien opozicija abejoja, ar 1,4 proc. šalies ūkio augimo kitąmet scenarijus nėra pernelyg optimistinis.
Net Finansų ministerija (FM) pripažįsta, kad ekonomika 2023-iaisiais gali ir sustoti ar net smukti iki 1,7 procento.
Juo labiau tokiomis sąlygomis reikėtų vengti pajamomis nepagrįsto išlaidų didinimo, nors pavojinga ir nepadėti klupinėjančiam verslui, nes tai ekonominį nuosmukį gali dar labiau didinti.
Teisingai pusiausvyrai reikia kuo tikslesnių skaičiavimų ir nemažų analitinių gebėjimų, o tai geriausiai gali padaryti FM ir Lietuvos bankas, bet ne partijos.
Tarkime, kaip vertinti Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ siūlymą didinti gyventojų pajamas ir paramą verslui, o lėšų tam ieškoti, viena vertus, skatinant ekonomiką valstybiniais investiciniais projektais, kita vertus, mažinant biudžeto išlaidas ilgalaikiams įsipareigojimams?
Lyg ir protingas raginimas, bet ilgalaikiai įsipareigojimai – tai investicijos į informatikos, biotechnologijų sektorius, atsinaujinančiąją energetiką.
Gal ir galima sunkmečiu sulėtinti į ateitį nukreiptas valstybės išlaidas, bet vargu ar politikai pajėgūs gerai apskaičiuoti visus privalumus ir trūkumus.
