Kebabinė „Foman kebabai“, kurios savininkas iranietis Mahmoudas Tighnavardas, kavinė „Cafe Muse“, kuriai vadovauja prancūzas Vincent’as Degeorge, savaitgaliais atidaromas vadinamasis bagažinių turgus, kuriame prekės – iš viso pasaulio.
Visa ši tarptautinė mišrainė – nedideliuose Musninkuose. O dabar miestelį praturtino ir antikvariatas, kurio savininkas – 48 metų R.Einoris.
Sandaikčių prekeivis pripažino, kad tokios užeigos ir prekyvietės Musninkų veidui teikia išskirtinumo. Juo labiau kad antikvariatus mažuose miesteliuose galima rankų pirštais suskaičiuoti, artimiausias – Merkinėje (Varėnos r.).
Vis primena Kernavę
Musninkų antikvariatas atidarytas vos prieš porą mėnesių. Tiesa, ir anksčiau R.Einoris prekiavo sendaikčiais prie savo namo kampo. Dabar jis įrengė stoginę ir atidarė tikrą prekyvietę, kuri veiks ir žiemą.
R.Einoris sendaikčiais prekiauja savaitgaliais, penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, nes dauguma jo pirkėjų – pravažiuojantys žmonės.
Pasitaiko ir nemažai užsieniečių, išsukančių iš greitkelio Vilnius–Panevėžys, kad greičiau pasiektų Trakus. Antikvariatas tokioje vietoje jiems tampa netikėtu atradimu.
Neretai Ričardui tenka ir gidu pabūti, nes ne visi atvykėliai žino, kad už kelių kilometrų – turtinga istorijos Kernavė.
Užsieniečiai prisipažįsta, kad skubėdami į Trakus būtų pralėkę legendomis apipintą, nuostabaus kraštovaizdžio Kernavę, UNESCO saugomą archeologinę vietovę.
Neužsiguli net ir knygos
R.Einoris jau dvylika metų prekiauja sendaikčiais, tik anksčiau tai buvo jo hobis. Dabar – pragyvenimo šaltinis.
Jis prekiauja sendaikčiais ir Vilniuje prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“, koncertų salės „Compensa“.
„Bet kai praėjusiais metais pamėginau prekiauti prie savo namų Musninkuose, supratau, kad čia ateina visai kitokie žmonės. Man labai patiko“, – prisipažino Ričardas.
Jis sendaikčius vežasi iš Jungtinės Karalystės, tik nedaug daiktų į jo antikvariatą atkeliauja iš Lietuvos: „Natūralu, kad senų daiktų vis mažėja, nors jie tarnauja gerokai ilgiau nei nauji.“
Vyras parodė į palubėje kabantį sovietinius laikus menantį dviratį. Jį kažkas kadaise nusipirko, bet taupė ir nevažinėjo. Tai kelis dešimtmečius jis ir pragulėjo namo palėpėje vadinamuoju sviestiniu popieriumi apklijuotas. Toks dviratis tarnaus tikrai ilgai.
Anot R.Einorio, gražius daiktus mėgsta visi, todėl negalima sakyti, kad antikvariato pirkėjai – tik keliautojai. Ateina gražesnės lėkštės nusipirkti ir kaimo močiutė. Pačiam Ričardui atrodo keista, kad netgi senas knygas perka, nors atrodytų, kad atėjo visagalio interneto laikai.
„Dažnai būna, kad užsukęs žmogus pareiškia – jam nieko nereikia, dar ir pats senienų galėtų čia atnešti, jis atėjo tik kaip į muziejų pasižvalgyti. Bet, žiūrėk, po minutės ir vieną pasiima, ir kitą“, – juokėsi R.Einoris.
Baigia išstumti sidabrą
R.Einoris šyptelėjo prisiminęs, kad sendaikčių manija apėmė net ir kaimynus – kavinę „Cafe Muse“. Anksčiau joje buvo naujoviški indai, o dabar lankytojai valgo iš senoviškų angliškų raudonų lėkščių.
Pats Ričardas namuose taip pat naudoja ne vieną dešimtmetį nugyvenusias lėkštes ir puodelius, tikindamas, kad iš tokių indų valgyti ir gerti daug skaniau.
Beje, prekyba sendaikčiais – nenuspėjamas dalykas: „Niekada negali žinoti, kada ko žmonėms prireiks. Tiesa, dabar labai pradėjo pirkti varinius arbatinukus. Apskritai varis dabar madingas.“
R.Einoris spėjo, kad tai susiję su žmonių siekiu sveikai gyventi.
Anksčiau vyravo sidabriniai indai, nes esą vanduo iš jų sveikas, dabar tą patį kalba apie varį. Kiek čia tiesos, Ričardas nesiryžo spręsti.
Neprisiriša prie daiktų
Ar yra daiktas, kurio Ričardas neparduotų už jokius pinigus? Senovinių daiktų jo namuose daug, nuo kai kurių, kaip jis sako, pavargsta, tada atneša į antikvariatą parduoti.
R.Einoris laikosi nuomonės, kad prie daiktų nereikia prisirišti: „Kadaise man vienas kolega pasakė: „Ričardai, jei prisiriši prie namo, tai tu visą gyvenimą namui dirbi, o ne namas tau. Taip ir su daiktais.“
Vis dėlto jis namuose parodė XVIII amžiaus lovą, kuri jam labai patinka. Nors atrodytų, kad šiuolaikiniam žmogui ji per trumpa, R.Einoris joje puikiausiai telpa ir išsimiega.
Kartu su lova Vilniuje jis norėjo įsigyti ir knygų spintą, ant kurios buvo išraižyta, kad jos savininkas buvo garsus advokatas ir bibliotekos įkūrėjas Tadas Vrublevskis. Tačiau spintos kaina buvo per didelė.
„Panašiai mane kitas kolega mokė: jeigu nenori su daiktu skirtis, o tave įkalbinėja jį parduoti, užsiprašyk gerokai didesnę kainą. Tai arba daikto neparduosi, arba brangiai pardavęs dar laimingesnis būsi“, – dalijosi patirtimi Ričardas.
Ne visada žino vertę
Prekeivis sutiko, kad vis dėlto buvo atvejų, kai ir jis pats nenujautė daikto vertės: „Turėjau tokį bronzinį presą lyg antspaudams, lyg dar kažkam. Kartą priėjo kolekcininkas, klausė, kiek už jį noriu.
Pasakiau, kad trisdešimt eurų. Pirkėjas nesiderėdamas davė pinigus. Bandžiau išklausti, kokį daiktą pardaviau, bet jis paplekšnojo per petį: „Jei nežinai, tai geriau ir nežinok. Ramiau miegosi.“
R.Einoris taip iki šiol ir nesužinojo, koks tai mechanizmas. Bet jei jį nesiderėdamas įsigijo garsus sendaikčių perpardavėjas, galima spėti, jog tai vertingas daiktas.
Tačiau kartais klaidingos nuomonės laikosi ir antikvariatų lankytojai, manydami, kad pirkti baldus iš jų – brangus malonumas.
„Antikvarinius baldus perku Lietuvoje, nes iš užsienio vežti neapsimoka. Kartais senas šimtametis baldas kainuoja tiek pat, kiek naujas“, – dėstė sendaikčių prekeivis.
Buvęs vilnietis įsikūrė pačiame Musninkų centre, iš raudonų plytų 1931 metais statytame name, kuriame net karščiausią vasaros dieną vėsu. Pastato istorija turtinga: kadaise šiame name buvo žydų karčiama, pokariu – KGB būstinė, paštas, taupomoji kasa, biblioteka, parduotuvė.
Bet miega jis gerai, nes prieš pirkdamas namą išsiklausinėjęs sužinojo, kad KGB areštinė Musninkuose buvo kitoje vietoje, čia veikė tik čekistų raštinė.
