Ši dienos centro „Šviesa“ lankytojų „TTT“ – teatro terapinė trupė surengė pasirodymą į Vilniaus miesto savivaldybę susirinkusiems įvairių įmonių vadovams bei atstovams, kur vyko socialinės atsakomybės konferencija.
Ten pat, foje prie posėdžių salės, gurkšnodamas kavą Donatas Liuolia sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje ir stebėjo žmones. Ir tuos, kurie rinkosi į konferenciją, ir tuos, kurie juos registravo – neįgaliuosius.
D.Liuoliai – 29 metai. Jis – viešųjų ryšių specialistas, pastaruosius trejus metus dirbantis darbo saugos priemonių bei drabužių prekybos tiekimo įmonėje „DSP Plius“.
„Nuo gimimo turėjau ligą, kuri progresavo, ir galop atsisėdau į neįgaliojo vežimėlį“, – paaiškino Donatas.
Įsidarbinti minėtoje įmonėje jam padėjo Valakupių reabilitacijos centras – įstaiga, su kuria ne vienerius metus bendravo pati įmonės „DSP Plius“ vadovė, Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų tarybos narė Irma Spudienė.
Būtent ji šiemet kartu su Donatu sumanė atlikti išskirtinį tyrimą – savo akimis įsitikinti, kiek gi įmonių bei valstybės institucijų įvairiuose regionuose yra sudariusios galimybę jose apsilankyti neįgaliesiems.
„Mano patirtis liudija, kad naujose statyboje jau laikomasi reikalavimų – jie pritaikyti neįgaliems žmonėms, bet senuose pastatuose dar daug sovietinio palikimo.
Daug kur tereikia noro – nesunku būtų įrengti pandusus, bet niekas to nedaro, nes neatrodo, kad tai būtina“, – sakė Donatas.
Atliko išskirtinį tyrimą
„Nutiko nelaimė, ir 2012 metais mano mama atsisėdo į neigaliojo vežimėlį.
Ji gyveno Biržuose, ir, prireikus pasikeisti pasą, turėjo nuvykti į migracijos tarnybą. Ji anuomet, prieš 10 metų, buvo įsikūrusi antrajame policijos komisariato aukšte.
Taigi tėtis, padedant policininkams, mamą su vežimėliu užnešė laiptais aukštyn“, – priežastį, paskatinusią ją atkreipti dėmesį į tai, ar pastatai yra pritaikyti neįgaliesiems, nurodė Irma.
Prieš penkerius metus, 2017-aisiais, ji sumanė, kad reikia imtis socialinės atsakomybės ir padėti neįgaliems žmonėms – įdarbinti nors vieną jų savo šeimos įmonėje. Tą padaryti ją paskatino ir mamos patirtis – nors ji buvo darbingo amžiau, turėdama negalią negalėjo susirasti darbo.
„Kokius bebūčiau talpinusi darbo skelbimus, kiek bebūčiau juos koregavusi, niekas neatsiliepė. Ir tik prieš trejus metus tokį žmogų – Donatą – man rekomendavo Valakupių reabilitacijos centras“, – pasakojo I.Spudienė.
O jį įdarbinusi suprato, kiek reikia įveikti techninių užduočių, kad į įmonės biurą, esantį sostinės Kalvarijų gatvėje, Donatas galėtų įriedėti vežimėliu.
„Tame pastate, kuriame esame įsikūrę, 20 metų veikė tai vieno, tai kito prekybos centro parduotuvės. Ties laiptais nebuvo jokių turėklų, nuožulnaus pakilimo – taip pat. Taigi mano maža įmonė, įdarbinus Donatą, savo lėšomis turėjo tai padaryti“, – užsiminė Irma.
Šių metų pavasarį, pradėjusi planuoti socialiniams partneriams skirtą konferenciją, ji sumanė atlikti tyrimą. Ir gerą pusmetį kartu su įmonės darbuotojų D.Liuolia ir ji pati, ir vadybininkai ėmė lankyti savo klientus, kurių Lietuvoje yra apie 4 tūkstančius.
„Tokio tyrimo niekas nėra atlikęs. Nė vienas mūsų klientų nesitikėjo, kad pas juos atvažiuos judėjimo negalią turintis žmogus. Jie nustebdavo ir patikindavo, kad toks svečias juo lanko pirmą kartą. Bet ar paskutinį?“, – pasakojo Irma.
Šio tyrimo rezultatai nekėlė optimizmo – neįgaliojo vežimėlyje sėdintis Donatas negalėjo įveikti laiptų ir patekti maždaug į du trečdalius aplankytų įmonių: jis aplankė 291 įmonę, o pateko į 111. Taigi kone 70 proc. laiko tose išvykose jam tekdavo laukti kolegų sėdint automobilyje.
„Maždaug 35 proc. iš poros šimtų aplankytų įmonių – klienčių kartu patekdavome į administracijos biurus, bet maždaug pusėje tų įstaigų nėra galimybės neįgaliesiems dirbti gamyboje.
Su Donatu prieš porą savaičių nuvykome ir į Biržų policijos komisariatą – pastatas atrodo taip pat, koks buvo 2012-aisiais.
Vienintelis pokytis – migracijos tarnyba nusileido iš antrojo aukšto į pirmąjį, o kelių pakopų lauko laiptai liko tokie, kokie ir buvo – neįveikiami nei neįgaliųjų vežimėliams, nei vaikus vežimėliuose atsivežantiems tėvams“, – patikino I.Spudienė.
Anot jos, Biržuose nėra nė kirpyklų be laiptelių, ir jos mama turi papildomai sumokėti už tai, kad kirpėja atvyksta pas ją į namus. Vienintelis „Rinkuškių“ restoranas yra ta vieta, į kurį be trukdžių galima įriedėti neįgaliojo vežimėliu.
Pandusų įrengimas, rankenos – tualetuose, viešųjų ir valstybinių įstaigų privalomas pritaikymas negalią turintiems žmonėms bei tam tikri teisės aktuose numatyti reikalavimai, kad automobiliai neužstatytų vežimėliams skirtų įvažiavimų – reikia nedaug, kad neįgaliesiems būtų atvertos durys.
Neįvykdyti reikalavimai
„Prieš porą metų patyriau traumą – kritau, susilaužiau šonkaulius. Nedaug tetrūko kad būčiau atsisėdęs į neįgaliojo vežimėlį. Tai trapi riba – kiekvieną bet kur ir bet kada gali ištikti nelaimė.
Taigi neįgalieji yra mūsų bendruomenės dalis. Bet mes dar taip ir neišmokome jų priimti, nors jie yra ir gabūs, ir talentingi“, – patikino Vilniaus prekybos, pramonės bei amatų rūmų prezidentas, įmonės „Traidenis“ vadovas, Alytaus neįgaliųjų komisijos pirmininkas Sigitas Leonavičius.
Pasak jo, pagal Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, pasirašytą net prieš 12 metų, Lietuva yra įsipareigojusi padėti negalią turintiems žmonėms – sudaryti sąlygas dirbti.
Ši konvencija – tai dokumentas, kuriame išvardytos neįgalių žmonių teisės ir laisvės. Jungtinių Tautų teigimu, kiekvienas žmogus yra svarbus ir vertingas ir kiekvienas turi turėti teisę laisvai rinktis.
„Kol kas tų teisių mūsų valstybė jiems nesuteikia, pavyzdžiui, negalią turintys žmonės negali gauti Užimtumo tarnybos pagalbos – jie negali susirasti darbo padedant šiai valstybės institucijai.
Verslas šiems žmonėms yra atviras, jį tereikia paskatinti ir suteikti žinių, nes įmonėms visada reikia kompetentingų specialistų, ir nesvarbu nei tų žmonių lytis, nei neįgalumas“, – patikino S.Leonavičius.
Jis sakė, kad „Traidenyje“ dirba viena judėjimo negalią turinti darbuotoja – talentinga moteris, kuri bendrauja su daugybe užsienio šalių ir atlieka rinkodaros – įmonės veiklos viešinimo darbą socialiniuose tinkluose. Taip pat ji dalyvauja ir neįgaliųjų komisijos veikloje.
„Šioje komisijoje subūrėme žmones, turinčius negalią, kad galėtume įveikti jiems kylančius sunkumus. Jie buvo nedrąsūs, uždari, bet jai jiems buvo sudarytos galimybės dirbti ir suteikta auditorija, jie atsiskleidė – darbas jiems suteikė džiaugsmo.
Mano patirtis liudija ir tai, kad šiems žmonėms tereikia suteikti galimybę save realizuoti. O kai jie gerai jaučiasi, gerai jaučiasi ir visa bendruomenė“, – patikino Sigitas.
Svarbūs aspektai
„Stebime Lietuvos darbo rinkoje situaciją, ir regime keletą svarbių dalykų, kurių vienas – tolerancija bei diskriminacija. Lietuvoje keli šimtai tūkstančių neįgalių žmonių neranda darbo, ir niekaip nepavyksta įveikti šio barjero“, – sakė vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Jonas Gricius.
Pasak jo, šioje situacijoje reikia proveržio. Teisinė aplinka Lietuvoje pagaliau pasikeitė – socialinių įmonių nebebus, bet vis tiek darbdavius dar stabdo baimė, stereotipinės nuostatos ir nesupratimas, kad negalią turintis žmogus taip pat gali dirbti. Galbūt – ne pilną darbo dieną, galbūt – namuose per atstumą, galbūt – pagal lankstų darbo grafiką.
„Mes patarsime įmonėms, kaip tai padaryti – tai neprieštarauja darbo teisei, tereikia atsikratyti kitokių žmonių baimės.
Kitas momentas – lojalumas teisei. Ar Darbo kodekse surašytos nuostatos, kad su dirbančiu žmogumi turi būti sudaryta darbo sutartis, tam prieštarauja? Ne. O nuostata sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas? Irgi – ne. Bet stebime negatyvias tendencijas ir nesuspėjame jų išnaikinti. Verslui būtina tartis, kalbėtis su darbuotojais, gerbti vieniems kitų interesus, o mes pasirengę padėti“, – sakė J.Gricius.
Artėjantys pokyčiai
Kuo daugiau žmonių dalyvauja darbo rinkoje, tuo yra stipresnė valstybė. Tuo neabejojo socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Justina Jakštienė. Net tokiose situacijose, kai ligos ar traumos žmones pasodina į neįgaliųjų vežimėlius, dažniausiai jie nepraranda noro dirbti, nes tai – svarbi savirealizacijos dalis.
Anot J.Jakštienės, valstybė turi užtikrinti pagalbą pritaikant įmonėms darbo aplinką ir darbo vietas neįgaliesiems. Visuomenė – sensta, o solidus amžius ar negalia kompetentingam žmogui neturi būti kliūtis dirbti.
„Maždaug prieš pusmetį Seimas patvirtino įstatymų paketą – priėmė Užimtumo įstatymo pataisas ir panaikino Socialinių įmonių įstatymą. Mūsų tikslas – pagalba įmonėms turi ateiti kartu su negalią turinčiu žmogumi, kur jis bedirbtų.
Iki šiol 30 mln. eurų nukeliaudavo į socialines įmones, o atviroje darbo rinkoje šie žmonės buvo ignoruojami.
Taigi bendras tikslas, kuris numatytas ir Nacionaliniame pažangos plane, kad iki 2030-ųjų dirbtų kas antras darbingo amžiaus žmogus, nes šiuo metu tai daro vos kas trečias. Neįgalieji taip pat turi rasti kuo daugiau vietų darbo rinkoje, o su tuo susijusios darbdavių nuostatos po truputį jau keičiasi“, – kalbėjo viceministrė.
Pasak jos, įsidarbinti asmenims su negalia reikalingos pagalbos priemonės yra numatytas Užimtumo įstatyme, ir nuo sausio Užimtumo tarnyboje atsiras veiklos pokyčių – bus sukurtos specifinės darbo rinkos paslaugos asmenims su negalia.
Būtina kalbėtis
Pasak komunikacijų bendrovės „Berta&“ komandos vadovės Bertos Čaikauskaitės, darbo rinkoje patyrusių specialistų trūksta kone visuose sektoriuose. Yra daugybė pozicijų, į kurias taip ir nesugebama prisikviesti darbuotojų.
„Tokią situaciją lemia ir tai, kad darbdaviams trūksta netradicinių bendravimo įgūdžių, prasta vidinė kultūra ir apskritai – neteisinga komunikacija. Tai ypač aktualu, kai kalba pasisuka apie žmonių su negalia įdarbinimą.
Darbdaviai, atrodytų, nežino, nesupranta arba negeba atskleisti didžiulio žmonių su negalia potencialo, galinčio kurti pridėtinę vertę ne tik įmonėms, bet ir valstybei. Tokioms situacijoms siūlyčiau nebeieškoti pasiteisinimų, o pasimokyti komunikacijos“, – sakė B.Čaikauskaitė.
Lietuvoje yra apie 170 000 darbingo amžiaus žmonių su negalia. Šiuo metu tik apie 27 proc. jų dirba. Anot Bertos, tokią statistiką iš dalies lemia vis dar gajūs darbo rinkos stereotipai ir stigmos. Pavyzdžiui, išankstinis požiūris, kad darbuotojas su negalia dėl savo sveikatos problemų negalės atlikti darbo arba užduotis vykdys nepakankamai gerai, taip pat, kad toks darbuotojas kels psichologinę įtampą kitiems kolegoms, o užsakovams ir klientams pasės nepasitikėjimą.
„Vis dėlto patirtis rodo, kad dažnai organizacijas įdarbinti žmones su negalia stabdo jų pačių, o tiksliau – vadovų baimė sulaukti neigiamos reakcijos iš aplinkos.
Tai suponuoja menką ar net fiktyvų darbdavio įvaizdį – tą dažnai girdimą išsireiškimą, lemiantį įmonės patrauklumą ar net visą jos reputaciją. Dažnai įmonės viešai deklaruoja savo atvirumą, lankstumą, pasisako už įvairovę, tačiau realybėje yra įstrigusios savo vidinių baimių spąstuose.
Mano požiūriu, jei savo organizacijos kultūrą kuriate kaip įtraukiančią, priimančią visokius žmones, turinčią aiškias vertybes ir norinčią judėti pirmyn, tuomet tai turi aiškiai atsispindėti ir jūsų veiksmuose, ir komunikacijoje. Nes būtent kalbėjimas yra tiesiausias kelias į potencialių ar esamų darbuotojų širdis“, – teigė B.Čaikauskaitė.
